„Plačiai išreklamuotas ir vakar (kovo 15 d. – vert. past.) per Rusijos televizijos kanalą „Rossija 1“ parodytas dokumentinis kino filmas apie Rusijos kariuomenės prieš metus įvykdytą Krymo užgrobimą apskritai nenuvylė. Tai iš tiesų neeilinis kūrinys. Centrinė filmo vieta skirta paties V.Putino pasakojimui apie tai, kaip jis asmeniškai vadovavo Krymo okupacijai ir aneksijai“, – rašo A.Ilarionovas publikacijoje, pavadintoje „Kaino apdainavimas“.
Tiesos.lt kviečia susipažinti su ištrauka iš A.Ilarionovo teksto, o taip pat – ir su kitų žinomų visuomenės veikėjų, žiniasklaidos priemonių ir tinklaraštininkų komentarais apie šį filmą.
Andrejus Ilarionovas:Kaino apdainavimas. Kodėl Putinas ėmė atvirauti?
[…] Kaip jau esu anksčiau pabrėžęs, netgi ankstesnių Putino pareiškimų fone dabartinis jo atvirumas yra beprecedentis. Kyla klausimas: kuriam tikslui tai buvo padaryta? Galimi tokie atsakymai.
Pirmiausia, tam, kad Rusijos visuomenės erdvėje būtų ir vėl (ir šįsyk jau iš principo nauju lygmeniu) užfiksuotas asmeninis Putino dalyvavimas užgrobiant Krymą (filme apie tai buvo ne kartą jo klausiama ir kiekvieną sykį jis tą ryžtingai patvirtindavo) ir tuo pačiu pademonstruotas jo indėlis, suformuojant ideologinį pamatą jo asmeninei, alternatyvos neturinčiai valdžiai Rusijoje: „Mūsų pranašumas buvo tame, jog aš asmeniškai tuo užsiėmiau… Nes kuomet tai daro pirmieji valstybės asmenys, vykdytojams yra lengviau dirbti“; „To nebuvo galima padaryti bet kurio kito asmens iniciatyva, išskyrus vyriausiojo karo vado sprendimu“.
Antra – dar sykį viešai pareikšti apie pasirengimą toliau šantažuoti šalis – Rusijos kaimynes, Europą, visą pasaulį tuo, jog Rusija pasilieka galimybę panaudoti branduolinį ginklą.
Trečia – dar sykį priminti Vakarams (ir pirmiausia JAV) apie ankstesnius Rusijos siūlymus bendromis pastangomis formuoti naują (jau po Krymo aneksijos) tarptautinių santykių sistemą, Vakarams de facto pripažįstant privilegijuotų Kremliaus interesų sferą. […]
Gazeta.ru: Pasak Putino, Kryme susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, Rusijos branduolinės pajėgos būtų privestos prie kovinės parengties.
Prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, jog Kryme susiklosčius nepalankioms aplinkybėms Maskva galėjo laikyti parengtą naudoti branduolinį ginklą.
Apie tai valstybės vadovas papasakojo Andrejaus Kondrašovo dokumentiniame kino filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“, kurio transliacija televizijos kanalu „Rossija 1“ jau įvyko (kovo 15 d.) Tolimuosiuose Rytuose.
Putinas pareiškė, jog „šaltasis karas“ yra pasibaigęs ir būtina išvengti tokių krizių, kaip Karibų, be to, nebuvo ir poreikio tokiems veiksmams. „Kalbant apie mūsų branduolines pajėgas, jos ir šiaip visada yra visiškoje kovinėje parengtyje“, – pabrėžė jis.
Jelena Rykovceva: Dramaturgas Putinas
Kaip galima nesusižavėti šiuo siužetu? Ukrainos dykviečių keliais Viktorą Janukovyčių vaikosi Rusijos Federacijos specialiosios oro, jūros bei sausumos karinės pajėgos. Jis bando išsisukti nuo persekiotojų, tačiau jėgos nelygios. Jį sučiumpa ir bando išvežti į Rusiją. Bet Janukovyčius maldauja palikti jį Kryme. Kelios dienos laisvame ukrainietiškame Kryme – tai paskutinė malonė, kurią Janukovičiui padovanoja Vladimiras Putinas. Po to Krymas tampa rusišku, ir Janukovyčiui paaiškinama, jog ten nebeliko ką gaudyti. O ir koks skirtumas, kurioje vietoje jam teks išlaukti įkalinimą. Juk Putinui ramiau, kai Janukovyčius yra jo pašonėje, nes, žiūrėk, dar ims ir neatsiklausęs vėl nuskuos į Charkovą arba Donecką – vaikykis jį po to su tankais, patrankomis ir sraigtasparniais…
Saša Sotnik: Čia jums ne kažkoks pusiau paliegęs Spielbergas
Blokbasteris su Putinu pagrindiniame vaidmenyje – tai, be abejonės, plataus masto galingas ir epiškas kūrinys. Holivudas su jo trimis šimtais spartiečių tėra vieni niekai, lyginant su mūsų vilkais, kalviais ir bastionais. Sykiu su kitais aktoriais, įskaitant ir šio kino autorių, Putinas prikalbėjo tiek teksto, kad jo pakaks visai Hagai. Šaunuolis tas „Ostankino“ – čia jums ne koks pusiau paliegęs Spielbergas. Mes galime jus numazgoti krauju ir užpilti radioaktyviais pelenais. Bijok, Obama, tūnodamas savo daržinėje.
Šiame fone aš įžvelgiu statistinį pirkėją, sutrikusiai stovintį prie parduotuvės prekystalio ir ilgai krapštantį pakaušį dėl to, jog neberanda nusipirkti rafinuoto cukraus. Prekystalis jam gali pasiūlyti tik nendrių saldėsių išbarstų – po 160 rublių už 800 gramų.O gal už pusę kilogramo – tiksliai neįsidėmėjau. Ir tipena vyriokas į namus, alkstantis televizijos ekrane išvysti Putiną – superherojų su jo Krymą išgelbėjusiais narsiais kazokais. Ir dar raketas. Ir laivyną. Ir pasakojimą apie tai, kaip apsi**ko amerikiečiai…
Iš Maskvos parduotuvių dingsta cukrus. O ar Kryme jo yra?
Beje, apie ką aš čia, išdavikiškas šunsnukis, byloju?.. Apie tai, kas bus rytoj? Ogi taip ir bus: mes lėtai lėtai išeisime iš proto ir vienas kitą sudraskysime: už tėvynę, už Putiną, už Krymą, Odesą, Ukrainą… Ir po to – už duoną, cukrų, druską ir degtukus.
O ant numirusios Rusijos kapo aš pastatyčiau televizorių.
Viktoras Šenderovičius: Po tokių prisipažinimų jo laukia ilgalaikis įkalinimas
Jeigu Putino žodžius, pasakytus filme apie Krymą, išverstume į mums siunčiamos žinios racionalią kalbą, ji skambėtų taip: žinoma, aš esu išgama, bijokite manęs, ir aš nejuokauju. Tačiau nepaisant to, ar jis sakė tiesą, ar įprastai melavo – mums dar kartą primenama, jog išeiti iš Kremliaus Putinas nesirengia. Nes netekęs absoliučios valdžios ir atsidūręs teisėtumo galiojimo erdvėje, po tokių prisipažinimų jis susilauktų ilgalaikio įkalinimo. Ir jis tai puikiausiai suvokia.
Stanislavas Belkovskis: Tipiška banditiška logika, tokia pati ir etika
Brangūs bičiuliai ir užjaučiantieji,
Štai kaip plačiai pasklido polemika apie tai, kodėl V.V.Putinas staiga nusprendė papasakoti, kaip iš tikrųjų jis aneksavo Krymą. Girdi, kam jam to reikėjo? Juk tuomet Haga, ir visa kita.
O man atrodo, jog čia viskas aišku. Tiesiog tipiška banditiška logika, tokia pati ir etika.
Girdi, aš jus apgavau ir palikau. Ir privalau apie tai visiems pranešti, nes kitaip argi būčiau toks kietas vaikinas? Juk man reikia visus jus ne tik apmauti, bet ir pažeminti. O per metus aš įsitikinau, kad:
a) susitarti su Vakarais kol kas vis vien nepavyksta, todėl nėra reikalo formaliai demonstruoti padorumą;
b) su tokiu kietuoliu kaip aš Vakarai vis vien nieko tokio baisaus nepadarys;
c) o jeigu Vakarai vis tiek panorės ką nors man padaryti, aš ir toliau kovinėje parengtyje laikysiu branduolinį ginklą, kuris juk nerūdija.
Ir apskritai – bijokite manęs, man didieji neprilygsta.
Štai, tipo, maždaug taip. Enjoy.
Marija Orlovskaja: Viskas apskaičiuota, ir tos devynios tylos dienos – tai specialioji operacija
Pasakyti, jog filmo „Krymas. Kelias į Tėvynę“ peržiūra man padarė nepaprastai stiprų įspūdį – vadinasi, nepasakyti nieko. Esu visiškai sukrėsta.
Tie kadrai ir montažas… tokie epiški, neįsivaizduoju, kiek tam prireikė pinigų. Filmuota ir nuo kranų, ir nuo sraigtasparnių, ir padarant rekonstrukcijas kino studijoje, ir ištisai – per visus miestus ir laukus. Pragariškas holivudo ir socrealizmo mišinys. Tie saulėlydžiai, tos nematyto grožio erdvės su vynuogynais ir pirmajame plane ant suolelio sėdinčiais, iš nugaros nufilmuotais tėčiu su sūnumi,skendinčiais nerealiuose auksiniai rožiniuose saulės spinduliuose. Tie žmonės su šarvais (tikrąja šio žodžio prasme), kalavijus ir skydus kaldinantys kalviai, tie nakties vilkai, dalyvaujantys pavojingiausiose specialiose operacijose, ir šventovė, ir Vladimiras Skaisčioji Saulė (Vladimiras Sviatoslavičius [958 m. po Kr. – 1015 m.], Naugardo kunigaikštis, Kijevo didysis kunigaikštis – vert. past.), tos laimingos šeimos, karius išvaduotojus glebėsčiuojančios mergaitės, tie balandžiai, plazdantys aplink mylinčias žmonas ir vaikus…
Dieve mano…
Ir tas Putinas… savyje tiesiog nebeišsitenkantis Putinas, kas antrą žodį sakantis, jog tik tiesa, tik nuoširdumas, tik viskas sąžininga… Putinas, lyg mantrą kartojantis apie žmones, šeimą, sielą, žmones, sąžinę, apsaugą, krymnaš, mes, aš, aš, aš… aš asmeniškai daviau visus įsakymus, asmeniškai gelbėjau Janukovyčių, nemiegojau, kiekvieną kartą asmeniškai įsakinėjau… slaptieji ryšio kanalai buvo nutrūkę, buvo atvirai pasiklausoma, čia specnazas, ten jūrų pėstininkai, čia žvalgyba, ten kazokai, čia nakties vilkai, ten sistema „Bastion“, čia kariuomenė, ten sistemos „Grad“, čia „Kamazai“… viskas tiksliai, viskas savu laiku, viskas apskaičiuota… aš asmeniškai daviau kiekvieną įsakymą…
Akivaizdu, jog tokia specialioji operacija su tokiomis pajėgomis ir su tokia žvalgyba buvo planuojama seniai, joje viskas išmatuota, viskas apskaičiuota valandomis, viskam numatytas atsakomasis veiksmas, viskam pasirengta iš anksto ir net keliomis valandomis anksčiau… ir tik tie banderovcai, fašistai ir nacionalistai…
Jis gyvas, jis gyvesnis už visus gyvuosius… Ir jis nesustos. Po to, kai jis šitiek mėnesių pats, asmeniškai stumdė grupuotes, davė įsakymus, rengė specialiąsias operacijas, sekė, klausėsi, kaupė informaciją… jis jau nebegalės be to gyventi, ir aš bijausi, jog apetitas tik augs…
Panašu, kad jau rytoj (kovo 16 d. – vert. past.) – po to, kai visi atsipalaidavo, kai pavargo svarstyti perversmų, mirties ir kitus variantus, po to, kai šiandien šalis pamatys ŠITĄ filmą – rytoj jis išeis į viešumą – galingas kaip niekada ir smogs į sprandą visam pasauliui… Viskas apskaičiuota, ir tos devynios tylos dienos… tai tokia pati specialioji operacija…
Kovo 18-ąją prie Kremliaus sienų įvyks galingas šventinis renginys, ir tai bus jo valanda. Gal tai bus jo žvaigždės valanda, kai liaudis ims isteriškai raudoti ir parkniubę bučiuoti Raudonosios aikštės grindinį, kviesdami kariauti, jį laiminti, maldauti, išaukštinti iki caro sosto? Ir melsti jį išvalyti šalį nuo penktosios kolonos…
Trumpai tariant… tai jau p***c… Jo didenybė kuklumas, herojus, išgelbėtojas…
Pasibaigus finaliniams rožinio saulėlydžio kadrams man norėjosi penkiskart išsivemti, o po to nusišauti…
Beje, savaip pradžiugino muzikos kūrinių titrai filmo pabaigoje: vien tik užsienio kompozitorių ilgiausias sąrašas anglų kalba… Iš tiesų epišką drobę sukūrė Kondrašovas… kad tik dabar nepaspringtų iš puikybės… ir dar tas raudonas bloknotėlis jo rankose…
Pragaras…
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas
„Krymas. Kelias į Tėvynę“. Andrejaus Kondrašovo dokumentinis filmas