P. Gritėnas simptomiško pavadinimo straipsnyje „Politikoje liko tik viena aiški skirtis: demokratai ir antidemokratai“ vienu rankos mostu bando įveikti vis labiau kylančią kritiką leftizmui ir nuogąstavimus dėl įsivyravusio kultūrinio marksizmo grėsmių, trumpai drūtai pareikšdamas, kad visą politinę paletę galima suvesti į dvi – demokratų ir antidemokratų – pozicijas, tokiu būdu apeinant dešinės ir kairės priešpriešą kaip praradusią reikšmę, o neomarksizmo įsigalėjimo nepastebint tikriausiai dėl dramblio pernelyg mažame kambarėlyje efekto sukeltos vištakystės. Tai reiškia, kad jokios kritinės įtampos dėl leftizmo marazmų ir jų įtakoto žmogaus tikrovės nužmoginimo nelieka, nes leftizmo negalima kritikuoti kaip to, ko nėra politinėje tikrovėje, kur viskas susiveda tik į demokratų ir antidemokratų tarpusavio nesutarimus. Klausimo – kaip susiformuoja tos dvi pozicijos, čia, kaip atrodo, niekas nesiruošia kelti, nes pozicijos yra įruoštos ir įvardytos iš anksto, iš pradžių nekvaršinant sau galvos dėl to – kas yra ta demokratija, kokios yra jos gyvybingumo sąlygos? Svarbiausia čia yra teisingai pasirinkti, o nepaklysti tarp dviejų variantų jums padės tokie kaip P. Gritėnas, supratę, kad leftizmo įvardijimas dabar jau juos tarsi ir kompromituoja, taigi patogiau manipuliuoti žmonių nuomonėmis bus prisidengus labiau neutraliu ir dėl to tampančiu nieko nesakančiu demokratijos pavadinimu. Tačiau po to sunku bus nepastebėti, kad tai, ką jie galiausiai pavadina demokratija yra tik plastmasinis muliažas, į neviltį varantis negyvosios planetos reljefas.
Patogiau manipuliuoti žmonių nuomonėmis bus prisidengus labiau neutraliu ir dėl to tampančiu nieko nesakančiu demokratijos pavadinimu.
Taigi paprasčiau būti negali, panašiai kaip Vilniaus savivaldybės taryboje, kur žmogaus teisių klausimą pabandę aktualizuot ir praplėsti, išeinant už LGBT bendruomenės interesų ribų, Tarybos nariai būtų neįsileisti į svarstymus kaip neva žmogaus antiteisių doktriną populiarinantys konkuruojančios partijos politikai. Ko ne ko, o pliuralizmo ir įvairovės dvasios čia, švelniai tariant, trūksta net labiau nei deguonies žiopčiojančioms žuvims, išmestoms ant kranto.
P. Gritėnas rašo: „Stebėdamas Lietuvos ir kitų valstybių politinius konfliktus, konceptualines kovas ir paprasčiausias visuomenines įtampas galiu pasiūlyti skirtį, kuri vis labiau įsigali įtampos fone. Ši skirtis – demokratijos ir demokratinių institucijų bei teisės viršenybės gynėjų kova su tais, kurie mano, kad demokratinė forma yra neveiksminga, atgyvenusi, neteisinga ar netinkanti efektyviam valdymui“.
Tačiau jeigu demokratiją suprantame kaip valdymo formą, mūsų svarbiausioji politinė užduotis ir yra tokios formos gyvybingumo palaikymas, pritaikymas besikeičiant tikrovei, ar ne? O taip keliant klausimą, įvardyti požiūriai išsiskiria kaip diametraliai priešingi, nesutaikomi. Tačiau čia dar kyla propedeutinės reikšmės klausimas – kaip demokratija yra atpažįstama tarp žmonių mūsų dienų vartotojiškoje visuomenėje?
Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, vartotojams, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę.
Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai. Kaip atrodo bent man, būtent dėl antikonjunktūrinio nusiteikimo trūkumo mūsų Lietuvėlės išpurentoje dirvoje buvo pasėta demokratijos sėkla, iš kurios galiausiai išdygo ne kas kita, o Trojos arklys, kuriame slėpėsi priešiška komanda, pradėjusi žūtbūtinį vidaus karą prieš Lietuvą. Dar toli gražu nėra atsakyta į klausimą – kokie saugikliai nebuvo sudėti, kad, nepažeisdami demokratijos kanono, sekdami iš esmės visomis demokratijos taisyklėmis, užsiauginome priešišką Lietuvai, Tėvynei ir tautai, taigi, svetimą kaip maras valdžią?
Kaip atrodo, mes vis dar nesame tokie pažangūs kaip p. P. Gritėnas ir niekaip negalime atsikratyti archajiškų vaizdinių, kad demokratinė visuomenės valdymo forma turėtų būti didesniu ar mažesniu laipsniu susieta su daugumos valdymu, vis dar naiviai tikime pasakojimu, jog demokratijos sveikatingumo užsitikrinimui yra labai svarbus pilietinės visuomenė įsitraukimas. Pats P. Gritėnas tokį koketavimą su dauguma ir pilietinės visuomenės interesų paisymą vadina populizmu ir, regis, vertina kaip pikčiausią, tikriausiai būtų galima pasakyti, kaip mirtiną demokratijos priešą.
Kaip rašo autorius, „Kasdieniam politiniam gyvenimui, biurokratizacijos ir inercijos procesams apimant vis daugiau sričių, vis ryškesne skirtimi tampa ne socialiniai ar ekonominiais siūlymai, ne konkretūs politiniai planai ar programos, o paprasčiausi balsavimai dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo ar Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įgyvendinimo“. Kaip matome, demokratija čia suprantama kaip mirčiai prilygintinas „ne sezono metas“, kur nieko reikšmingo nevyksta, kur straipsnio autorių subjektyviai galėtų sudominti nebent tik tie įvykiai, priskiriami ryškesnei skirčiai, kurie rodo mirtinai pasiligojusio suvereno likutinių teisių ištrynimą (balsavimai dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo ir EŽTT sprendimų įgyvendinimo).
Būtų nuodėmė dabar neprisiminti Vytauto Radžvilo žodžių, tiesą sakant, pasakytų kita proga, bet kaip niekur kitur tinkančių čia aptariamos situacijos nusakymui: „Toks manipuliavimas net nėra politinis valdymas. Apskritai tokiomis sąlygomis negali būti nei tikrų partijų, nei tikros politikos“. To paties V. Radžvilo žodžiais tariant, tokia demokratijos forma yra gardas, vėliau tampantis gyvųjų lavonų valdymo forma. Iš tiesų, kaip matėme, P. Gritėnas mums bando įpiršti demokratijos be politinio turinio sampratą, kuri yra pritaikoma nebent tik kapinių tvarkos tarp jau nebesidominčių šio pasaulio reikalais klientų užtikrinimui.
Nieko nuostabaus, kad šį paskvilį apie demokratiją parašė žmogus, kuris pandemijos metu daug nesivaržydamas ragino priveržti visuomenės valdymo varžtelius, prispausti kitaminčius.
Tačiau P. Gritėnas tikrai nėra šuns papas, o yra iškilus Patarėjas. Anksčiau anas patarinėjo Ingridai Šimonytei, dabar labai sėkmingai patarinėja Vilniaus universiteto rektoriui Rimvydui Petrauskui.
Pabandykime įsivaizduoti, ką toks patarėjas, kitaip tariant, „prekiautojas gyvąja išmintimi“ galėtų patarti sprendimų priėmėjams?
Kaip atrodo bent man, į pasaulį subjektyviai žiūrinčiam pilnomis išgąsčio akimis, P. Gritėnui net iš tolo sunku būtų prilygti patarinėjant – kai kuo greičiau būtų galima patekti į šviesų „1984m“ rytojų, kur šalia Tiesos ir Meilės ministerijų neabejotinai bus įsteigta taip ir Demokratijos ministerija.
P. S.
Neomarksizmas niekur nepradingo, o – priešingai – dabar jau kaip dramblys visu savo svoriu kaip tik patogiai įsitaisė mums ant sprando.
Jeigu ortodoksinis marksizmas žadėjo išlaisvinti proletariatą nuo išnaudojimo, mūsų dienomis neomarksizmas beria pažadus išlaisvinti homoseksualus, nežinau nuo ko, žmogų kviečia išsilaisvinti nuo žmogiškumo, vyrus nuo vyriškumo, moteris nuo moteriškumo, vaikus nuo vaikystės, žadėdamas sukurti ne tiek beklasę, kaip anksčiau, kiek belytę, nutautintą ir iš esmės nepolitinę visuomenę.