Sunku būtų pamiršti andai dar tik pradėjusios savo karjerą naujosios koalicijos suformuotos vyriausybės ministrės pirmininkės poste Ingridos Šimonytės skambų atsaką purkštaujantiems oponentams iš liaudies masių, kad neva, jeigu dabar kas nepatinka valdančiųjų veikloje, po 4 metų galėsite išsirinkti sau tinkamą, kitą vyriausybę.
Numanoma tokio posakio mintis yra apie tai, kad užsitęsusioje dabartyje, t. y. mažiausiai 4 metus, norite to ar nenorite, bet privalėsite taikstytis su mūsų primesta tvarka, būsite verčiami pakentėti.
I. Šimonytei iškart buvo priekaištaujama, kad neva tokiu savo pareiškimu anoji pademonstravo netramdomą aroganciją, kita vertus, kaip atrodo bent man, didžiausiai problema yra ne tai, kad vieną ar kitą kartą sušlubavo premjerės komunikacija, bėda yra ne vienas ar kitas nevykęs pasisakymas, o realus pavojus, jog dėl valdančiosios koalicijos įgaliotos vykdomosios valdžios prieštaringų veiksmų per kadencijos 4 metus bus galutinai nustekenta valstybė ir sužlugdytas žmonių pilietinis sąmoningumas, be kurio demokratinė valstybė būtų tik tuščiavidurė fikcija.
Pradėkime nuo labiausiai karštos šiandien elektros rinkos liberalizavimo aktualijos, per kurią išlindo visa dabartinės valdžios bjaurastis. Jeigu teisus yra Almantas Stankūnas, pripažįstantis, kad tokio liberalizavimo vajus prasidėjo tariamai vykdant EK direktyvą, reikalaujančią sudaryti sąlygas veikti nepriklausomiems elektros tiekėjams, tačiau tik Lietuvoje galiausiai buvo sugalvotas finansinis bizūnas – 25% antkainis NET nepasirinkusiems vartotojams, kuriems elektra yra tiekiama pagal garantinį tiekimą, tai I.Šimonytės vyriausybė turėtų būti atstatydinta nedelsiant arba jau turėjo būti atstatydinta vakar.
Kiekviena uždelsta minutė su tokia vyriausybe priešakyje – Lietuvos žmonių gėdos ir pažeminimo metas. Kuo laikomas yra Lietuvos pilietis, jeigu savo ruožtu valdantieji prisilaiko nuomonės, kad vadinamasis liberalizacijos procesas gali būti stumiamas į priekį tik su prievartos pagalbą, į liberalizavimą, vaizdžiai tariant, žmonės yra suvaromi kaip į kolūkį?
Kam ne kam, o liberaliajai darbotvarkei tikrai nepadės tokia liberalizavimo praktikai, kai elektros vartotojas Lietuvoje po pastarųjų įvykių liberalizavimo pažadą neabejotinai ims tiesiogiai sieti su nepaprastai išaugusiomis elektros kainomis, greitai išlindusiomis tiekėjų apgaulėmis ir valdžios žmonių demagogija.
Ypatingai nepagarbus požiūris į žmones atsiskleidžia ir pastoviai pratęsiant nepaprastąją padėtį Lietuvoje, kai tokiam visuomenės reguliavimui pačioje Lietuvoje jokio reikalo tikrai nėra, nebent besibaiminanti galimos žmonių kritikos valdžia gviešiasi suteikti teisinį pagrindą cenzūros pajėgų mobilizavimui.
Nepaprastoji padėtis atitiktų žmonių lūkesčius tik tokiu atveju, jeigu nustatytu specifinės padėties laikotarpiu su galimais pratesimais valdžia, stiprindama šalies atsparumą išorės grėsmėms, stabdytų tokių liberalizacijų, o drauge ir visuomenės homoseksualizacijos vajų.
Tačiau net ne kraupi dabartinės valdžios arogancija yra baisiausias dalykas, iš tiesų dar baisiau yra tai, kad I.Šimonytės vadovaujama vyriausybė jau labai aiškiai, daug nesislapstydama ir vis labiau įsibėgėdama puoselėja antilietuvišką užsiangažavimą, taigi galimai balansuoja ant nacionalinės išdavystė ribų.
Didelis šios vyriausybės pliusas yra antirusiška retorika, tačiau vien to nepakanka, ginant šalies interesus, bandant pagrįsti savo veiklos prasmingumą, ar ne?
I.Šimonytė Genocido centro užpuolimo dienomis labai entuziastingai palaikė Viktoriją Čmilytę-Nielsen, kuri šios liūdnos istorijos metu tikrai stovėjo ne Lietuvos pusėje, taipogi atstovavo ne mūsų valstybės, o greičiau labiausiai reakcingų, iš esmės fašistinio plauko sionistinių sluoksnių interesams.
Ši vyriausybė turėtų būti verčiama iš koto, ogi atšaukiama konstituciniu būdu kaip valdančiosios daugumos, nesilaikančios Valstybinės kalbos įstatymo ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl nelietuviškų pavardžių rašysenos lietuviškose pasuose, kūrinys.
Žinia, tai – jokia naujiena. Kita vertus, tos pačios I.Šimonytės vadovaujamos vyriausybės antilietuviškas užsiangažavimas pasiekia neįtikėtiną pagreitį veikloje, kuri nėra taip aiškiai reglamentuota įstatymo kaip anksčiau minėtu atveju apie valstybinę kalbą, būtent tada, kai yra plėtojama, jeigu būtų galima taip pasakyti, savotiško žanro vyriausybinė saviveikla.
Turiu galvoje ir prieš akis visų pirma stoja tai, kad pačios I. Šimonytės parinktų žmonių sudarytoje Valstybės pažangos taryboje Vilniaus universiteto rektorius neseniai padarė įžanginį pranešimą, kur labai aiškiai skelbiama, kad svarbiausioji mūsų šalies pažangos gairė yra kuriama Lietuva be lietuvių.
Jeigu nė vienas į taip iškiliai įvardytos Valstybės pažangos tarybos forumą susirinkusių tarybos narių nesuabejojo tokia pažangos sampratą, mes drąsiai galime daryti išvadą, kad ten buvo sukviesti ir tarpusavyje diskutavo, bendravo išimtinai tik rinktiniai pašlemėkai.
Tai ne kultinė suknelė su taškeliais švytuoja ten priekyje, iš tiesų ten žengia nuoga karalienė, išberta beždžionės raupų…