Vienas iš naujosios subkultūros vėliavnešių, sociologijos profesorius Arūnas Tereškinas savo paskutiniame opuse „Visagalis kamufliažas“ tvirtina, kad viskas visuomenėje yra kamufliažas, taigi, kamufliažas čia yra apibrėžiamas kaip dėsninga tendencija arba net kaip vairuojantis įprastą visuomenės gyvenimą dėsnis. Kodėl reikia kalbėtis apie kamufliažą, – klausia autorius, – toliau atsakydamas į iškeltą klausimą taip – „nes jis yra tapęs visuotiniu socialiniu reiškiniu“.
Nedidelė paslaptis, kad sociologai daugiausiai malkų yra priskaldę kurdami atitrūkusius nuo empirinės bazės ir tuo pačiu maksimaliai plačius apibendrinimus, o ypač tada, kai tokiems laužtiems iš piršto apibendrinimams dar yra bandoma suteikti dėsnio, apibrėžiamo pagal gamtamokslio patirtį, statusą. Kokia tai yra ydinga, į dideles nelaimes galinti pastūmėti praktika, geriausiai parodo K. Markso ir jo pasekėjų, pretendavusių nusakyti nepalenkiamus visuomenės funkcionavimo ir geležinius istorijos dėsnius, o po to su teroristinių režimų pagalba bandžiusių įsprausti žmogaus gyvenimą į taip sukonstruotą „dėsnį“, kuriamas precedentas. Tačiau štai ir lrt.lt autorius savo žvitria akimi be didesnių pastangų užmato tokius nepalaužiamus, veikiančius kaip gerai išteptas mechanizmas visuomenės funkcionavimo dėsnius, lengvai juos išlukštena, drauge nematydamas reikalo slėpti savo atradimų (o gal išradimų?) nuo visuomenės akių.
Kamufliažas – tai maskavimosi menas, slėpimosi taktika, drauge tokio maskavimosi instrumentarijus. Taip ar panašiai žodį aiškina žodynai. Savo ruožtu mūsų žvitrusis autorius tvirtina: „Kamufliažinis slėpimasis reiškia nuolatinį normalumo pamėgdžiojimą“. Todėl toliau savaime peršasi išvada, kad kamufliažas yra likimo prakeikimas arba, mokslingiau tariant, reguliariosios dalykų padėties atspindėjimas dėsnio pavidalu, nes visuomenės ir čia veikiančių žmonų būtinoji tvarka neva yra nenormalumas (apie tai, kad, bėgant laikui, normos samprata gali keistis, autorius nekalba, taigi – nekalbėsime ir mes). Kitaip tariant, kamufliažo teorija, aptariant visuomenės reikalų padėtį, yra tarsi tas prožektorius, kuris, A. Tereškino žodžiais tariant, „padeda suvokti, kaip individai maskuoja ir slepia savo skirtumus, stigmas, nenormalumus“. Tarsi būtų taip, kad visuotinė žmogaus būsena yra nenormalumas, kamufliažas yra iš tokio visuotinumo išaugantis dėsningas pasirinkimas, o pats A. Tereškinas savo ruožtu jau yra nelyg titanas, peržengęs likimo ar gamtos dėsnius, atsidengiantis visu savo nenormalumu, be kamufliažo, ar ne?..
Pirmas pavyzdys, kuris daug negalvojant šauna į galvą – ar mamos meilė savo vaikams yra koks nors nenormalumas jau vien dėl to, kad toks dalykas yra visuotinė būsena su vienatinėmis patologinėmis išimtimis, kai mamos meilė neužgimsta (kitas momentas yra tai, kad tokia meilė, kaip ir kitos šeimos vertybės, leftizmo doktrinoje, kaip ir kitose totalitarinėse ideologijose, yra kvestionuojami dalykai)?. Ir t. t., ir pan. Nenoriu daryti pernelyg plačių apibendrinimų, tačiau, kaip atrodo bent man, vadinamoji įtarumo metodologija neretai yra tik parazitinė metodologizmo atauga, prasilenkianti su tikrąja dalykų padėtimi. Kaip atrodo, čia kartais paradoksaliai, bet visiškai tinka buitinis posakis, kad drumstame vandenyje lengviau žvejoti, tačiau toks nusiteikimas gali turėti mažai ką bendro su tikrove, kai iš tiesų pajuntame kognityvinį rezonansą, apturėdami taip metodologiškai nuvairuoto tyrimo rezultatus.
Tik dabar pagalvojau (pavyzdžių specialiai neieškau, jie patys ateina į galvą) – kas gali būti paslėpta talentingo poeto Justino Marcinkevičiaus šeimos gyvenimo paprastume? Ar poetas būtų galėjęs tapti dar labiau talentingu kūrėju, jeigu būtų pavirtęs girtuokliu, ištvirkėliu ar pan.? Kažin kažin, švelniai tariant…
Kitas pavyzdys, kai kartais ne mažiau nei nenormalumas, o gal dar labiau nuvilia bandymas nenormalumą pateisinti, prilyginti jį normai, kai, tarkime, toks Žanas Žakas Ruso (Rousseau) sako, kad, regis, 10 savo vaikų, t. y. visus, kurie jam gimė, atidavė į našlaičių prieglaudą dėl to, kad visuomenė turi geresnes galimybes išauklėti jo palikuonis gerais piliečiai nei jis pats. Tikrai pažangus požiūris – nieko nepasakysi…
Kas be ko, žmogui yra būdinga dėtis geresniu, demonstruoti padailintas savo plunksnas, tačiau bent man visados labiau patikdavo tie, kurie apsimesdavo blogesniais nei yra iš tikrųjų, – tokių taip pat teko nemažai sutikti.
Erichas Frommas, vienas iš įtarumo medodologijos, tikriausiai nekalčiausias adeptas sako, kad visuomenė verčia žmogų prisitaikyti, tai pavadindamas socialinio defektyvumo efekto, naikinančio žmogaus individualumą ir individo spontaniškumą, konstravimu. Žinia, baltos vartos neretai patiria keblumų socializacijos išbandymuose. Tačiau, regis, gyvename laikais, kai kenčiančiomis nuo visuomenės priespaudos baltomis varnomis dažniausiai dedasi juodžiausios varnos. Bijau pernelyg plačiai apibendrinti, tačiau iš man pasitaikiusių sutikti žmonių įdomiausios asmenybės, tikrai originalūs žmonės paprastai buvo linkę dėvėti kuklumo rūbą, o už kitų individų ekstravagancijos demonstracijų neretai pasimatydavo tik kokti tuštumą.
Todėl, kaip atrodo bent man, nepretenduojančiam pateikti dėsnio pavidalo apibendrinimų, nereikėtų gėdytis savo normalumo refleksų, nes šiandien būtent sugebėjimas atsispirti žvėriškam konjunktūros spaudimui ir apžavams, stumiantiems į žmogiškumo įprastumo kvestionavimą, užtikrinta, kad toks žmogus greičiausiai vis tik netaps pigiai sukonstruota vidutinybe…
____________________________
iki jūros nutįsęs nuogalių pliažas
toks ir yra vasaros kamufliažas
o nudisto ten niekas neatpažįsta nelaukia
kai viešumoje pasirodo be kaukės
temstant mėnulis išlįs sumenkęs
vargana kopija jau mėnulio tikro
o grįždamas namo prie vitrinų stiklo
prasilenksi su šešėliu menkės