Jau prieš 20 metų teikiau interpretacinį pasiūlymą, kad, siekiant įteisinti dvigubą pilietybę, jokio referendumo rengti nereikia, atkreipdamas dėmesį, jog toks įteisinimas yra galimas per Pilietybės įstatymo pakeitimą, kai savo ruožtu LR Konstitucijos tekstas savaime neapriboja dvigubos pilietybės suteikimo skaičiaus stiprų praplėtimą. Po to ta tema per kelis metus parašiau dar krūvą straipsnių, į kelis, kuriuos randu po ranka, teikiu nuorodas ( Žr. čia, čia, čia, čia, čia).
Visų pirma būtina pastebėti, kad ne LR Konstitucijos 12 straipsnis, skelbiantis, kad „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, o Konstitucinio teismo ( KT) išaiškinimas, kitaip tariant, vadinamoji konstitucinė doktrina įnešė sumaištį į pilietybės santykių teisinio reguliavimo sferą.
KT nuomonė buvo tokia: dvigubos pilietybės atvejų kaip mechaniškai registruojamų faktų gali būti tik vienas kitas. Kitaip tariant, KT nutarimas suponuoja išvadą, jog dviguba pilietybė yra negalima, išskyrus atskirus išimtinius atvejus. Tačiau, ar iš tiesų šitai nurodo Konstitucija?
Įsiklausykime, Konstituciją skelbia, jog dviguba pilietybė yra negalima, ,,išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus”. Taigi kalbama čia apie tai, jog pilietybės įgijimą reguliuojančiame įstatyme turi būti apibrėžti tie atskiri atvejai, kai dviguba pilietybė yra galima, visai nekeliant klausimo dėl kiekvieno iš tokių atvejų skaitlingumo. Kalbama apie užduotį pažymėti tipinius atvejus ir nėra jokio įpareigojimo nurodyti kvantitatyvinius tokių atvejų parametrus, diskutuojama apie žmonių kategorijas, kurioms teikiama preferencija, numatant išimties teisę.
Ypač noriu atkreipti dėmesį į tai, kad nesutarimai čia kyla ne dėl žodžių „atskiras atvejis“ semantikos skirtingo filologinio supratimo, kai, tarkime, Valstybinės kalbos komisijos autoritetingas žodžio reikšmės išaiškinimas galėtų dėti tašką ir tokiu būdu padėtų užbaigti diskusijas. Iš tiesų, pasigilinus, matome, kad aptariamoje situacijoje iškylantys „atskiro atvejo“ statuso supratimo keblumai yra toli gražu ne filologinė, bet loginė-teisinė problema.
Kaip atrodo, minėtame KT išaiškinime įvyksta prasminė griūtis, galima sakyti, įteisinama loginė katastrofa, kai ribotas išimties kategorijų skaičius yra sulyginimas su ribotu žmonių skaičiumi: neva skaitlingajai išeivijai tokia išimtis negali būti numatyta jau vien dėl pačios išeivijos skaitlingumo, neva Konstitucija kalba apie tai, jog tokia teisė gali būti suteikta tik vienam kitam atskiram asmeniui, kokiai nors nepakartojamai individualybei, nors įstatymas savo principine intencija, kas žinoma net V. L. arkliui, vis tik yra orientuotas ne į individualybę, bet į tipažą.
Jeigu norite, galima būtų pasakyti net taip, kad visa Lietuvos išeivija yra nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių atskiras atvejis, savo ruožtu numatant kelių atvejų diapazoną, manevruoti galima labai plačiai, rizikuojant tokiu būdu net pasiklysti.
Tokie mano pamąstymai prieš 20 metų atkreipė Andriaus Kubilius dėmesį ir jis išsakytas jūsų nuolankaus tarno viešojoje erdvėje mintis ta tema pradėjo skelbti kaip savo žodis į žodį. Jaučiau pareigą tąsyk interneto portale balsas.lt viešai perspėti A.Kubilių, kad reikia teikti nuorodas į pirminius šaltinius, dabar žinau, kad blogai padariau, nes įtakingas politikas prarado ūpą ir galiausiai išsižadėjo supratimo, kurio nebegalėjo taip paprastai prisiskirti sau.
Po sekmadienį įvykusio ir nepavykusio referendumo dėl daugybinės pilietybės suteikimo, anksčiau šiame straipsnelyje aptartos mintys apie dvigubos pilietybės suteikimo galimybę esamo Konstitucijos teksto pagrindu truputėlį vulgarizuotu pavidalu kaip smalkės pradėjo sunktis pro plyšius, nėra abejonių, kad toliau bus dar gražiau, sutemos galimai dar labiau sutirštės.
Kodėl šių eilučių autorius, tas savo mintis, kurias anksčiau gynė, užsidegęs kaip degtukas, dabar vadina smalkėmis, a?
Vaizdžiai tariant, todėl, kad teatras sudegė, liko tik smalkės.
Kalbant rimčiau, nelieka nė mažiausios galimybės plėtoti tokią interpretaciją kaip anksčiau aptartoji, kai referendumas net du kartus pasakė „Ne“.
Naujai susiklosčiusiomis aplinkybėmis tai jau atrodytų kaip sukčiavimas ir tautos valios išniekinimas, ar ne?
Be to, išaiškėjo, kad dirbtinai skatinamos masinės imigracijos sąlygomis dvigubos pilietybės teisė gali būti panaudota kaip būdas pražudyti Lietuvą. Tokiu atveju savisaugos imperatyvas yra nepalyginamai svarbesnis dalykas nei loginiai argumentai ar žongliravimas žodžių reikšmėmis. Nėra jokios garantijos, kad tokių kaip Čmilytė ir Šimonytė neatsiras ir daugiau ateityje…