Kai savo ankstyvosios jaunystės laikais pirmą kartą atsiverčiau ir pradėjau akimis ryti unikalųjį Platono dialogą „Valstybė“, atveriantį idealios valstybės vaizdinį, matydamas čia kaip Sokrato diskusijose su amžininkais iš vielos ląstelės yra užauginamas idealo kūnas ir danguje įžiebiama žvaigždė, drauge visą tą laiką buvau kankinamas nuojautos, kad tokį arba labai panašų virsmą kažkur esu stebėjęs jau anksčiau, dar daugiau, – kad toks prasmės pritekėjimas yra pažįstamas iki skausmo akyse iš ankstesnių susidūrimų su pasaulio vaizdiniais ir idėjomis.
Tačiau neužbėgsiu įvykiams už akių, skaitytojui palikdamas laiko paspėlioti – kokių nuojautų tada buvo kankinamas jaunasis skaitytojas?
Ideali valstybė, sako Platonas šiame dialoge, kuriame, be visa ko kito, filosofas bando pateikti kažką panašaus į sisteminį savo filosofinių idėjų sąvadą, gyvuoja tiktai mūsų kalbose, nes niekur kitur pasaulyje jos nėra.
Tačiau, kaip atrodo, labai greitai suklystume, jeigu, perskubėję, šią Platono pastabą pagal mūsų laikmečio manierą suvoktume pernelyg tiesmukiškai, kad neva tokiais žodžiais filosofas išsako savo nusiminimą dėl to, jog kuriami idealai paprastai būna daugiau ar mažiau atitrūkę nuo tikrovės pamato. Atidžiau įsiskaitęs į tekstą, skaitytojas anksčiau ar vėliau pastebės, kad Platono žodžius greičiau reikėtų suprasti taip, jog idealios valstybės idėją pirmiausiai reikia atrasti, užauginti, išpuoselėti savo delnuose, o tada jau bus galima įsitikinti, kad tokios idėjos pirmiausiai ir atveria tikrąjį pasaulio realumą, yra nušviestas deglais kelias į būties centrą.
Atkuriama kalbose Platono dialogo „Valstybė“ ideali valstybė yra ne šiaip reali, kaip daiktas tarp daiktų, anosios realumas yra perteklinis arba, tiksliau tariant, kosminis.
Platonas idealios valstybės idėją grindžia visuminės tvarkos arba, kitaip tariant, kosmoso idėja (gr. kosmos – tvarka), pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus-valstybė-kosmosas projektą.
Pagal Platoną, idealo esmiškumą pasieks ta valstybė, kuri savo raiškoje įkūnys trinarę luominę struktūrą, atitinkančią teisingai subalansuotą sielos struktūrą. Iš dalies tokią išvadą būtų galima persakyti labai paprastai, kad neva valstybė yra tokia, koks yra žmogus, tačiau klausimas dėl idealios valstybės realumo Platono pamintijimuose yra daugiapakopis ir taip paprastai neišsprendžiamas įprasto sąmonės automatizmo pagalba. Kaip išaiškėja iš kitų Platono darbų, filosofas yra įsitikinęs, kad visame kosmose reiškiasi tie patys trys – proto, veiklos ar judėjimo ir materialusis – pradai, taigi ideali valstybė, grįžtant į valstybės idėjos aptarimo sfera, yra, jeigu leisite išsakyti banalų palyginimą, tarsi kosmoso terpėje išaugęs taisyklingas kristalas, kurio struktūra atsispaudžia individo sieloje. Ideali valstybė yra tarsi ta kalkė, per kurią yra permušamas makrokosmo struktūriškumas ir judėjimo impulsas individui, prisimenant ta proga, kad Platono filosofinis palikimas įgalina žmogaus kaip mikrokosmo sampratos atsiradimą. Kita vertus, tai reiškia, kad idealios valstybės neatšaukiamas realumas yra grindžiamas viso kosmoso struktūrinio tapatumo realumo autoritetu, nes, pabandykime įsivaizduoti, pašalinus iš kosmologinės konstrukcijos vaizdinio idealios valstybės idėją, visas kosmosas subyrėtų į šipulius.
Dabar grįžkime prie to, apie ką užsiminiau pradžioje – kur tokį vyksmą buvo galima matyti dar prieš atsiverčiant Platono dialogų dialogą, o būtent karališkąjį dialogą „Valstybė“? Įsivaizduoju, kad skaitytojas jau perprato tariamą paslaptingumą, man prarandant progą jį ilgiau pavedžioti už nosies, kad tai yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasaka“.
Nežinau nieko apie šio vieno iš didingiausių pasaulio dailės šedevrų komentavimo tradiciją dailėtyrininkų ratuose, tačiau, kaip atrodo bent man, pradėti reikėtų nuo tokio atpažinimo akto, kad tai yra kosminė pasaka su tolimomis žvaigždėmis ant šakų, kur savo ruožtu kosminės karalių figūros yra išplėšiamos iš tamsos ir apšviečiamos jų rankose laikomo, kaip atrodo, ką tik atrasto šviesos rutulio, vadintino lietuvišku kaimu, sodžiumi ar sodyba.
Be visa ko kito verta pastebėti, kad Platonas ir M. K. Čiurlionis yra du didžiausieji pasaulio istorijoje šviesos metafizikai, pirmasis „Valstybėje“ juvelyriškai tiksliai aprašęs du šviesos šaltinius, antrasis – akivaizdžiai parodęs – kas yra gyvoji šviesa?
Žinia, M. K Čiurlionio paveikslas „Karalių pasaka“ nėra valstybės idėjos įcentrintas eksponavimas ta prasme, kaip yra kalbama apie valstybę Platono dialoge (M. K. Čiurlionis mirė dar 1911 m.), M. K. Čiurlionio vizijoje tikriausiai iškyla dar trapesnis, labiau pažeidžiamas, karalių globos ir užtarimo reikalaujantis epifenomenas nei valstybė, t. y. čia yra atidengiamas ir ryškia šviesa blyksteli Lietuvos valstybės embrionas.
Kaip atrodo, šiandien yra liūdna proga tai prisiminti vėl, kai Lietuvos valstybei iškilo mirtinas pavojus.
ES paskutiniųjų užmanymų sėkmingas įgyvendinimas simbolio plėtotės sferoje tikriausiai reikštų tik tai, kad M. K. Čiurlionio kosminės pasakos karaliai apverčia savo delnus žemyn, išmesdami embrioną ant žemės, tokiu būdu užgesindami šviečiantį rutulį ir palikdami kosmosą skendėti tamsumoje.
Gal iš tiesų kažkoks durnius jau rado išmestą Lietuvos valstybės lavonėlį tarp šiukšlių, kai anąkart jis plyšavo miesto aikštėse, kad neva Lietuvos valstybę sukūrė žydai?..
P. S.
Kaunui, lyginant su Vilniumi, daug ko trūksta, tačiau Kaunas, kur yra įkurtas Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, gali būti vadinamas M. K. Čiurlionio vizijų banku, ar ne? Kartais tokios vizijos ima ir prasimuša net kasdienybėje, o mes, įkvėpti jų, drąsinamės, kad niekam neleisime užgesinti apmyžtais pirštais mūsų šviesos dagčio. Tada tampame savo šalies karaliais.