Teoriškai gali – dabar net rinksim Merą! Praktiškai – NE! O kodėl „NE“? Panagrinėkime.
Gyventojų atstovas aukštesnėse instancijose šiuo metu yra seniūnaitis, kurio visuomeninė pareigybė buvo įteisinta Vietos savivaldos įstatyme. Ten pat įteisinta ir seniūnaitijų teritorijos (seniūnijos teritorijos dalys). Kiekvienas gyventojas gali kreiptis į seniūnaitį ir išsakyti savo problemas, pageidavimus. Tačiau jeigu gyventojų seniūnaitijoje yra 500? Ar pajėgus seniūnaitis pabendrauti su kiekvienu? Aišku, kad ne. Taigi, seniūnaitis yra tiktai žmonių atstovavimo regimybė, apsimetimas.
Prisiminkime, kaip buvo renkami seniūnaičiai. Jie renkami pagal Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 3-iąjį arba 4-ąjį punktą.
Panagrinėkime 3-iąjį punktą:
„3. Seniūnaitijose, kuriose gyvena ne daugiau kaip 500 gyventojų, seniūnaičiai paprastai [čia ir toliau pajuodinta mano – J.P.] renkami gyventojų susirinkime, kurį organizuoja seniūnas. Seniūnaitis renkamas atviru balsavimu. Išrinktas seniūnaičiu laikomas tas kandidatas, kuris surinko daugiausiai susirinkime dalyvavusių gyventojų balsų“.
Žmonės nenoriai eina (ar neina visai) į tokį „rinkiminį“ susirinkimą. Kadangi įstatymo punkte nėra nustatyta, kiek procentų gyventojų turi ateiti, kad seniūnaitis būtų išrinktas, teoriškai jį gali išrinkti ir vienas atėjęs žmogus!?
Vis dėlto tarkime, kad seniūnaitijoje, kurioje yra 500 gyventojų, seniūnaitis buvo išrinktas. Jis atstovauja 500 gyventojų (nepaisant to, kad jį išrinko tik keli atėję gyventojai!). Seniūnaitis turi vykdyti savo pareigas, apibrėžtas įstatymo 34 straipsnyje. Viena iš pareigų:
„2) skatina seniūnaitijos gyventojus prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją (kelius, gatves, aikštes, kapines ir kitus infrastruktūros objektus), plėtoti ir organizuoti kaimo (miesto, miestelio) kultūrinį ir sportinį gyvenimą“.
Pagalvokime, kaipgi seniūnaitis „skatins“ gyventojus? Apibėgs kiekvieną iš 500 žmonių? Eis prie kiekvieno namo ir mėtys laiškus į jų pašto dėžutes?
Tokie veiksmai prasilenktų su bet kokia logika, o taip pat vadybos elementais. Akivaizdu, kad seniūnaičiui reikia daug pagalbininkų, patarėjų. Seniūnaičiui patarinėti ir jį kontroliuoti turėtų būti sudaroma seniūnaitijos taryba, kurios pirmininku būtų seniūnaitis. O jis pats turėtų tapti seniūnijos tarybos nariu (aukštesnioji pakopa). Kaip tas tarybas reikėtų rinkti?
Paprasčiausias kelias būtų tiesioginiai rinkimai. Pvz., rinkėjai, gyvenantys seniūnaitijos teritorijoje, išsirenka seniūnaitijos tarybos narius, ir taip pat tarybos narį – seniūnaitį Panašiai dabar renkama rajono taryba ir jos narys – meras, tačiau seniūnaitijos lygmenyje jokiu būdu neturi būti renkami tarybos nariai ir seniūnaitis pagal sąrašus – būtina rinkti tik asmenybes!
Panašiai būtų renkama seniūnijos taryba (aukštesnioji) ir jos pirmininkas (jį galima būtų vadinti seniūnu, tik čia jo nereikėtų painioti su dabartiniu seniūnu, atliekančiu administratoriaus pareigas). Tačiau tiesioginiu būdu renkant seniūnijos tarybą gali susidaryti painiava. Kai kurie seniūnaičiai gali patekti į seniūnijos tarybą, kiti – ne. Kad taip neįvyktų, seniūnijos tarybą reikėtų suformuoti iš seniūnaičių, o jeigu jų per mažai, likusius rinkti tiesioginiu būdu.
Tiesioginiai rinkimai labai patinka partijoms, nes taip renkant žmonių nuomonės yra suvidurkinamos. Atskirų asmenų nuomonė (kad ir kokia ji būtų protinga) paskęsta masėje vidutiniokų. Tiesioginiuose rinkimuose beveik išnyksta žmonių grupės, galinčios veikti organizuotai, savybės. Todėl žymiai geriau būtų seniūnaitijų ir seniūnijos tarybas rinkti pasinaudojant vadybos teorijos idėjomis, kurios taikomos organizacijai.
Atkreipkite dėmesį, kad seniūnaičio rinkimą aprašančiame 3-iame punkte yra žodis „paprastai“ (kurį paryškinau). Vadinasi, galima rinkti ir kitaip, t.y. nepaprastai! Čia įstatymo rengėjai netyčia atriša savivaldybės tarybai (ir Merui) rankas. Seniūnaitija ir seniūnija su savo gyventojais yra organizacija, susieta kaiminystės ryšiais, gyventojų ryšiais su seniūnaičiu ir seniūnijos darbuotojais. Kad organizacija gerai veiktų, jai būtina taikyti vadybos metodus. Ir čia gerai tinka mūsų tautiečio Vytauto Andriaus Graičiūno vadybos teorijos elementai (jis yra vienas žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų). Jis tarpukaryje matematiškai įrodė, kad organizacijos apatinėje valdymo grandyje darbas bus efektyvus, jeigu vadovas turės ne daugiau kaip 6 pavaldinius, t.y. apatinėje grandyje turi veikti vadinamosios „septyniukės“. Įvertindami nesudėtingus vietos gyventojų (kaimynų) santykius, skaičių padidinkime iki 10. Tada seniūnaitijų tarybų ir seniūnijos tarybos formavimo būdas, užtikrinantis abipusį kontaktą tarp atstovų ir mero bei tarybos narių ir rinkėjų, galėtų būti toks:
a) 10 kaimynų išsirenka savo atstovą (dešimtininką, galima būtų jį pavadinti kaimynaičiu);
b) dešimtininkai (kaimynaičiai) sudaro seniūnaitijos tarybą (jeigu taryboje kaimynaičių yra labai daug, 10 kaimynaičių išsirenka savo atstovą [šimtininką, kuris įeina į seniūnaitijos valdybą]);
c) seniūnaitijos valdyba (šimtininkai) arba visa taryba (dešimtininkai) išsirenka savo atstovą (seniūnaitį). Tuo užbaigiamas seniūnaitijos tarybos ir valdybos suformavimas;
d) seniūnaičiai įeina į seniūnijos tarybą ir atstovauja savo seniūnaitiją;
e) seniūnijos taryba išsirenka savo pirmininką (jį pavadinkime viršaičiu, kad nepainiotume su dabartiniu seniūnu, atliekančiu administratoriaus pareigas). Viršaitis pereinamuoju laikotarpiu įeitų į rajono / miesto savivaldybės tarybą stebėtojo teisėmis (ateityje, pakeitus Vietos savivaldos įstatymą, jis turėtų automatiškai tapti savivaldybės tarybos nariu).
Nepatiklus skaitytojas gal pasakys: kam savivaldai tokia organizacija? Kažkoks Graičiūnas, gimęs ir mokęsis JAV, atvažiavęs tarpukariu į Kauną mus mokyti vadybos, pokaryje išsiųstas į Sibirą ir nežinia kuriame lageryje pasimiręs, prigalvojo organizacijos žemutinėje grandyje septyniukes (dešimtinės jau skiriasi nuo jo teorijos).
Ne, gerbiamas skaitytojau. V.A.Graičiūnas tiktai matematiškai įrodė, kad organizacijos apatinėje grandyje turėtų veikti vadinamosios „septyniukės“. Valdymo struktūra, sudaryta iš daugelio pakopų, susiformavo pasaulio valstybėse prieš kelis tūkstančius metų. Ir senojoje Lietuvoje buvo panašios struktūros. Jas mini S. Daukantas savo knygoje „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ (149–150):
„Visa Lietuva buvo suskaidyta į mažas apygardas, tėvūnijomis arba pavietėmis (atitinka apskritis) vadinamas. Tos tėvūnijos dalijosi į pagastus (atitinka valsčius), kurių vyresniaisiais buvo vaitai, tie pagastai dalijosi į dešimtines, jų vyresnieji vadinosi pristovais …“
Panašiai rašoma ir Biblijoje, kur Mozės uošvis Jetras pataria Mozei, kaip organizuoti tautos atstovavimą / valdymą ir teismus [Iš 18, 19–18, 22]:
„… išsirink iš tautos sumanius, Dievo bijančius, patikimus, negodžius vyrus, paskirk juos tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais ir tegu jie teisia žmones. Kiekvieną didelę bylą jie perduos tau, o mažas bylas spręs patys. Tau bus lengviau, ir jie pasidalins naštą su tavimi“.
Taigi, gerbiamieji, jei veiksite pagal įvardintą pamokymą, tai savivaldoje jūsų uždavinys būtų pradėti nuo žemutinio atstovavimo lygmens, t.y. išsirinkti iš savo dešimties kaimynų sumanų, patikimą, negodų žmogų, t.y. dešimtininką (kaimynaitį). Jūs jam sakysite savo problemas, pageidavimus, o jis kels jas aukštyn iki seniūnaitijos tarybos ir seniūnaičio. Pastarasis kels jūsų problemas aukštyn iki seniūnijos tarybos ir jos pirmininko (viršaičio). Šie kalbėsis apie jūsų problemą su administratoriumi (seniūnu). Pastarieji, jeigu reikės, kels jūsų problemą dar aukštyn iki savivaldybės tarybos ir mero. Žinią apie jūsų problemos sprendimą gausite tuo pačiu keliu (tik iš viršaus žemyn). Taip susiorganizavę (dešimtininkai, šimtininkai ir t.t.) jūs galėsite daryti įtaką seniūnijos ir net savivaldybės veiklai.
Už ką gi balsuoti savivaldos rinkimuose?
Jei norite dalyvauti priimant seniūnaitijos, seniūnijos bei savivaldybės tarybų sprendimus ir juos vykdyti, kontroliuoti iš apačios, ieškokite tokio kandidatų sąrašo, kurio programoje būtų numatyta iš vietos gyventojų formuoti seniūnaitijų ir seniūnijų tarybas. Tik su tokiomis tarybomis galėsite spręsti visus seniūniją liečiančius reikalus: gerovės, infrastruktūros, lėšų panaudojimo, seniūno ir kitų pareigūnų skyrimo ar atleidimo reikalus.
Ar kandidatų sąrašas su tokia programos dalimi egzistuoja Lietuvoje?
Tiksliai tokio neradau, bet Vilniuje, Šiauliuose ir Pagėgiuose pastebėjau vieną, kuris yra arčiausiai aprašytų idėjų. Tai – Lietuvos Sąrašo ir jo kandidatų į merus Naglio Puteikio, Mykolo Deikaus ir Donato Jančaro programos.
Skaitykite programas ir IEŠKOKITE! Suradę – BALSUOKITE. Jei kandidatų į tarybą programoje nerasite čia aprašytų idėjų, tai reiškia, kad to sąrašo kandidatai siekia jus valdyti iš viršaus. Tai jau ne savivalda, bet vietvalda.
Pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį, kad savivaldos struktūra, panaši į aprašytąją, jau buvo tarpukario Lietuvoje (seniūniją tada atitiko valsčius – ūkiškai savarankiška savivaldos grandis). Valsčiai tebėra išlikę kaimyninėse Lenkijoje ir Latvijoje (pagastai) bei visoje Europoje. Kaip matėme, net Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje buvo dviejų pakopų savivalda: žemutinis lygmuo – valsčiai (pagastai pagal S.Daukantą) ir aukštesnis – pavietės (apskritys). Valsčiuje (pagaste) gyventojus atstovavo dešimtininkai! Tik Lietuvoje (pradedant nuo 1994 metų) Seimas savivaldą pasuko stambinimo kryptimi – į rajonų lygio savivaldą.