Alvidas Lukošaitis ką tik Lrt.lt portale publikuotame straipsnyje bando paryškinti tarsi jau ir ne naują mintį, kad esą Lietuvos kaip parlamentinės respublikos politinė sistema nedera su visuotiniuose rinkimuose išrenkamo prezidento institucija. Toks nereikalingas prielipas neva sujaukia parlamentinės sistemos politinius procesus ir veikimo logiką. Ilgai dvejojęs, stenėjęs, pabandęs užeiti iš už nugaros, vis tik galiausiai anas įsidrąsina ir, neturėdamas kur dėtis, beveik atviru tekstu pabando išpiršti, švelniai tariant, kontrabandinę nuomonę, kad Lietuvos politinėje sistemoje nekišeninio prezidento buvimas pažeidžia valdžių padalijamumo principą. Kad taptų dar aiškiau, A. Lukošaitis aukso raidėmis ten užrašo, kad demokratija savo esme yra partijų demokratija.
Kaip aišku iš straipsnyje audžiamos minties, toks politinės sistemos nesubalansavimas, kai neva prezidentas turi per daug galių, užprogramuoja neišvengiamus sistemos trikdžius, konfliktus, veda į sistemos efektyvumo sumažėjimą ir, be visa ko kito, beveik automatiškai stumia prie apkaltos procesų prezidentui precedento ir jo pakartojimo, o galiausiai pasimato visu kolapso gražumu šiandien, kai turime jau TOKĮ prezidentą (žodį Toks taip sureikšmina, užrašydamas jį iš didžiųjų raidžių, straipsnio autorius A. L).
O KOKS yra pats A. Lukošaitis kaip politologas ir ideologas?
Jau iš pirmo žvilgsnio matosi, kad anas nėra koks menkas, nupiepęs vyrutis, o yra konjunktūros milžinas.
Tačiau jo studentams Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute nepavydžiu, nes, kaip atrodo bent man, šio dėstytojo ir viešosios erdvės tribūno sąmonė atsilieka nuo procesų tikrovėje mažiausiai keliais dešimtmečiais.
Kad ir kaip ten būtų, A. Lukošaitis patraukia akį bent tuo, kad be jokio konfūzo viešumoje deklamuoja seniai jau suplėkusias tiesas, nors galima pasakyti ir taip, jog anas tik truputį pavėlavo, atvykęs į balių, kai svečiai jau buvo išsiskirstę.
Kaip keičiasi partijų vaidmuo senosiose demokratijose, kai skirtumai tarp partijų neretai visiškai išsitrina, kas apskritai lieka iš tradicinės partijos, kai politinė sistema neretai jau liepsnoja, patekusi į leftistų sukeltą pasaulinį gaisrą, panašų į Nerono kadaise užkurtą Romoje, – tuos klausimus palikime kitam kartui. Kita vertus, nedidelė paslaptis, kad Lietuvoje „partinė demokratija“ formavosi žemos politinės kultūros sąlygomis, kas nuo pat pradžių lėmė valdžioje įsitvirtinusių partijų intelektinį defektyvumą, jų polinkį į korupciją ir nepotizmo suvešėjimą, kai, pavyzdžiui, vienos partijos pirmininkas galiausiai pradeda elgtis taip, tarsi būtų princas, o Lietuva su visu gyvu ir negyvu inventoriumi priklausytų jam kaip paveldima tėvonija.
Nenoriu išgąsdinti, tačiau pabandykite įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu dabar Lietuvoje viskas nuo A ik Z priklausytų nuo konservatoriais kartais dar vadinamos interesų grupės, vadeliojamos Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio, valios ir pasirinkimų. Tokiu atveju tikriausiai jau būtų persekiojama už lietuvių kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, o į valstybės tarnybą butų skiriami tik tie kandidatai, kurių tinkamumą užimti aukštesnes pareigas turėtų paliudyti sugebėjimas pereiti pro LGBT filtrus. Kaip atrodo, mus gelbsti nuo tokios 1984-ųjų orverliško antiutopijos stiliaus partijos įsigalėjimo tik atsvarų sistemą, kurioje LR prezidento institucija užima ne paskutinę vietą.
Prezidentas su taip suprantamomis funkcijomis galėtų tapti tarpininku tarp partinės sistemos ir pilietinės visuomenės, ar ne?
Kita vertus, truputėlį užbėgdamas prieš akis, jau čia pastebėsiu, kad, kaip atrodo bent man, labiausiai vertu laimėti prezidento rinkimus šiandien yra tas kandidatas, kuris jau dabar aiškiai pažadėtų, jog, laimėjęs rinkimus, padarys viską, kas yra jo valioje ir leidžia kompetencijos ribos, kad būtų iniciuotas teisinis I. Šimonytės ir jos svitos persekiojimas dėl jų įvykdytų košmariškų nusikaltimų lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. Kaip atrodo bent man, jų nusikaltimai yra tokie baisūs ir ciniški, kad teisėjo ranka tikrai nesudrebės skelbiant griežčiausias bausmes.
Iš tiesų, nėra ko nusiminti, nes niekados nėra taip blogai, jog negalėtų būti dar blogiau, tačiau jau yra taip blogai, kaip negalėjo prisapnuoti net baisiausiame košmare.
I. Šimonytės sutelkti protai (?) jau baigia įtikinti liaudį, jog lietuvių tautinės tapatybės ir etninės kultūros puoselėjimas yra pažangos stabdis.
Lietuvoje gyvename vis labiau atitolinami nuo savo Konstitucijos, kuri skelbia, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, kai savo ruožtu I. Šimonytės sutelkti protai (?) jau baigia įtikinti liaudį, jog lietuvių tautinės tapatybės ir etninės kultūros puoselėjimas yra pažangos stabdis.
Tokie procesai vyksta tarsi ir nepastebimai, tačiau jų esmė yra tvirtas I. Šimonytės sutelktų gretų ir ideologinių gaujų (tarkime, tokia yra ir vadinamoji Pažangos taryba, pateikusi valstybės pažangos vizijos „Lietuva 2050“ įforminimo dokumentus) ketinimas pakeisti konstitucinius šalies pagrindus ir nužudyti lietuvių tautos sukurtą valstybę, taigi jie yra perversmininkai ir pučistai, o patį perversmą dėl jo tolydaus išsidėstymo laike, vengiant dėmesį pernelyg atkreipiančių ekscesų, galime pavadinti velvetiniu perversmu. Nežiūrint perversmo velvetinio pobūdžio, yra pagrindas tai kvalifikuoti kaip į aukščiausius šalies valdžios postus patekusių iš esmės nelietuviškos kilmės asmenų pradėtą lietuvių tautos ir valstybės užpuolimą.
Tačiau – ar autorius nesutirština spalvų? Ne kartą esu bandęs atsakyti į šį klausimą, aiškindamasis Lietuvoje įvykdyto pučo aplinkybes, taigi toliau tik pakartosiu tą, ką jau esu kartą minėjęs galimų priekaištų dėl „sutirštinimų“ kontekste.
***
Ar šių eilučių autorius, taip dažnai kalbantis apie įvykusį pučą Lietuvoje, nesutirština spalvų, gal jis pats sau įsikalbėjo tokią nesąmonę, o dabar klaidina kitus, ką atsakyti tam doram skaitytojui, kuris reikalauja faktais pagrįsti teiginį, kad gyvename įsismarkavusio pučo sąlygomis?
Taigi – ar turime nors mažiausią teisę puču pavadinti tarsi ir visiškai normalią dalykų padėtį, kai, vieno herojaus lūpomis tariant, miestuose rytais džiaugsmingai dainuoja kranai, krašto administravimas ir toliau vyksta be didelių pakitimų, siunčiame paramą Kovojančiai Ukrainai, o paskutiniai rinkimai (savivaldybių) įvyko pagal visas partinės demokratijos taisykles? Žinoma, galima nurodyti dar ir kitas ar net visą krūvą mūsų sėkmingo funkcionavimo aplinkybių, taigi ar nėra taip, kad autorius tik be jokio reikalo drumsčia vandenį, geriausiu atveju nežinodamas ką daro?
Iš tiesų, didžiausia problema yra net ne tai, kad išvestinių faktų, nurodančių į pučo situaciją, yra tiek daug ( užtektų paminėti bandymus išstumti lietuvių kalbą į paraštes arba dirbtinai forsuojamos imigracijos faktą), kad mes jų pradedama nebematyti galimai dėl jų perteklinės gausos, panašiai kaip būna, kai papuolame į „dramblio mažame kambarėlyje“ spąstus, nebematydami faktų dėl jų perdėto masyvumo. Daug svarbiau suprasti, kad pučo įvykis visus faktus nudažo viena spalva, panašiai kaip sergančiam gelta visas pasaulis tampa geltonu.
Tai, kad LR Konstitucija skelbia, jog lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę, o šiandien valdančiosios koalicijos trubadūrai bando primesti mintį, jog lietuvybės puoselėjimas – tai reakcinga veikla, yra įvykusio pučo branduolinis, jeigu norite, transcendentalinis (ne transcendentinis) faktas, suteikiantis įvykių srautui faktiškumo struktūrą. Toks transcendentalinis faktas ir yra faktų faktiškumo prasmingo atpažinimo sąlyga, leidžianti atsiriboti nuo dėmesį blaškančių miražų. Kita vertus, tai toli gražu nereiškia, kad įvykusio perversmo neįmanoma atpažinti tiesiogiai, tarsi jis slėptųsi po empiriškumo skraiste, greičiau yra taip, kad empiriškumas tik paryškina pučistų prisiimtą poziciją, skaudžiai bado akis. Tautologiškai tariant, visa tai, ką daro pučistai, yra pučistų veikla, atpažįstama ir kaip akis badantys empiriniai faktai.
Prie to, kas pasakyta, šiandien dar papildomai pridurčiau tokį pastebėjimą, kad velvetinis perversmas tuo ir yra ypatingas, kad jis sukuria išvirusių varlių visuomenę, kuri mažiausiai nutuokia apie savo pačios padėtį. Tačiau jeigu toks numirėlis prabustų, jis, staigiai pramerkęs akis, iškart suprastų, kad gyvena išguitas iš konstitucinės erdvės, savo Tėvynėje paverstas svetimkūniu.
***
Jeigu būtų kitaip, negalėtume patikėti savo akimis, kad moteris taškuota suknele, politikė, mėgstanti sunkųjį roką ir liaudišką kareivio Šveiko humorą, kovoje dėl postų, tarsi niekas nieko, serijiniu būdu kurpia arba kaip kulkosvaidis gimdo laužtas iš piršto, drauge kraštutinai nevalyvas artimiausio oponento užpuolimo insinuacijas, pradedant Pranėšėjo istorija ir tikriausiai dar nebaigiant baleto konvertavimo į kotletą metamorfozėmis, tačiau darant prielaidą, kad taip veikia monstras taškuota suknele, viskas stoja į savo vietas.
Kaip atrodo, Šimonytė gerai supranta, kad Lietuvoje visi gerai supranta, kur šuo pakastas, tačiau nemato reikalo apsimesti, jog nesupranta, vis dar puoselėdama įsivaizdavimą, kad susirinkusi į partijų demokratijos puotą liaudis pernelyg nesimuistys, vaišinama serviruotomis krištoliniuose induose išmatomis.
Dar nesu tikras dėl to, už ką balsuosiu prezidento rinkimuose, tačiau tikiuosi, kad savo ruožtu G. Nausėda supranta, kad dėl jam tekusių perkrovų yra niekuo dėtas, jo vietoje kitas, tarkime, pavarde Pelėda, žmogus patirtų lygiai tą patį arba kažką panašaus. Tačiau dėl nuo G. Nausėdos nepriklausančių aplinkybių būtent jam atiteko ta „garbė“ tapti situacijos išsigimėliškumą liudijančiu indikatoriumi, savo kailiu išbandyti viso to „gėrį“.