Veidaknygė
Pasižiūrėjau laidą, kuria pasidalino Aušra Maldeikienė, – „Yra kaip yra“.
Yra nykiai, turiu pasakyti. Nuo visos laidos įspūdis slogus. Ir turbūt pati liūdniausia dalis buvo mokytojo Arūno pasisakymas. Jis džiaugiasi, kad kaip juodadarbis Vokietijoje uždirbo dvigubai daugiau nei mokytojaudamas Lietuvoje. Minimumą pagal vakariečių stadartus. Vokietijoje, Prancūzijoje ir keliose kitose šalyse tas minimalus atlyginimas yra 1400 eurų per mėnesį. (N.B. Mokytojai tose šalyse gauna vidutiniškai 3–4 tūkstančius per mėnesį). Jei Arūnas būtų porą mėnesių pabuvęs mokytoju pas vokiečius, jis uždirbtų beveik tiek, kiek per metus Lietuvoje. Bet jis nesiskundžia. Sako: „Jeigu skųsiuosi, kad maži atlyginimai, nieko nepakeisiu. Kiekvienas žmogus turi pasiraitoti rankoves ir pats TURI PABANDYTI KAŽKĄ TAI PADARYTI.“
Tas „kažką sugalvoti, kažką padaryti“ jau tampa Lietuvos valstybės valdymo leitmotyvu. Ir, kas įdomiausia, žmogus jaučiasi esąs labai atsakingas, veiklus, pozityvus. Štai jis imasi iniciatyvos, ieško išeities…
Bet! Yra net keli „bet“.
Visų prima, ar tai yra atsakingo žmogaus pozicija? Kodėl tie iniciatyvūs šaunuoliai nepagalvoja, kad jie turėtų pasiraitoti rankoves ir sudalyvauti valstybės tvarkyme? Kad šalyje gėrybės būtų žmoniškai skirstomos ir kad aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms nereikėtų užsidrbinėti pinigų laisvu nuo darbo metu (sic!).
Išeina taip, kad savo pačių valstybę paliekame bet kam tvarkyti bet kaip, leidžiam gyvuoti ydingai sistemai, bet jaučiamės labai atsakingi ir šaunūs, nes štai „kažką bandome“. Nesiskundžiame! (O kas sakė, kad reikia skųstis? Kitų variantų nežinom – tik arba susitaikyti, arba skųstis?) Beje, jis nepagalvojo, kad yra atsakingas ne tik už save, bet ir už visus mokytojus? Juk nusiplaudamas nuo atsakomybės už bendrą situaciją, su ja susitaikydamas, jis sumažina šansus kitiems realiai ką nors keisti. Jis gali dėžes Vokietijoje vartyti, ir jam atrodo gerai. O ką daryti tiems, kas negali?
Antra, tas žmogus yra mokytojas! Ar toks mokytojas gali padėti mokiniams išaugti laisvais, save gerbiančiais, atsakingais, mąstančiais demokratinės valstybės piliečiais? Man nepanašu. Nes mąsto jis, deja, kaip baudžiauninkas.
Ir taip mąstančių daugybė. Nes taip seniai gyvenam neteisybės ir absurdo sąlygomis, kad prie to priprantame. Tai ima atrodyti normalu. „Toks gyvenimas“, ar ne? Tik klausimas, kas, jei ne mes patys, jį tokį darome. Priprantame, kaip tie kariami šunys, randame ir būdą korimo sąlygomis dar kažkaip ir išgyventi. Ir jau galvojame, kad neblogai susitvarkėme.