Kristina Sabaliauskaitė paskutiniame savo straipsnyje netikėtai prisipažino „turinti lenkiško kraujo“. Ar tokį prisipažinimą greitomis būtų galima gretinti su J.J. Rousseu (Ž.Ž. Ruso) negailestingu nuodėmių išpažinimu autobiografinėje apybraižoje „Išpažintis“ ar, tarkime, su Šv. Augustino kelių į tiesą paieškos aptarimu „Išpažinimuose“? Kažin kažin…
Kitas klausimas, ar mums nuo tokio prisipažinimo palengvėjo? Į šį klausimą atsakysiu labai trumpai: nė velnio!
Tokią interesų galimo supainiojimo deklaraciją reikėjo pateikti žymiai anksčiau, t. y. dar prieš pradedant dergti Vasario16-osios Lietuvą ir prezidentą Antaną Smetoną, visomis „turinčios lenkiško kraujo“ būtybės išgalėmis stengianti užkirsti kelią net minties prileidimui dėl paminklų Vyčiui, ar, tarkime, Antanui Smetonai, taip pat Justinui Marcinkevičiui pastatymo Vilniaus mieste, tokiu būdu siekiant apsaugoti Lietuvos sostinę nuo ryškių lietuviškų akcentų. Taigi maža dabar yra pasakyti, kad „turi lenkiško kraujo“, anoji yra tarsi milžino dvasia, ginanti Vilnių nuo atlietuvinimo dideliuose ir mažuose dalykuose.
Jau ne vieną kartą esu viešai sakęs, kad K.Sabaliauskaitė mums bando įpiršti didžiosios Lenkijos mitologemą, nė iš tolo niekados nepagalvojęs, kad prieš lietuvybę varo žmogus, kraujo ryšiais susijęs su lenkiškuoju etnosu.
Kas ne kas, o tikras ar dalinis lenkiškumas nėra jokia nuodėmė ar trūkumas (kažkada esu parašęs straipsnį „Didieji ir mažieji lenkai“), tačiau man visados atrodė, kad lietuvybės klausimais kitoje kraujo apytakoje esantiems asmenims derėtų patylėti. Tačiau gyvename tokiais begėdystės laikais, kai mums diriguoja, taip pat lietuviškumo kaip atsilikimo esmę mums bando paaiškinti nuo pat vyriausybės viršaus iki straipsnių dienraščiuose pašėlusios, kunkuliuojančio lenkiško kraujo užsipylusios damos.
Taigi pamažu išaiškėjo – kur čia kiaulė pakasta?
Kas liečia kiaulę apskritai, K.Sabaliauskaite minėtame straipsnyje apie lietuvių kalbos grėsmę savo oponentus apdovanoja kiaulės akimis ir iššūdina. Žinoma rašytoja čia žodį „šūdas“ vartoja taip dažnai, reljefiškai ir sugestyviai, kad skaitytojas, nori to ar nenori, greitai pradeda užuosti šią nekvapnią substanciją.
Pabandytų rašytoja tokiais epitetais apdovanotų Dainių Žalimą, būtų apskųsta pragaro raštinei ir nuteista mirti, paskandinant ją išvietėje, ar ne?
Būdamas geriau išauklėtas nei Sabaliauskaitė, nebandysiu jai atsilyginti tuo pačiu, nevadinsiu anosios moterimi kiaulės akimis, o ieškodamas švelnesnių išsireiškimų ir eufemizmų, blogiausiu atveju, neapsikentęs, konstatuosiu faktą, kad į pasaulį rašytoja žiūri karvės akimis (apie karvizmą kaip apie fundamentalų dabartinės Lietuvos visuomenės gyvenimo faktorių taip pat ne kartą esu rašęs). O kaip kitaip dar būtų galima pavadinti tas drėgnas, dideles, melancholiškas akis, kuriose, kaip matome iš nuotraukų, sąmoningumo šviesa neprasimuša?
Ta pati K. Sabaliauskaitė labai teisingai tvirtina, kad žmogus, žeminantis kitą žmogų, pats save pažemina. Tačiau už kelių sakinių bando Audrių Valotką sutrypti į žemę, nesirinkdama žodžių, paskleisdama kaip reta neskoningus juokelius. Teisingai sako maži vaikai, kad „kas ant kito sako, ant savęs pasisako“, žemaičiai, bylodami „kuo pats kvep, tuo kitą tep“, Karlas Jungas, aptardamas šešėlio archetipą kaip juodą muliažą, kurį esame linkę pasigaminti iš savo artimo, ten siekdami sukabinti savo potencialias ir aktualizuotas nuodėmes.
Esu nutolęs nuo kalbos mechanikos reikalų, todėl neturiu jokios teisės įsivelti į diskusiją – teisingi ar neteisingi yra K.Sabaliauskaitės išsakomi priekaištai kalbininkams? Tačiau K.Sabaliauskaitės straipsnyje pateikta M.Heideggerio metafora, kad kalba yra būties namai, čia yra interpretuojama taip stipriai pro šalį, diametraliai priešinga šiems filosofo žodžiams prasme, kad man net plaukai pasišiaušia ant galvos.
Niekados nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors ir kur nors galėtų užsiveisti tokia baisi M.Hedeggerio pacituotų žodžių vulgarizacija kaip aptariamu atveju, kai, tarsi ir remiantis garsiuoju filosofu, yra bandoma įpiršti instrumentinę kalbos sampratą, svetimą filosofui iš esmės ir ypač nederančią su pacituotais žodžiais, primetant ta proga mums dar ir kraštutinai neskoningus vaizdinius, kad neva kalba yra tarsi pjautuvas, o mintys tarsi rugių pėdas, kurį pjautuvas nurėžia.
Kas be ko, čia nepateiksiu M. Heideggerio žodžių interpretacijos išplėtotos kontraversijos, nes pernelyg užtruktume ir galimai nukeliautume į miško tankmę. Tačiau ir straipsnio autorei galimai šįkart, dar nesiveliant į M.Heideggerio ištarmes, būtų užtekę perskaityti M.Heidegerio įtakoto Antano Maceinos studiją „Filosofija ir lietuvių kalba“. Būtų užtekę, kad imtų ir pradėtų suprasti, kodėl kalbininkai su maniakišku užsidegimu saugo lietuvių kalbos autentiškumą, a?
Kita vertus, būtų nuodėmė nepacituoti M. Hedeggerio minties iki galo. Filosofas rašo: „ Kalba yra būties namai. Jos prieglobstyje gyvena žmogus. Mąstytojai ir poetai yra šio prieglobsčio sargai. Jų sargyba yra būties atvirumo subrandinimas, nes jie išsisakydami duoda būčiai kalbą ir išsaugo ją kalboje“.
Jeigu mes dabar pamiršime milžinišką interpretacijų bazę ir pabandysime šiuos žodžius išpakuoti taip, kaip jie leidžiasi būti išpakuojami patys, atsietai nuo interpretacijų įvairovės masyvo, matome, kad sargai saugo ir puoselėja kalbą kaip būties atvirumo vietą, siekia tokio atvirumo subrandinimo. Taigi „namai“ čia jokiu būdu nėra kažkoks uždarumas ar nusistovėjęs dalykiškumas su namų apyvokos daiktais ir įrankiais, o greičiau yra, priešpriešoje su namų vaizdiniu, beobjektis atvirumas namų neturėjimui.
Kitas klausimas – ar tai ir yra būties vieta? Be to, tarpelis tarp minties ir žodžio nėra toks didelis kaip tarp pjautuvo ir rugių pėdo, tarpelis čia – be galo mažas arba jokio tarpelio beveik nėra. Kitas filosofas tvirtina, kad mintis yra vidinis žodis, o žodis yra išorinė mintis. Dar kitas filosofas sako, kad žodis tik išdidina mintį, nieko daugiau.
Kalbėdama apie būtinybę suteikti moterims teisę rašyti savo pavardę su galūne -a, rašytoja pateikia mirtiną argumentą, kad taip, sulenkinant, kartais buvo užrašomos moterų pavardės Bažnyčios knygose XVIa. Tokie argumentai yra neatremiami, kitaip nepasakysi.
Tačiau – kodėl štai pati K.Sabaliauskaitė yra linkusi prisistatyti Sabaliauskaites pavarde, nesiekdama persivadinti Sabolevska, nors tokią teisę greičiausiai turi, nelaukiant -a galūnės įteisinimo moterų pavardžių fronte? Atsakysiu trumpai: kiekvienas žmogus turi bent vieną gerą bruožą.
Užsiminus apie pavardes, negaliu praleisti geros progos, leidžiančios pasišaipyti iš Čiuldės pavardės, kilusios iš pravardės. Toliau publikuojamą tekstą „Nauji vargai dėl pavardės“ jau esu teikęs skaitytojų komentarų rubrikoje, komentuodamas straipsnį apie moterų pavardžių užrašymo naujus užmojus, dabar jį įtraukiu į straipsnį apie naujai mus pradžiuginusį K. Sabaliauskaitės straipsnį lrt.lt portale.
***
Nauji vargai dėl pavardės
Esu Edvardas Čiuldė. Verčiant iš senosios anglų kalbos, „Edvardas“ reiškia – turtų sargybinis, turtų saugotojas. Neprastai, ar ne? Kaime, kuriame gimiau, buvo du Edvardai, kitas – truputėlį jaunesnis už mane, tačiau toks pat bėdžius, dar didesnis elgeta nei aš pats.
Ilgą laiką buvau įtikėjęs, kad mano pavardė su galūne –ė rodo garbingą prigimtį, mano kilmę iš jotvingių genties, kuriai save priskiria pagal pavardę poetas Bložė ir kiti ė-galūninkai (žinia, būtent Bložei priklauso labai pasiteisinusi idėją Druskininkuose rengti kasmetinį poetų susiejimą, pavadintą Jotvingių ruduo, kuriame už metų kūrybinius laimėjimus yra įteikiama jotvingių premija). Tačiau vėliau teko skaudžiai nusivilti sužinojus, kad mano pavardė yra kilusi iš dviprasmiškos pravardės. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra kataloguojamas žodis „čiuldė“ su paaiškinimus, kad taip yra vadinamas daug ir neaiškiai kalbantis žmogus.
Nors žodis „čiuldėti“ mūsų padangėje vartojamas truputėlį rečiau nei „čiulbėti“, mano pavardę išgirdę žmonės iš pradžių tikisi kažko panašaus kaip ir susidūrus su lakštingala. Kartą stovėdamas prie skelbimų lentos, kur buvo iškabintas užsiėmimų universitete tvarkaraštis, girdėjau kaip už nugaros manęs dar nepažįstantis studentas, perskaitęs mano pavardę iškabintame tvarkaraštyje, dirbtinai suaimanavo sakydamas: „Pamatysite, tas Čiuldė mums pričiulbės…“
Žmonės paprastai iškart pagauna linksmą gaidą, kai jiems esu pirmą kartą pristatomas arba pats prisistatau, privalėdamas pasakyti vardą ir pavardę. Tokia gera nuotaika tokiais atvejais užgimsta, galimas daiktas, dėl to, jog mano pavardė jiems kelia neaiškius klounados lūkesčius, sukelia viltį, kad atvykau čia aplinkiniams pataisyti nuotaiką, užkelti į neįmanomas aukštybes ūpą. Tačiau jau po kelių minučių visiems neaiškiai pralinksmėjusiems tenka nusivilti, nes išaiškėja, kad jų naujasis pažįstamas yra nuobodus, nekalbus, net keistai drovus žmogus. To neatsimenu, bet galima spėti, kad gimdamas patyriau sunkią gimdymo traumą, nes visą laiką, kiek save atsimenu, esu liūnai nusiteikusi, net truputėlį kažko išsigandusi žmogysta.
Kartą jau esu pasakojęs apie linksmus nesusipratimus, kilusius dėl mano pavardės. Tačiau štai atėjo laikas pasipasakoti ir apie tai, kokias negandas ir nenuplaunamą gėdą man galop užtraukė manoji pavardė.
Kaip dažnai atsitinka pagyvenusiam vyriškiui, užauginęs ir išleidęs į gyvenimą vaikus, nelauktai įsimylėjau dvigubai už save jaunesnę moterį. Teko senąją šeimą palikti, sukti naują lizdelį. Mano naujos žmonos raiškoje man patiko viskas – išvaizda, būdas, gaivalinga jaunystė, net vardas Margarita, o jai, kaip atrodo, iš visų mano dvasios turtų labiausiai patiko mano pavardė ( toks įtarimas į mano sielą įsigavo greitai, tik pradėjus rimtai bendrauti).
Vyrai, patyrę panašius virsmus, kaip niekas kitas supras, kad jaunąją savo žmoną puoliau lepinti, neišmanydamas, ko dar būtų galima griebtis. Vis tik labiausiai nustebino jos pageidavimas, pagyvenus mums kartu beveik metelius, pasikeisti savo pavardę pagal plintančią kaip kiaulių gripas zvonkių bunkių madą, galūnę –ienė išmainant į galūnę –ė. Man toks pavardžių darkymas senai nepatiko, tačiau dabar buvau priremtas prie sienos, nesuprasdamas to, kaip vienoje šeimoje vyras ir žmona gyvens su ta pačia pavarde. Būtų sunku, bet galima pabandyti įsivaizduoti, kad šeimą sukuria Jonaitis ir Jonaitė, bet kaip vienu guoliu galėtų dalintis Čiuldė ir Čiuldė – tai jau pranoksta įsivaizdavimo galimybes. Prisipažinsiu, kad labiausiai dėl to, kad nebūčiau palaikytas seniu, nesuprantančiu naujųjų laikų tendencijų, buvau priverstas taikytis su savo gražiosios žmonos užsispyrimu.
Mus atnešusius pareiškimą dėl pavardės keitimo, truputėlį sutrikusius tokį dalyką darant pirmą kartą, tarnautojas, palyginus jaunas vyriškis, drąsino akimis, pridurdamas: „Tokių pareiškimų pastaruoju metu sulaukiame vis daugiau ir daugiau“. Tačiau jo akys įsižiebė nesveika šviesa, greitai sužinojus, kad mano žmonos pavarde turėtų tapti manosios pavardės kalkė: Čiuldė – Čiuldė.
Čia dar reikia priminti, kad naujoji žmona drauge su pavarde užsimanė pasikeisti ir vardą, kažkodėl iš visų vardų lobyno išsirinkdama Bronės vardą ( neatsimenu, mylimos senelės ar panašiai garbei). Galvojau sau vienas, kad net Zosės vardas nebūtų tokia nesąmonė kaip įsipareigojimas Bronės vardui (dar geriau pagalvojęs buvau pradėjęs suprasti, kad Zosės vardas būtų pats tas, nes Zosė yra Sofijos – liet. Zofijos – vedinys, todėl apie filosofijos dėstytoją tinka sakyti, kad anas myli Zosę).
Susipažinęs su pareiškimu detaliau, sužinojęs, kad mano žmona su pavarde ruošiasi keisti ir vardą, užsimaniusi tapti Brone Čiulde, tarnautojas atsiprašė ir, kaip jis žadėjo, trumpam išėjo iš kabineto. Tas „trumpam“ užtruko kankinančiai ilgai. Kėliau hipotezę, kad anas kur nors už kampo neskubėdamas rūko pypkę, tačiau jo kolega prasitarė matęs jį išeinant iš įstaigos, kažkur pakeliui į namus. Tiesą sakant, kaip sužinojau vėliau, niekas daugiau jo nuo to karto čia nebematė, sklido gandai, kad žmogus išvyko iš šalies. Aš taip pat tikiuosi, kad šaunusis kontoros tarnautojas nenusižudė.
Galų gale baisiai persiutęs dėl beprasmiško laukimo, pirmą kartą baisiai užstaugiau ant savo jaunosios žmonos, sakydamas, kad ji gali būti kuo nori, net Brone Rope Čiulde ( su tokia pavarde į Karbauskio valstiečių partiją ją priimtų be bandomojo laikotarpio), ir trenkęs durimis paknopstomis palikau šią man labai nemalonią įstaigą. Grįžau pas ankstesnę Čiuldienę. Gyvenu ir nesiskundžiu.