Iš atminties niekaip neišdyla, kažkada, neatsimenu – kur, Rasos Čepaitienės pasakyti žodžiai, išsprūdę kaip dejonė, kad visos dedamos pastangos pažadinti tautos savigarbą galiausiai sudūžta į abejingumo sieną. Tiesą sakant, tikslios žodžių formuluotės neatsimenu, bet, prisikabinęs kaip dygus kibišas, lieka sielą aitrinantis įspūdis, kad tąsyk žinoma autorė nesugebėjo nuslėpti savo gėlos dėl to, kad nusisuka, neišgirsta ar net piktdžiugiauja dažnai ir tie, dėl kurių gerovės ir interesų vienas ar kitas autorius rizikuoja savo gerove, karjera, oficialiu primažinimu.
Kaip atrodo, R. Čepaitienei prasprūdę žodžiai nėra tik moteriškos silpnybės apraiška (kas, hermafroditų laikais, būtu ne yda, o netikėtas akies pamaloninimas), nes labai panašiai ne kartą yra bandę papostringauti net politinėse batalijose užgrūdinti, parako prisiuostę vyrai.
Kaip atrodo bent man, garbūs vyrai ir moterys klysta sakydami saviguodai, kad dauguma yra pernelyg inertiška, kad ką nors galėtų reikšti, jog neva pasaulį visados vairuoja tik aktyvios mažumos. Tokiu atveju net ir garbingieji autoriai rizikuoja supanašėti su tais mūsų dienų propagandistais, kurie savo svetimą kaip maras pasaulėžiūrą bando iškišti kaip pažangos doktriną, o daugumai arba, kitaip tariant, normalių refleksų žmogui būdingus lūkesčius apibūdina kaip apgailėtiną populizmą.
Kur čia pakastas šuo?
Nesu toks protingas, kad galėčiau kažką patarti pripažintiems autoriams, atsakyti į išsikeltą klausimą vienareikšmiškai ir tvirtai. Tačiau pabandysiu bent užsiminti apie tai, kaip toks klausimas gali būti sprendžiamas jau žiūrint iš „vartotojų visuomenės“ teoremos pozicijų. Tokį „Vartotojų visuomenės ir vartojimo kultūros“ paskaitų kursą universiteto auditorijose esu skaitęs keletą metų, savo širdperšai turėjęs progą stebėti, kad čia su nesveikai užkilusiu ūpu veržėsi net tie studentai, kurie labiau rimtus akademinius filosofijos kursus lankė tarsi ir prisiversdami. Man susidarė toks įspūdis, kad anšlagą lėmė tai, kad studentai naujame kurse turėjo progą pamatyti gana tikslų savo veidą būtent saviironijos veidrodyje.
Kadangi mes visi esame profesiniai išsigimėliai, nesusilaikysiu neuždavęs skaitytojui kurso dėstytojo lengviausio klausimo labiausia atsipūtusiam studentui – kodėl vartotojų visuomenėje, kuri neretai dar yra vadinama pertekliaus visuomene, žmonės neretai rausiasi miesto šiukšlių dėžėse, kai savo ruožtu sovietiniais visuotinio deficito laikais tokių dalykų tarsi ir nebuvo?
Kas ne kas, o vartotojų visuomenė nėra inertiška visuomenė, greičiau tai yra nesveiko aktyvumo visuomenės sandara, kai vartojama pasiutusiu tempu, kas savo ruožtu skatina beprotišką gamybą. Be to vartotojų visuomenėje neįmanoma užsikimšti nuo vartojimo, prisivartoti iki paskutinės padalos, nes tokioje visuomenėje net šiukšlių tvano didėjimo tempus lenkia naujų poreikių pasidauginimo tempai.
Jeigu norite, čia net Sizifo darbo mitas praranda prasmę, nes įnoriai keičiasi taip sparčiai, kad Sizifas netenka galimybės ritinti tokį patį akmenį į viršų antrą kartą.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, didžiausia klaida yra bandymas išpopuliarinti savo idėjas, prisidengiant vartotojiškomis laiko madomis, pavyzdžiui, bažnyčiose rengiant roko koncertus arba Sinodo svarstymuose persiimant vadinamojo pažangizmo idėjomis. Tai – katastrofos kelias, kai visa tokia klounada paspartintu tempu nukeliauja šiukšlių rūšiavimo konvejeriu.
Kaip atrodo, labiausiai intensyviai žmogus vartoja laisvalaikio metu, o pabėgimo iš vartotojų visuomenės projektas gali labai greitai tapti patraukliu vartojimo produktu. Kaip jau sakiau, mūsų dienų vartotojas atpažįsta save saviironijos veidrodyje ir yra pasiryžęs pabandyti ištraukti save už plaukų iš vartojiškumo pelkės. Anksčiau ar vėliau radikalus vartojimo nuobodulys turėtų pasiekti kritinę ribą, vedančią į sprogimą pagal vartotojų visuomenės logiką, bet išsprogdinantį ir pačią vartotojiškumo logiką. Posakis, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo yra teisingas, bet aptariamu atveju viskas tikriausiai įvyks taip staigiai, jog net nebus laiko susivokti, kai ant galvų nukris sniego lavina. Taigi, kaip atrodo, nėra laiko liūdėti.
Beveik neabejoju dėl to, kad ES struktūrose stiprėjant bandymams naikinti šalių suverenitetą, kritinė vartotojų masė Lietuvoje taip staigiai, kaip pavasarį įsispindėjus saulei vienu ypu nutirpsta sniegas, pasuks raginimų išstoti iš ES keliu, kai niekas jau nebeįstengtų permušti tokio užsidegimo net pinigų srautais iš ES fondų. Absoliuti dauguma Lietuvos žmonių neabejoja dėl šalies buvimo NATO organizacijoje prasmingumo, kita vertus, kaip atrodo bent man, priklausymo ES struktūroms prasmingumo kvestionavimas Lietuvoje sukeltų milžinišką patriotizmo ir pasiryžimo ginti savo Tėvynę prasiveržimą, nes šiandien dauguma žmonių gėdijasi savo šalies, kurioje vyriausybes formuoja pasibaisėtiną šleikštulį kelianti leftistinė mažuma.