Nemėgstu keliauti arba, tiksliau tariant, nekenčiu kelionių, į paniką veda net užuominos apie turizmo malonumus ar blaškymosi po svetimus kraštus naudą.
Ką reiškia pavadinimas klaustrofobija visi daugmaž žinome, tai yra nuoroda į uždarų patalpų baimę, taigi, galimas daiktas, yra taip pat kažkas panašaus į atvirų erdvių baimę. Šiaip ar taip, tokio savo užstingimo racionaliai paaiškinti net pats sau nesugebu, nors dirbant vienoje įstaigoje, kur kelios bendradarbės moteriškaitės buvo pamišusios kelionių organizatorės, ne kartą yra tekę teisinti, kodėl neprisidedu prie kolektyvo išvykų į kaimynines šalis.
Dažniausiai nelabai įtikinamai kalbėdavau apie tai, kad turistavimas kaip toks blaško dėmesį (tarsi dėmesys galėtų būti prie kažko priklijuojamas), paistydavau, kad kelionės po svetimus kraštus yra pratinamasis gyventi be šaknų.
Labiausiai mano bendradarbius prajuokinęs paaiškinimas buvo toks, kad man laisva Lietuva kvepia taip neįtikėtinai skaniai, jog negaliu net trumpam atsijunkyti nuo tokio kvapnumo (neva prie ruso smirdėjo visi pašaliai, o dabar laisvoje šalyje negaliu atsikvėpuoti, traukdamas stebuklingai kvapnų tėviškės orą į kunkuliuojančius plaučius).
Atsivėrus sienoms, iš Lietuvos buvau išvykęs tik kartą, į Lenkiją, nors tų progų progelių aplankyti svetimą kraštą buvo daugiau nei reikia, tačiau atsisakydavau paprastai net spaudžiamas aplinkybių, apeidamas įpareigojimus ir nurodymus, nevykdydamas duotų pasižadėjimų.
Kita vertus, mano nemėgimas keliauti nebuvo indiferentiškas vientisas nusiteikimas, bet – priešingai – skiriantis atskirus objektus rūšiavimas, labiausiai baiminantis kelionių būtent į Paryžių. Dėl to stipriai sugadinau santykius su savo antrąja puse, kai tarsi tyčia mūsų santuokos jubiliejaus proga iš dangaus nukrito galimybė nemokamai pasisvečiuoti visą savaitę meilės mieste. Įskaudinau mielą moterį, su vaiduoklį išvydusio žmogaus povyza išsižadėdamas tokios galimybės.
Dabar pereinu prie liūdnosios dalies, kai jau mano paties jubiliejaus proga dukra ir sūnus padovanojo kelionę į Paryžių, nesunkiai galint įsivaizduoti, kad vaikų dovanotam arkliui į dantis niekas nežiūri. Be to, ši kelionė iš tiesų man buvo naudinga bent tuo požiūriu, kad leido įsitikinti, jog mano baimės nebuvo visiškai iracionalios. Taigi, nori nenori, toliau lieka tik galimybė telegrafiniu stiliumi pasidalinti savo įspūdžiai iš kelionės po Paryžių, drauge iš visų jėgų stengiantis išlikti objektyviu liudytoju.
Pirmas pribloškiantis įspūdis, įvažiuojant į Paryžių – tai priemiesčiuose susikaupę šiukšlynai, murzini pastatai, aptriušę sandėliai. Kelionės vadovė pastebėjo, kad paprastai toks pirmasis Paryžiaus vaizdelis nustebina keliautoją, kuris tikėjosi iškart pamatyti atsiveriantį architektūros stebuklą.
Ta pati kelionės vadovė paaiškino, kad nieko nuostabaus, kad Prancūzijos sostinė yra paspartintu tempu šiukšles gaminantis didmiestis, nes esą tai yra daugiamilijoninis, vos talpinantis gyventojus, miestas, nekalbant apie kasdieninius turistų srautus. Savo ruožtu aš pats galvoju truputėlį kitaip, prisimindamas, kad Paryžius yra meilės miestas, o meilės, kaip žinome, be atliekų nebūna.
Nepasakysiu nieko naujo, pastebėdamas, kad Paryžiaus veidas yra visiškai pasikeitęs, neatpažįstamai pajuodęs. To Paryžiaus, kurį matydavau kino juostose ir nuotraukose, nesutikau. Kilo įspūdis, kad baltieji sostinės gyventojai tūno įstaigose ar namuose, o gatvėse su didele persvara dominuoja juodoji rasė, kunkuliuoja ištvinusi juodoji upė.
Kad ir kaip būtų keista, nesu rasistas. Nesunku įsitinti, kad Prancūzijos sostinėje aptarnavimo sferoje triūsia beveik išimtinai tik juodaodžiai, prancūzui pagal prigimtų to daryti neleidžia užsikelta savivertė. Atrodo taip, kad jeigu nebūtų čia panorusių įsikurti atvykėlių iš Afrikos, niekas nesugebėtų išnešti šiukšlių kibiro iš viešbučio kambario.
Kitas vertus, daug liūdnesnis vaizdelis pasimato gatvėse, kur prie kiekvieno turistinio objekto būriuojasi šimtai negrų, atsiprašau, juodaodžių žmonių, pardavinėjančių labai neskoningus plastmasinius niekučius, viena ir ta pačia maniera vaizduojančius Eifelio bokštą. To negali pavadinti net kiču, o yra bjaurus bandymas įsiūlyti apsimestinį pavidalą, kuris kelia šleikštulį tikriausiai dėl to, jog Eifelio bokštas atveria geležies ir didybės, kitaip tariant, didingos geležies faktūrą, o minėtas suvenyras yra lengvos ir pigios plastmasės bei didingumo nuodėmingo pažeminimo gaminys.
Niekas tokių suvenyrų čia neperka nė iš tolo. Man buvo labai keista, kodėl prekiaujama suvenyrais, kurių niekas neperka, todėl nepagailėjau brangaus laiko, bandydamas perprasti paslaptį, beveik dvi valandas stebėdamas tokią prekybą. Sužinojau tik tai, kad per tas dvi valandas niekas nenupirko nė vieno iš parodijos suvenyrų prie judrios sankryžos. Taigi tokia prekyba man liko neįminta mįsle, pagalvojus ir apie tai, kad galbūt aptartas dabar čia vyksmas net ir nėra prekyba, įprasta mums to žodžio reikšme, o kažkoks paslaptingas ritualas arba, juokais tariant, išgalvotas pretekstas burtis į krūvą sąmokslininkams.
Tokių juodų sąmokslininkų Paryžiaus gatvėse padaugėja iki neįmanomumo temstant, kai visi jie išlenda iš plyšių.
Kaip atrodo bent man, Paryžiaus kaip turistinio miesto ir išplėtotos mieste turizmo infrastruktūros esmę atidengia pastebėjimas, kad čia desperatiškai siekiama pavaizduoti Paryžių, kurio jau senai nebėra.
Dar gyva yra legenda apie Monmartrą kaip bohemos šventąją vietą, kur vynas liejasi laisvai ne tik prie stalų jaukiose tavernose, bet taip pat jauniesiems menininkams gulinėjant ant žolės ar sėdint ant laiptų. Tačiau aš prie buvusio Monmartro legendinio kabareto Vikrusis triušis mačiau tik apsišlapinusį senyvo amžiaus išeivį iš Afrikos, pilantį į burną iš užversto butelio. Iš principo tai galėjo būti ir baltasis, nes žmonės dažnai, nežiūrint rasinių skirtumų, nusigeria kaip kiaulės, tokiu būdu bent iš dalies siekdami supanašėti su įžymybėmis.
Netoli buvusio kabareto puikuojasi turistų labai mėgstamas statinys, vadinamas Rausvuoju nameliu. Pasakojama, kad apgirtęs dailininkas, grįždamas iš kabareto, pamatė paprastą gatvės namelį, nutviekstą neįprastai rausvos spalvos. Esą pagal tą viziją anas nutapė paveikslą, o vėliau namelis buvo perdažytas rausva spalvas, sekant įsteigtu paveiksle pavyzdžiu. Tačiau aš čia negalėjau atsikratyti nuodėmingos minties, kad lygiai tokia pat šlykščiai rausva spalva sovietmečiu buvo nudažomi restauruojami senieji miestų statiniai.
Tačiau dar juokingiau buvo tai, kad dėl kažkokių programavimo sutrikimo iš sistemos pradingo mano iš anksto užsakytas bilietas į Luvrą.
Kadangi esu daug prikalbėjęs ir prirašęs apie Luvre dabar sandėliuojamą paveikslą Mona Liza, bandydamas atspėti anosios šypsenos paslaptį, būtų galima metaforiškai pasakyti ir taip, kad man atkeršijo paveikslo dvasia ar modelio vaiduoklis. Siekiant suprasti tokio keršto pagrįstumą ar nepagrįstumą, bandau prisiminti, ką summa summarum esu kalbėjęs ta tema.
Pradedant nuo Viduramžių, gamta šioje epochoje neabejotinai buvo suprantama kaip Dievo didybės įrodymas. Gamta, šios epochos požiūriu, prasminėje tikrovės struktūroje neužima savarankiškos vietos.
Renesanso laikais į gamtą imama žvelgti kaip į savaime reikšmingą, tačiau atsimerkiama į gamtą vis dėlto ne todėl, kad užsimerkiama prieš Dievą, greičiau yra taip, kad Viduramžiais tik į Dievą nukreiptas žvilgsnis dabar krypsta į gamtą, nes Renesanse gamta imama daugiau ar mažiau tapatinti su Dievu pagal principą „viskas yra viskame“. Kitaip tariant, Viduramžių religinį transcendentalizmą, užstojus Renesansui, trumpesniam ar ilgesniam laikui pakeičia mistinis panteizmas.
Dievo mąstymas čia tarsi ir išlieka, tačiau tokiu ištuštėjusiu pavidalu, kai yra prarandamas Jo asmeniškumas, o gamta pradedama įsivaizduoti kaip dieviškų maginių spiritistinių galimybių visuma.
Žinoma, tokia gamtos samprata skatina ją realiai pažinti ir panaudoti. Žmogus, sugebantis sutramdyti dieviškąsias gamtos jėgas, amžininkų akyse iškyla nelyg koks magas, titanas, Visatos centras. Galbūt „susisiekiančių indų“ pavyzdys geriausiai iliustruoja tą renesansinę žmogaus savęs supratimo patirtį, t. y. anksčiau minėtas religinis Dievo garbinimas per gamtos įvaizdį iš esmės virsta pseudoreliginiu žmogaus garbinimu.
Vis tik dar atviru lieka klausimas – kokie Renesanso mąstysenoje ir įsivaizdavime fiksuojami ryškesni požymiai leidžia iš visos gamtos įvaizdžio išskirti antropologinį paviršių?
Renesanso žmogus savo visagalybę visų pirma apčiuopia gamtiniu pagrindu, tą mums ir pasakoja koncentruotos raumenų energijos plastika šios epochos tapyboje ir skulptūroje. Tačiau jeigu žmogaus titaniškumo vaizdavimas Renesanse yra semiamas iš gamtos pavyzdžio, tai taip suprantamas žmogus net ir su didžiausios raumenų įtampos pagalba negali išlipti iš jį įsiurbiančios klampios masės arba, kitaip tariant, kuo titaniškesnis Renesanso mene yra vaizduojamas žmogus, tuo labiau jis susilieja su visa gamta (kentaurų, undinės, Veneros, išsilukštenančios iš kriauklės, metaforos).
O gal žmogus čia išskiria save iš aplinkos savo individualybės pojūčiu, savęs kaip privataus asmens įsivaizdavimu? Nepaprastas menų suklestėjimas šioje epochoje tarsi jau rodo į tą pusę, kad žmogaus pradeda apčiuopti savo individualią vertę.
Kas kita, kad orientacija į individualybę Renesanse yra be galo komplikuota, nes panteistinė „viskas yra viskame“ pasaulėjauta stabdo ir griauna iš vidaus žmogaus savojo individualumo pagavą. Individualybė čia apčiuopiama tarsi tik tam, kad vėl išnyktų, išsisklaidytų į beribę visuotinybę. Galbūt todėl banali Monos Lizos šypsena dabar mums atrodo tokia paslaptinga. Toji šypsena – tai labiau nenorinčio bendrauti su žmogumi beasmenio gamtinio Dievo kaukė nei moters veido detalės atspindys.
Paveikslo Luvre Mona Liza nenorą bendrauti su žmogumi tarsi liudija ir tai, kad šiandien šis paveikslas yra įstiklintas ir aptvertas tvorele, tokiu būdu atitolinant jį nuo žmonių.
Paskutinį viešnagės vakarą Paryžiuje sėdėjau jaukioje kavinukėje, priešais nepaprastų gabaritų, titaniškų apvalumų gražią juodaodę moterį. Po valandėlės kitos šalia besitrainioję kažkokie gražuolės pažįstami pradingo, likome akis į akį.
Siekdamas nutraukti nejaukią tylą, paklausiau – kodėl ji dabar sėdi tokia nuliūdusi?
Ilgai nesulaukiau atsakymo. Tik tada, kai jau pats buvau pamiršęs užduotą klausimą, po 15-20 minučių pasigirdo atsakymas, kad ją skaudina vyrų nesugebėjimas pamatyti joje žmogų, nemokėjimas suprasti, kad ji turi sielą, nėra tiks sekso žaisliukas.
Atsiliepiau paporindamas maždaug taip, kad tokiu atveju, kai visi privalumai yra paviršiuje, sielos grožį įžvelgti, prisikasti iki sielos gelmių yra labai sunku.
Ji – liūdnai nusišypsojo.