Mes visi nemėgstame skaityti labai ilgų tekstų, ypač tada delsiame, kai mus lydi išankstinė nuomone, kad tai yra menkavertis, nevertas pastangų ir įsigilinimo tekstas. Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kad ilgas ir nemalonus yra mūsų pašalinimo, išstūmimo bei pasmerkimo mirčiai tekstas, tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pravartu yra bent prabėgomis susipažinti su tokio teksto turiniu.
Jau ne vienas Dariaus Aleknos viešas pasisakymas apie Vyriausybės strateginės analizės centro, talkinant VU ir kitiems analitiniams padaliniams, paruoštą dokumentą „Lietuva 2050“ leidžia susidaryti įvaizdį, kad šį ilgai puoselėtą strateginį vyriausybės planą lydi negeras kvapelis. D. Alekna paprastai savo dėmesį koncentruoja į tai, kaip strateginiame plane yra artikuliuojama demografijos problema, kokios čia yra numatomos arba nenumatomos priemonės šios problemos sprendimui šiandien ir ateityje. Kaip atrodo, D. Alekna linksta prie išvados, kad strateginiame plane numatomos (nenumatomos) priemonės, taisant liūną demografinę padėtį, tik dar labiau pagilintų pačią problemą, yra kntraproduktyvios.
Iš tiesų, vargu ar būtų galima tvirtinti, kad strateginius planus kurpianti naujos formacijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, ji greičiau ragina veikti labai aktyviai, kad pasviręs čiabuvių laivas būtų kuo greičiau paskandintas, tokiu būdu atlaisvinant uosto prieigas karnavaliniam valčių antplūdžiui su margaspalviais migrantų srautais iš kitų šalių. Ta pačia proga pastebėsiu ir tai, kad neatsitiktinai čia kalbu apie skandinimo infrastruktūrą ar pavienius bandymus išplaukti, taip kalbėti įpareigoja strateginis Ingridos Šimonytės vyriausybės planas, kur vandens stichija labai aiškiai dominuoja kitų stichijų atžvilgiu, kol viskas čia tampa vandeniu.
D.Aleknos analitinės apžvalgos išsiskiria kompetentingumu ir tikslumu, tačiau, kaip atrodo bent man, jam neretai sutrukdo įgimtas inteligentiškumas, uždraudžiantis išvadų įvardinime grubią leksiką. Tačiau skaitytojas, nevaržomas tokių kompleksų, D.Aleknos atliktos dokumento teksto analizės pagrindu, kaip atrodo, lengvai pelnys galutinę išvadą, kad minėtas vyriausybės strateginio plano dokumentas demografinės politikos skirsnyje yra mūsų savilikvidacijos planas (jeigu įžvelgtume dar iš išorės veiksnį, tokį dokumentą jau būtų galima pavadinti lietuvių tautos likvidacijos planu).
Ar tai reiškia, kad toks susinaikinimo planas yra totalinis blogis, tarkime, badas, karas ir maras vienu ypu?
Paradoksaliai tariant, tokia įvykių sekos stilizacija dar nėra blogiausias dalykas, nes ji leidžia įsivaizduoti, kad lietuvių tauta pradings su didžiausiu trenksmu, panašiai kaip majai ar actekai, šiaip ar taip, pripažįstant šio įvykio didingumą. Tačiau, kaip atrodo, vyriausybės paruoštame dokumente yra užsimota aktualizuoti labiausiai nešvankią lietuvių tautos pradanginimo versiją, bandant įsiūlyti planą, kad lietuviška populiacija turėtų užbaigti kelionę šioje ašarų pakalnėje nuo išplatinto tarp žmonių gėdingo abejingumo savo tautinei tapatybei viruso, tarkime, užsikrėtę tokiu naujai sukonstruotu sifiliu.
Kad ir kaip to nenorėčiau, privalau prisipažinti, kad aš pats nesu sirgęs sifiliu, o čia remiuosi Nobelio premijos laureato Tomo Mano romane „Daktaras Faustas“ išdėstyta sifilio samprata, kad 1) sifilis yra subjektyvus pasirinkimas, 2) nuo sifilio pūvančiose žmogaus smegenyse išsiskiria savita energija, kuri gali pastūmėti į trumpalaikį nesveikų pasirinkimų kūrybiškumą.
Kas be ko, strateginio plano „Lietuva 2050“ kūrėjai nė iš tolo nėra girdėję apie T.Mano kūrybinį palikimą, jo eseistiką ir romanus, tačiau jie, žodį „kūrybingumas“ pavertę parazitiniu, dažniausiai sutinkamu plano teksto žodžiu, žmogaus kūrybiškumą labai panašiai įsivaizduoja kaip pūvančio arba jau supuvusio organizmo užtaisą ir potencialą.
Galiausiai ir pats pabandžiau nuodugniai perkaityti čia aptariamo vyriausybės strateginio plano „Lietuva 2050“ tekstą, kol kas su didžiausiomis pastangomis įveikęs tik dokumento „Įžangos žodis“ skyrelį (1,5 puslapio), po kuriuo kaip autoriai pasirašo liūnai pagarsėjusi Valstybės pažangos taryba (kokių dar nuotykių teks patirti toliau gilinantis į tekstą, pranešiu jau kituose reportažuose).
Be jokio spalvų sutirštinimo ar juolab piktdžiugos konstatuoju faktą, kad šis Įžangos žodžio tekstas geriausiu atveju galėtų būti vertinamas kaip šeštos ar septintos klasės moksleivės rašinėlis duota temą su prasikišančiais loginio nenuoseklumo, nepagrįsto minties šokinėjimo ir stilistinio nususimo riktais.
Vardan iliustracijos pacituosiu tik kelis vienas paskui kitą sekančius sakinius iš Įžangos teksto vidurio:
„Didžiuojamės savo LDK paveldu – unikalia savo parlamentarizmo istorija, atvirumo, skirtingų tautų klestėjimo ir sugyvenimo laikotarpiu. Tautinės valstybės klestėjimo laikotarpis XX a. pradžioje leido tautai išgyventi gūdų sovietmetį ir vis tvirčiau jį palikti istoriniame užnugaryje, ryžtingai žengiant į priekį. Be kita ko, moderniaisiais laikais valstybingumo idėjos raida neatsiejama nuo Lietuvos, kaip jūrinės valstybės vizijos, kuriai vietos valstybės mąstyme atsirado kur kas vėliau. Jei Karaliaus Mindaugo valstybė žymi pamatinį Lietuvos statusą, kuris yra visų mūsų politinės bendruomenės sumanymų galimybės sąlyga, tai „išėjimo į jūrą“ (kaip į netikėtų galimybių metaforinę erdvę) idėja sako, kad aplenkiantys laiką sumanymai privalo būti netikėti ir provokuojantys mąstymą“.
Ir toliau: „Taip atsiveria varijuojančių ateičių horizontas, leidžiantis priartėti prie savotiško paradokso: pasirengti šuoliui į nežinomybę, peržengti vaizduotės ribas, arba, kaip mūsų istorinė patirtis mokintų, drąsiai „išeiti į jūrą“. Šiame tekste pristatoma nauja Lietuvos ateities vizija siekia atlikti būtent tokį mąstymo pratimą, nukeldama mus į 2050-uosius metus“.
Jeigu pastebėjote, čia peršamas įsivaizdavimas, kad Vasario 16-osios Lietuva yra XXa. pradžios įvykis, galimai 1905 revoliucijos Rusijoje bendraamžė, tokiu nukėlimu į amžiaus pradžią iliustruojant įvykio mažareikšmingumą, o Mindaugo Lietuva teikia pagrindą „išėjimui į jūrą“, kurį, žinoma, reikia suprasti kaip pasiplaukiojimo plačiuose vandenyse metaforą, taigi, kaip neskoningą globalizmo metaforą su lietuviška inkrustacija, tarsi niekuo dėtas Klaipėdos miestas, atsitiktinai perplakant metaforas su konkrečia realybe, būtų globalizacijos vartai…