Labai gerai suprantu tuos padidinto principingumo politinės refleksijos Lietuvoje retransliatorius, neabejotinai dorus žmones, kurie sako, kad mums tikrai nėra jokio reikalo lieti graudžias ašaras dėl Aleksėjaus Navalno žūties, juolab kad tarp jo pasisakymų galima aptikti net keletą proimperialistinės retorikos pasažų. Savo ruožtu, atšaunant jiems, su tokia pat švaria sąžine būtų galima pastebėti, kad A. Navalno vardui tikrai garbės nedaro keletas jo išlementų nevykusių ištarų, atsiradusių koketuojant su rusiška populiacija ir besivaržant su Putinu dėl įtakos jai, kai tikriausiai ne mažiau akivaizdu yra ir tai, jog šis politikas buvo pasirengęs politikoje žaisti, o drauge ir kurti santykius su kitomis šalimis, jeigu likimas būtų jam lėmęs užkopti į politinį olimpą, pagal vakarietiškos politinės kultūros taisykles. Tačiau šįkart norėčiau padiskutuoti apie truputėlį kitą dalyką.
Kur Putinas padės nugalabyto A. Navalno kūną, ar leis jį krikščioniškai palaidoti viešose kapinėse, t. y. ten, kur, poeto žodžiais tariant, apie buvusį gyvenimą nediskretiškai byloja ant kapo paminklo marmure iškaltos vardas ir pavardė?
Kaip atrodo, žuvęs A. Navalnas, jo kūnas po mirties, Putinui yra ne mažesnis galvos skausmas nei gyvas opozicionierius, kurį bandė ištremti net už poliarinio rato.
Dabar šioje fantasmagoriškoje šalyje gali atsitikti net taip, kad, palaidotas sostinėje, garsiausias Putino režimo priešininkas taps labiau artimas savo tautiečiams nei būdamas gyvas, nes čia, kaip atrodo, nesunkiai yra pritaikomi jau kito, o būtent rusų poeto žodžiai, kad neužžels liaudies pramintas takelis, vedantis prie kapo. Negalime atmesti ir tos minties, kad po mirties A. Navalną pasivys tikrasis populiarumas ir pagarba, kurios jo tautiečiai nesugebėjo deramai parodyti opozicionieriui dar šioje ašarų pakalnėje. Nuojauta man kužda, kad čia dar daug netikėtų dalykų gali įvykti.
O gal Putinas nuspręs nerizikuoti, palikdamas A. Navalną įkalintą net po mirties, tarkime, tokiame aptvare, kur kapo lankymas būtų griežtai kontroliuojamas. Tokiu atveju atsirastų koncentracijos stovykla, skirta saugoti mirusįjį arba, tiksliau tariant, siekiant apsaugoti gyvuosius nuo jau nugalabyto paskiro žmogaus įtakos. Tokiu atveju net nebūtų aišku, kurioje pusėje plyti tikroji koncentracijos stovykla…
Kaip atrodo, Putinas neturi manevro laisvės, nes besidėdamas dideliu krikščioniu, besiruošdamas būti kanonizuotu Rusijos stačiatikių bažnyčios, negali išmesti A. Navalno lavono į niekur, nes tai būtų daugiau negu akivaizdi šventvagystė.
Daug paprasčiau buvo Aliaksandrui Lukašenkai, kuris andai buvo ištobulinęs technologijas, leidžiančias pradanginti oponentus taip, kad neliktų net mažiausiosios jų kūno išnaros.
Kažkada esu rašęs, kad nešvariausių tarakonų virtuvės Lukašenkos režimas yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį žmogus gali patirti, stebėdamas – kaip diktatorius pradeda karą net su anapusiniu pasauliu? Žiū: jeigu kiti diktatoriai turi didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, Lukošenka tokių kapinių iš pradžių neturėjo, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai panykdavo be pėdsakų, režimui nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį.
Tokia yra (arba buvo) Lukošenkos diktatūros nešvankioji magija. Kaip atrodo, Putino kuriamas įvaizdis jam neleidžia daryti lygiai taip pat, kad, spragtelėjus ore pirštais, nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruotų, nepalikęs jokių materialiųjų nuosėdų, taigi Kremliaus vadeiva privalės galynėtis su lavonais, nuo kurių jo valdose nepakeliamai apsunks žemė.
Kad ir kaip ten būtų, A. Navalnas Putinui vaidensis iki pabaigos…