Edvardas Čiuldė. Ar iš Vakarų pasaulio krikščioniškųjų šaknų dar gali kas nors ataugti?

Tikriausiai nesiginčys net didžiausi mūsų oponentai, kad tai, ką vadiname Vakarų pasauliu, yra krikščionybės idėjų išpurentoje dirvoje užderėjęs vaisius, dar daugiau – iš krikščionybės šaknų išaugusi kultūra ir civilizacija. Šiandien jau išdrįsčiau pasakyti net taip, kad Vakarų kultūra ir civilizacija yra pašalinis krikščionybės idėjų produktas, uždelsto krikščionybės veikimo padarinys, turint galvoje tai, kad krikščionybė atsiranda toli gražu ne kaip kažkoks kultūrologinis projektas, o kaip gyvojo tikėjimo, ženkliai peržengiančio kultūros ribas, doktrina. Tarkime, čia atsitinka panašiai, kaip ieškant žemėje užkasto aukso lobio, netikėtai yra atrandami gamtiniai geležies rūdos ištekliai.

Apie krikščionišką Vakarų kultūros genetinį kodą esu kalbėjęs daugybę kartų, dabar nurodysiu į truputėlį supopsintą problemos paaiškinimą. Tačiau tikiuosi, kad net tokia populiarizuota klausimo tematizacijos versija leis skaitytojui bent akies krašteliu pamatyti tai, kad krikščioniškai suprantamo Dievo kaip transcendencijos idėja kultūrologinėje plotmėje suponavo pirminį visuomenė kitimo istorinio supratimo iškilimą istorijos teologijos pavidale ir lėmė „vidujinio žmogaus“ antropologinės perspektyvos atsiradimą, kas galiausiai išvirto į žmogaus demokratinių laisvių ir asmens teisių apsaugos programos, žyminčios Vakarų kultūros savitumą, užgimimą Vakarų padangėje. Toks yra transcendencijos likutinis atvaizdas, o gal ir giliai įsispaudę pėdsakai vien tik politinės kultūros ir politologinės refleksijos kaip atskiros sferos plotmėje.

Tačiau štai, jeigu neklystu, Vytautas Sinica, kažkur (dar nepavyko atsekti – kur ir kada) kartą jau yra išsakęs liūdną, bet iš esmės teisingą išvadą, kurią dauguma iš mūsų tikriausiai bus linkę pripažinti, kad atauginti naująją Europą kaip alternatyvą leftizmui per krikščionybės renesansą, dedant pastangas atgaivinti Europos krikščioniškas šaknis, tikriausiai yra pernelyg utopinė viltis ir neįgyvendinamas užsidegimas (jeigu dabar, laisvai perpasakodamas užstrigusią atmintyje mintį, kažką pripainiojau, atsiprašau autoriaus ir skaitytojų).

Kas be ko, žiūrint sociologiškai, to gyvo krikščioniško tikėjimo, galinčio nuversti kalnus, Europoje lieka vis mažiau. Tačiau leiskite pasukti klausimą truputėlį kita linkme, atkreipiant dėmesį, kad, net praradus tikėjimo dovaną kaip Dievo malonę, taigi religinį tikėjimą, numatantį Dievo ir žmogaus susitikimą, mes galime išsaugoti jau labiau nuo mūsų pasirinkimo, valios ir apsisprendimo priklausantį kultūrologinį krikščionybės kaip europiečio tapatybės pagrindo lemtingu svarbumu tikėjimą, panašiai kaip Karlas Jaspersas truputėlį kita proga yra kalbėjęs apie filosofinį tikėjimą.

Taip suprantamas kultūrologinis tikėjimas, savotiška „kultūrinė religija“, nereiškia, kad krikščionybė tokiu atveju yra paradoksaliai numarinama, uždarant ją muziejinės vertybės statuso kapsulėje. Krikščionybė net žiūrint iš kultūrologinio taško nėra apdulkėjęs muziejinis reliktas, jeigu daugmaž jau pradedame suprasti, kad Paryžiaus Dievo Motinos katedros piktybiškas padegimas, o, iš kitos pusės, iškilusi būtinybė kaip akies vyzdį nuo sunaikinimo saugoti krikščionišką kultūrą, yra iki kraštutinės ribos užvirusių gyvenimo prieštarų pasekmė.

Krikščionybės religinės idėjos sekuliarizuotu pavidalu šiandien yra išlikusios net ir netikinčio europiečio sąmonėje, o bandant kultūrologiškai atsekti tokios vakarietiškos sąmonės religines šaknis, mes pereiname į savimonės lygį, nes, kaip jau buvo užsiminta ir minėtame straipsnelyje, savimonė pagal apibrėžimą yra mąstymo mąstymas. Šiuo atveju savimonė apsireiškia kaip savotiška sąmonės archeologija, tiksliau nepasakysi.

Tačiau, kaip atrodo man, dar svarbiau yra tai, kad tokia kultūrologinė refleksija, leidžianti atsekti savosios sąmonės religines šaknis ir tokiu pagrindu įvykstantis savimonės apturėjimas (tai – gyvas procesas) kaip europietiškos tapatybės įsisąmoninimas įgalina laba greitai perprasti tai, koks bjaurus yra leftizmo ar mūsų dienų marksizmo dūmų pūtimas į akis, kai jie per prievartą žmonėms bandomus išpiršti svetimkūnio formacijos marazmus ima vadinti vakarietiškomis vertybėmis. Tai didelė nešvankybė ir kraupi šventvagystė. Todėl, kaip atrodo bent man, būtent mūsų sugebėjimas atpažinti čia sąmoningai primetamą mums klastotę, pirmiausiai lems tolesnį mūsų likimą – pergalę ar pralaimėjimą.

Jeigu sakome, kad Vakarai yra vadintini kultūra su krikščioniškomis šaknimis, gal tokiu atveju leftizmas ir, išvytas pro langus, bet sugrįžęs į svarbiausias valdžios pozicijas Europoje pro duris, marksizmas yra parazitinė Vakarų pasaulio atauga, taigi kažkas gimininga, nežiūrint visų išlygų, mūsų sielai? Nebūčiau toks optimistiškas, nes dabartinės konfigūracijos, šiandien Vakaruose valdžios svertus užtūpęs marksizmas greičiau yra invazinis užkratas, kažkas panašaus į maoistinės kultūrinė revoliucijos pratesimą naujame eone, kai Azija „su kruvinomis nuo arklienos lūpomis“ sustoja prie tavo namų slenksčio. (Ko vertas yra jau raginimas uždrausti nederančius su įsisiautėjusia konjunktūra Biblijos tekstus). Todėl jeigu dar prasmingas išlieka „kultūrinių karų“ pavadinimas, regis, tokio karo svorio centras šiandien yra persistūmęs taip, kad dabar priešakinėse pozicijose kaunasi antivakarietiškos prigimties marksizmas su kultūrinį Europos paveldą bandančiu išsaugoti paskutiniu europiečiu.

5 2 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
37 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
37
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top