Irina Inoveli, žurnalistė (Maskva) | svoboda.org
Namų telefono skambutis.
– Klausau jūsų.
– E-e… mums šito… atidarykite duris.
– Jeigu jūs pas mane, pasisakykite, kas jūs.
– E-e… Mes čia visokias prekes parduodame. Nebrangiai. Na, su Putinu… puodelius visokius, druskines, arbatinuką, dar kai kokius daiktelius…
– Ne, druskinių, kad ir su Putinu, man nereikia.
Po trisdešimties minučių skambutis į duris. Atidarau. Vyras ir moteris – trisdešimties, keturiasdešimties metų. Matyt, kažkas atidarė jiems laukujes duris ir jie eina per butus.
– Štai žiūrėkite, kokie gražūs daiktai. Ir visai nebrangiai…
Iš talpaus krepšio pradeda traukti ir ant grindų dėlioti savo vertybes. Štai Putino biusto pavidalo druskinė ir pipirinė iš balto stiklo. Vienoje – skylės akyse, kitoje – keturios skylės galvoje. Štai nedidelis metalo padėklas su primityviai išgraviruotu vis to paties personažo portretu. Štai puodeliai, dar kažkas, ir galiausiai pagrindinis šedevras – arbatinukas. Arbatai plikyti. Vienos ausies vietoje – apvali rankenėlė, o iš kitos lanku išlenktas ilgas snapelis. Arbatinuko dangtelis panašus į galvos apdangalą. Lyg ir žydišką, lyg musulmonišką. Tačiau tikrai nepanašus į rusišką ausinę kepurę.
Manyje pabudo profesija ir aš tuojau pat ėmiau juos kalbinti.
– O ką, jau kas nors pirko iš jūsų ką nors iš šios prabangos?
– Taip, dviejuose butuose pirko. Mes nuo viršaus pradėjome, nuo šešiolikto aukšto. Gal ir apačioje dar ką nors parduosime. O jūs pirksite?
– Ne, man šito nereikia. Bet lukterėkite minutėlę, aš noriu nufotografuoti jūsų indus.
– Oi, fotografuoti negalima, negalima! Tik jeigu ką nors nupirksite. Nepersigalvojote? Tada mes toliau eisim…
Šitaip aš gavau akivaizdų populiarumo (žodis „reitingas“ pažįstamas ir suprantamas ne visiems tokių dirbinių mėgėjams) augimo įrodymą asmens, savąja persona padedančio maitintis smulkiems verslininkams.