Gyvenimas per pastaruosius metus taip sparčiai pakito, kad kalbėjimas apie dvi Lietuvas, pirmąją ir antrąją, jau yra vakarykštės dienos atrajojimas.
Tarkime, Lietuva formaliai išlieka tokios pat kaip anksčiau teritorinės apibrėžties šalimi, Arkadijaus Vinokuro žodžiais tariant, tokio pat dydžio „žemės gabalu“, tačiau čia jau gyvena skirtingų planetų, nutolę vienas nuo kito per šviesmečius žmonės (?), skirtingo tipažo antropomorfiniai padarai. Jie tarpusavyje skiriasi taip radikaliai, kad vienas kito nelaiko žmonėmis.
Šalį valdo žmogėnų iš Konjunktūros planetos mažuma, kuri daugumą dėl anosios polinkio kurti šeimas ir auginti vaikus vadina banda. Tik pirmiesiems čia yra leidžiama dėvėti languotas kojines ir taškuotas sukneles, ryšėti ilgus šalikus ir margas kaklaskares, tapti premjerais, VU rektoriais, savo oro gadinimo paūmėjimus vadinant pažangizmo vulkaniniais prasiveržimais.
Priklausymas Konjunktūros planetai patikrinamas lojalumo „siela ir kūnu“ homoseksualų padermei testu, pradedant siela, bet taip pat atveriant perspektyvas kūno patobulinimui, taip pat ne lojalumo gražiai kaip dieviška muzika lietuvių kalbai išbandymu.
Kas be ko, atsispirti lietuvių kalba, kuri visuotinai yra atpažįstama kaip dangaus mana, ne kiekvienas iš jų galėtų neužsikišęs ausų sieros kamščiais. Todėl čia ypač vertinamas sugebėjimas vardan konjunktūros prisiversti daryti dalykus, kurie yra svetimi darančiojo prigimčiai. Tai ir yra didysis konjunktūrinis virsmas, išvirtimas pro rūšies vartus, svarbiausias konjunktūrininkų kastos atrankos principas. Šiuo požiūriu Konjunktūros planetos kontingentas yra askezės ordinas.
Savo ruožtu dauguma čia priklauso žmonėms iš Platono planetos, kurie ištikti anamnezės bando prisiminti idealiąją sielos būseną, vadinamą Lietuva.
P. S.
Konjunktūros planetos žmogos jau telkia visas pajėgas nuteisti Dievo žodį, puoselėdami planus galiausiai uždrausti Šventąjį Raštą kaip nekomfortabilaus konjunktūrai tekstų rinkinį. Tačiau, kur jie, – dabar pagalvojau, – padės Platoną, dar įžūlesnį gražbyliautoją nei Dievas, dieviškuoju vadinamą filosofą, kuris andai ėmė ir pasakė, kad tie žmonės, kuriuos mes šiandien vadiname homoseksualais, krušasi kaip gyvuliai.
Išbraukiau dabar šiuos Platono žodžius, nes, tiesą sakant, ne Platono reikalas, kas, su kuo ir kaip, ar ne? Be to, Platono požiūris yra nepažangus, atsiradęs dar iki dialektinio materializmo. Taigi išskuskite išbrauktus Platono žodžius dar ir iš atminties, jeigu jie jums gali sukelti netolerancijos konvulsijas, ir užmirškite, ką užmiršote.
Tačiau šiandien, dialektinio materializmo suklestėjimo laikais, čia apdairiai išbraukti žodžiai net nėra įžeidimas, nutaikytas į seksualine mažumas, o greičiau yra savotiškas šaukinys, prasilenkiančių katakombose žmonių daugumos ištariamas kaip tarpusavio atpažinimo ženklas, kad jie nepriklauso Konjunktūros planetos gaujai. Ir tik labai retomis akimirkomis, kai konjunktūros gauja mus visiškai užknisa, pradėjusi gyvulišką lietuvybės niekinimo kampaniją, mes šiuos žodžius prisimename be kupiūrų ir cituojame kaip didingosios klasikos palikimą…
SONETAS APIE SUGRĮŽIMĄ Į TĖVYNĘ
išlikusiu būriu jau išsikvėpę mes priėjom tiltą
kur net gamta mus pasitiko išsigandusi nutilus
tik niekas nesiryžo pirmas žengti
nors rytas drumstės ugnimi paženklintas
nežinomos architektūros prasikišęs tiltas
taip nepritapęs čia į nuotaiką kraštovaizdžio netilpęs
sukriošusios jo sijos ir į sietuvę nugrimzdus atrama
galbūt dar menanti ankstesnį laiką nei romėnų
dangorykštės toks nimbas susipynęs
užžėlęs tiltas į krantus tėvynės
laukai derlingi ten ir rambios karvės atrajoja
vaizdelis užsilikęs dar nuo rojaus
išlaisvinti laukai tėvynės platūs
nuo Lietuvos ir kalbančių lietuviškai – net iki turgaus halės
kur pamaitins mus ir žaizdas nuplaus
jau svetimšalės kalės
……………………………………………………………….
tik niekas nesiryžta pirmas žengti
nors rytas drumsčias ugnimi paženklintas