Taigi iš pat pradžių pastebėsiu, kad Yoramo Hazony knyga „Nacionalizmo dorybė“ pati yra labai dora, neįtikėtinai šauni, nepaprastai talentingai parašyta ir konceptualiai meistriškai suręsta knyga. Dėl baimės pasirodyti nekritiškai susižavėjęs nesakau, kad tai yra šaunantis iki dangaus išminties fontanas, nors, tiesą sakant, man niekados tokios retai pasitaikančios nekritiško susižavėjimo būsenos gyventi netrukdė, o greičiau padėdavo atsilaikyti marazmų apsuptyje. Sokratas čia pasakytų, kad taip sužavėti gali tik tokios knygos, kurios tavo sielai pradeda prisiminti buvimo aukštesniajame idėjų pasaulyje būseną, taigi pažadina atmintį ir padeda sielai susirinkti į vieną vietą.
Daug netemdamas laiko iškart pasakysiu tai, kuo visų pirma konceptualiuoju požiūriu sužavi minėta Y. Hazony studija.
Mano kartos žmonės yra įpratinti manyti, kad istorija yra dėsninga procesas, kai geležiniai istorijos dėsniai per subjektyvius žmonių ketinimus, norus, tikslus, kurie neretai būna vienas kitam priešingi, prasiskina sau kelią kaip objektyvus istorijos rezultatas, kurio galimai niekas nelaukė. Štai Karlas Marksas ir jo pasekėjai bando susakyti tokius istorijos dėsnius, suformuluotus pagal gamtamokslio pavyzdį, o vėliau atsiradę politiniai režimai jau stengėsi sukišti žmonių gyvenimus į taip sugalvotus istorijos ir visuomenės funkcionavimo dėsnius, gi tuos, kurie nenorėdavo gyventi pagal tokį neatšaukiamą istorinės pažangos įsivaizdavimą siųsdami į kalėjimus ir psichiatrines ligonines. Įdomiausiai čia vis tik yra tai, kad taip ar labai panašiai mąstė ir mąsto net tie, kurie baidosi K. Markso vardo ir nereikalauja bausti kitaminčių, nes čia remiamasi platesne hegeline-marksistine mąstymo paradigma apie geležinius istorijos dėsnius, kurią šiandien vienaip ar kitaip išpažįsta taip pat ir vadinamieji pažangiečiai, tvirtinantys, kad tauta yra atgyvenęs istorijos produktas, kai imperija neva (ji gali būti įvardijama ir kitaip – kaip Europos Sąjunga, kaip liberalioji pasaulinė tvarka ir t. t.) yra aukštesnioji civilizacijos pakopa, lyginant su nacionaline valstybe. Net ir Alvydas Jokubaitis, viena iš iškiliausių šiandieninės Lietuvos filosofų, postringaudamas apie pasaulinio proto gudravimą, kaip atrodo man, lieka per pusę įstrigęs tokios paradigmos ribose. kaip tas ką tik išsiritęs iš kiaušinio viščiukas, kurį matome su kiaušinio lukšto liekana ant galvos. Visai neseniai apie A. Jokubaitį rašiau: „Jeigu neklystu, F.Nietzsche sakė, kad žmogus tampa tuo, ką valgo, nors tikriausiai filosofo intelektinį charakterį vis tik pirmiausiai formuoja tai, ką anas perskaitė, kuo domėjosi, kuo įtikėjo. Kaip atrodo bent man, profesoriaus Alvydas, neabejotinai mielas ir garbingas žmogus, yra stipriai persivalgęs, jeigu ne apsinuodijęs, Hegeliu, ir niekados nesuprasiu, kas jį vis dar stumia, niekados nenuleidžiant rankų, bandyti savo straipsniuose suderinti tokį įtikėjimą hegeline objektyviojo istorijos proto versija su savęs kaip krikščionio, t. y. tikinčio Dievu žmogaus pozicionavimu. Tas įtikėjimas objektyviąja istorijos logika pradeda kliūti ypač tada, kai tokiu pagrindu yra piešiamas kraštutinai pesimistinis istorijos ar tautos pabaigos vaizdelis. Jeigu leisite pasakyti su tam tikra bravūra, krikščioniškos sociologijos galutinis dėsnis yra stebuklo laukimas, tikėjimas, kad su Apvaizdos pagalba viskas gali apsiversti dar greičiau nei laukėme.
Panašiai, kaip ir marksistai, bet visai kitais tikslais ir atvirkščiai proporcingu būdu, hegelinę raidos dėsningumo struktūrą profesorius Alvydas bando įprasminti per nesustabdomos mokslo pažangos vaizdinį, sakydamas, kad tokia neužtvenkiama mokslo pažanga yra tautą objektyviai griaunantis veiksnys. Atleiskite, bet pasakysiu arba greičiau priminsiu seną tiesą, kad ir pats mokslas būna dviejų rūšių, kitaip tariant, yra mokslas apie gamtą ir mokslas apie dvasią, t. y. žmogaus tikrovę, yra generalizuojantys ir individualizuojantys mokslai. Žinoma, šitos skirstymas yra senų dalykų priminimas, tačiau tai nereiškia, kad tokia skirstymo projekcija yra pasenusi, praradusi prasmę. Tai jog gamtamokslio patirtis netinka žmogaus tikrovės aiškinimui, geriausiai parodo marksizmo akligatvis, kita vertus hermeneutinė refleksija gali būti labai perspektyvi, siekiant pažadinti tautos idėją.
Tai, kad leftistai dabar daug kur paėmė viršų, toli gražu nėra geležinių istorijos dėsnių veikimo pasekmė, greičiau tai yra atsitiktinių aplinkybių sutapimas nei dėsnio veikimas ir jokio „pasaulinio proto“ sugudravimo pėdsakų čia greičiausiai neaptiktų joks sąžiningas detektyvas“. (Atleiskite už ilgą citatą ir tokį neskoningumą, kad pats save cituoju, tačiau žodžių iš dainos taip paprastai, kaip to norėtųsi, nepavyksta išmesti.)
Y. Hazony nacionalinę valstybę aptinka būties centre, o nacionalinių valstybių tvarką kaip geriausią politinę tvarką tarp nepakankamai integruotos anarchistinės klanų ir genčių tvarkos bei imperinės nuosmukio tvarkos. Nacionalinė valstybė – tai istorijos optimalumas, geriausių laisvei sąlygų užderėjimas, kelias aplenkiant akligatvius, o ne istorijos abortizavimosi liekana, kaip bandoma šiandien dažniausiai mus įtikinti. Y. Hazony tiesiogiai to nepasako, tačiau tikriausiai tikisi, kad tai pastebėsime mes patys, perskaitę knygą, jog nacionalinė valstybė yra dorybė taip pat ir pagal Aristotelio dorybės apibrėžimą, vadinamą auksine vidurio taisykle, dorybę nusakant kaip vidurį tarp dviejų kraštutinumų, t. y. tarp trūkumo ir pertekliaus. Pavyzdžiui, dosnumas yra dorybė kaip vidurio pozicija tarp šykštumo ir išlaidumo. Kas be ko, geležiniai istorijos dėsniai niekuo negali padėti, kad taip suprantama dorybė taptų nedorybe.
Labai gerbdamas ir truputėlį pavydėdamas tam skaitytojui, kuris tik dabar ruošiasi atsiversti šios knygos pirmąjį puslapį, nieko daugiau nepasakosiu apie knygos turinį, tai būtų taip kiauliška, kaip žmogui, įsigilinusiam į detektyvo skaitymą ar stebėjimą TV ekrane, pasakyčiau, kaip galiausiai išsiriša to kvapą užgniaužiančio detektyvo intriga. Baigiant atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad Sausio 24 d. Kauno Ąžuolyno bibliotekoje (Radastų g.) įvyks susitikimas su Yoramo Hazony knygos „Nacionalizmo dorybė“ vertėju ir leidėju Vytautu Sinica. Dalyvausiu ir žadu aprašyti įspūdžius apie įvyksiantį susitikimą.