Seimo Etikos ir procedūrų komisija antradienį paskelbė nutarimą, kad Seimo laikinoji, VSD pranešėjo istorijos tyrimu užsiėmusi komisija pažeidė įstatymus, viršijo įgaliojimus ir, kas dar svarbiau čia apariamu rakursu, pažeidė teisės aktuose numatytų procedūrų preciziškumą.
Kaip atrodo, mūsų oponentai dėl tokio nutarimo pasijuto visiškai prispausti prie sienos, jeigu jau jų įgaliotinė Viktorija Čmilytė-Nielson, ieškodama kontrargumentų, nesugebėjo nieko daugiau nei supriešinti procedūras ir turinį, kas galimai tinka atskiruose naiviosios sąmonės praktikavimo ir saviraiškos užutekiuose, bet iš esmės prasilenkia su teisėkūros sfera tokiomis aplinkybėmis, kai išsivysčiusių šalių demokratija šiandien neretai ir yra apibrėžiama kaip procedūrinė demokratija. Niekados nepatikėsiu, kad to nežino institucijos, kuri kartas nuo karto yra pavadinama įstatymų kalve, vadovė. Greičiausiai čia vėl žaidžiamas durnius ir pigiai blefuojama, pasinaudojant kaip dūmų širma kasdienybėje neretai praktikuojama turinio ir formos (ar procedūrų) opozicija.
Štai Parlamento vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad nepaisant kritiško Seimo etikos sargų įvertinimo, parlamentarai priėmimo stadijoje balsuos dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) pranešėjo istoriją nagrinėjusios komisijos išvados. Seimo pirmininkė mano, kad kai kurie Etikos ir procedūrų komisijos išvados aspektai neatitinka tikrovės. „Aš nematyčiau pagrindo nesvarstyti toliau specialiosios komisijos išvados, kadangi kalbama apie turinį. Tai manau, kad Seimas, kaip ir buvo suplanavęs, eis į priėmimo stadiją. O Etikos ir procedūrų komisija savo ruožtu įvertino procedūras“, – tą patį antradienį žurnalistams Seime teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Kaip atrodo bent man, teisėkūroje supriešinti procedūrinį preciziškumą ir turinį yra dar vulgaresnis pasirinkimas nei bandymai apeiti įstatymą supriešinant įstatymo raidę ir dvasią arba nureikšminti Konstituciją, supriešinant tautos referendume priimtą Konstitucijos tekstą ir atskirų „teisės žinovų“ plėtojamą neadekvačią Konstitucijai konstitucinę doktriną, – tokių dalykų taip pat pasitaikydavo, ar ne?
Jeigu norite, teisinė visuomenė yra forma arba Forma, ir nieko daugiau. Taigi įstatymo viršenybės principas pirmiausiai ir reiškia tai, kad įstatymas galioja visiems vienodai, tarkime, tiek studentui, tiek prezidentui, niekam nenumatant turiningų išimčių. Temidė todėl ir yra akla, kad negalėtų pamatytų tų dėmesį blaškančių skirtumų, kai dėl turinio ypatybių vieni gali būti lygesni už kitus.
Prigimtinė žmonių lygybė brandžios demokratijos šalyje yra suprantama kaip lygybė prieš įstatymą ir niekaip daugiau. Socialinė lygybė arba pozityvioji diskriminacija yra tokie labai svarbūs moderniosios visuomenės priedai, kurie paprastai nesunkiai yra priderinami prie demokratinių procedūrų, tačiau ne mažiau sėkmingai gali būti pridaiginami taip pat ir nedemokratinių visuomenių aplinkoje.
Kas be ko, tokia lygybė prieš įstatymą yra formali lygybė, tačiau lygybės formalumo čia jokiu būdu nereikia suprati kaip kažkokio trūkumo, o greičiau kaip privalumą, nes turininga lygybė paprastai yra primetama prievartos būdu.
Įstatymas apskritai yra formalus žmonių santykių principas. Įstatymo formalumas, kaip sakyta, visų pirma reiškia jo visuotinumą, tačiau įstatymas yra formalus žmonių santykių tarpininkas dar ir dėl to, kad įstatymas nemoralizuoja, t. y. nei bara, nei guodžia, o tik nustato tą racionalizacijos seką, jog „geriausias vaistas nuo pleiskanų – giljotina“.
Ar sakote, kad tokia procedūrinė demokratija yra nežmogiška savo turiniu?
Tačiau, kaip atrodo, didžiausia bėda ir yra tai, kad mūsų valdžios struktūros yra žmogiškos, pernelyg žmogiškos. Tiesą sakant, net neapsiverčia liežuvis sakyti „struktūros“, nes čia dirba labai jautrūs savo bičiuliams ir giminaičiams žmonės. Iškart iškyla vaizdinys, kai, tarkime, Onutė įkalbinėja pusbrolį Petrą: „Petruti, būk žmogus, padėk įsidarbinti mano dukrytei Marytei“. Petras turi gerą širdį, yra sugebantis užjausti žmogus, ne koks nors formalistas, užklimpęs procedūrose, todėl jo dukterėčia kopia karjeros laiptais jo vadovaujamoje valstybės tarnyboje.
O aš norėčiau, jog valstybės vardu skelbiami konkursai būtų reguliuojami šaltų ir abejingų kaip žiurkės akys kodeksų, svajoju apie tai, kad šioje sferoje, iškilusios virš žmogiškumo, galiotų vien tik formalios taisyklės.
Kaip jau buvo sakyta, formos ir turinio supriešinimas atsiranda dėl naiviosios sąmonės kaprizų, tačiau jeigu, prisitaikydami prie vyraujančių šiandien kalbėsenos refleksų, tokią priešpriešą vis dėlto paminėtume, galėtume sakyti, kad yra dvi sferos, t. y. teisėkūra ir menas, kur forma absoliučiai dominuoja turinio atžvilgiu.
Kitas dalykas, kad tas mėšliukas, kurį teikia Bako vadovaujama komisija neturi net užuomazginių turinio ar formos parametrų, arba, kaip sakydavo mano jaunystės laikų pažįstamas, iš šūdo neįmanoma nulipdyti kulkos…
Tačiau mačiau kaip piktdžiuga spinduliavo Čmilytės veidas, svarstant Bako komisijos išvadas ir pritariant forsuotai piktybiškiems išvedžiojimams.
Žmogus gali gyventi sau, o valdžia – sau. Tačiau būna atvejų, kai net nutolusiam nuo politinio gyvenimo peripetijų žmogui turėtų būti gėda dėl to, kad ant savo galvos apsileido tautos aspiracijoms akivaizdžiai priešiška valdžia.
Tai gali būti mūsų pačių išrinkta, bet dėl kažkokių žinomų ar nežinomų aplinkybių jau kraupiai svetima mums tapusi valdžia.
O V. Čmilytė-Nielsen pirmiausiai ir yra svetimas kaip maras Lietuvai personažas valdžioje.
Kaip atrodo bent man, niekas kitas, o tik vaiduoklių ieškotojas Eugenijus Gentvilas yra likimo įgalintas atrasti į partijos pirmininko postą tokius personažus kaip didžiausio XX a. išsigimėlio Iljos Erenburgo bičiulio, tankisto I. Čmilio anūkę!
Aptariamu atveju negatyvios auros svoris, padaugintas iš žmogaus piktybiškumo jau tampa Lietuvai nepakeliama našta…