Tai Lietuvos prado, t. y. archės klausimas, kurį galima formuluoti dar ir taip – iš ko Lietuva prasideda ir kur – grįžta? Be jokios abejonės geriausiu atveju esu kompetentingas tokį klausimą iškelti (nedidelis čia vargas), bet toli gražu nesu kompetentinga bent prabėgomis į jį atsakyti, todėl dabar kaip niekados anksčiau tikiuosi skaitytojų pagalbos. Jeigu galutinio atsakymo nerasime jungtinėmis pajėgomis (!), galime tikėtis bent to, kad minėtas klausimas įsišaknys mūsų sąmonėje.
Kas be ko, pradėti reikėtų dar nuo baltų genčių. Daug apie tai yra prikalbėta ir prirašyta, dabar prabėgomis užsiminsiu tik apie jotvingius.
Labai nepalankus lietuviams XV a. lenkų kronikininkas Janas Dlugošas apie lietuvišką etnosą formavusią jotvingių gentį atsiliepia labai savotiškai: „Tai laukiniai žmonės, karingi ir tiek godūs garbės, taip trokštantys būti atminti, kad jų dešimt stodavo prieš šimtą priešų, turėdami tik vieną viltį ir vieną norą, kad po mirties, kai jie žus, kraštiečiai dainomis garbintų drąsius jų žygius“.
Vytauto Žalakevičiaus režisuotame kino filme „Niekas nenorėjo mirti“, ekranus pasiekusiame 1965 m., yra toks pasažas, kai į kažkieno išsakytą repliką žmonių būryje apie pokario partizanus „Kodėl jie taip aukojasi, vis tiek nieko nelaimės“, taikiu kaimo gyventoju besidedantis, įsimaišęs tarp kaimiečių Lietuvos partizanas atsako – „O gal jie tikisi, kad apie juos bus sudėtos dainos?“. Tai tiesioginė Dlugošo kronikos citata, ne kitaip. Taigi V. Žalakevičius, kuris, ne tik režisavo, bet ir parašė scenarijų šiam filmui, nebuvo toks paprastas žmogutis, kaip gali kartais pasirodyti.
Ilgai buvau įtikėjęs, kad mano pavardė su galūne –ė rodo garbingą kilmę iš jotvingių genties, kuriai save priskirdavo pagal pavardę poetas Bložė ir priskiria kiti ė-galūninkai (žinia, būtent Bložei priklauso labai pasiteisinusi idėją Druskininkuose rengti kasmetinį poetų susiejimą, pavadintą „Jotvingių ruduo“, kuriame už metų kūrybinius laimėjimus yra įteikiama jotvingių premija). Tačiau vėliau teko skaudžiai nusivilti sužinojus, kad mano pavardė yra kilusi iš dviprasmiškos pravardės. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra kataloguojamas žodis „čiuldė“ su paaiškinimu, kad taip yra vadinamas čiuldantis, t. y. daug ir neaiškiai kalbantis žmogus.
Tačiau pagal karingumą tikriausiai galėčiau save laikyti jotvingiu, ar ne?
Galbūt, be visa ko kito, turėdamas galvoje šiuos kronikininko žodžius, Juozas Keliuotis, žurnalistas, leidėjas, anos Lietuvos intelektualas, sakydavo, kad svarbiausiu lietuvio bruožas yra karingumas. Kad ir kaip ten būtų, toks vertinimas paglosto savimeilę labiau nei bandymai įpiršti įsivaizdavimus apie išskiriantį lietuvius iš kitų jų darbštumą ar nepaprastą populiacijos nuolankumą.
Kunigaikščių Lietuva, LDK yra mūsų garbės ir stiprybės šaltinis, ką ir skelbia giedamo Himno žodžiai: Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia. Be istorinės atminties nebūtų Lietuvos!
Tačiau moderniųjų laikų Lietuva atsikūrė iš lietuvių kalbos, kitaip nepasakysi.
Modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Atėnės galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.
Kas be ko, skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl net ir V. Landsbergio arkliui turėtų būti aišku, kad naikinant lietuvių kalbos valstybinį statusą, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, tiesmukiškiausiu būdu yra naikinama Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai.
Kaip atrodo, mūsų dienų išmanieji stribai tai labai gerai supranta.
Iš okupacijos laikotarpio man labiausiai įsirėžė į atmintį, kaip atrodo, dar nepakankamai kol kas paaiškintas fenomenas, kad bent mano jaunystės laikais jau nebuvo galima sutikti komunistiškai indoktrinuotų žmonių. Komunistinėmis kalbomis netikėjo net patys kalbantieji, tai buvo suprantama kaip privalomas ritualas, tarkime, kaip blogas oras, kurio neįmanoma išvengti. Taigi – prisimenu, tais metais teko lankytis Vilniaus mieste vykusiame tarptautiniame bardų koncerte, kuriame atstovui iš VDR uždainavus rusiškai kažkokią komunistinę dainelę, salėje kilo toks baisus kvatojimas, kokio anksčiau nebuvo tekę niekur matyti. Įkopęs į sceną nuraminti publikos kažkoks komjaunimo sekretorius tąkart be jokių ideologinių pagraudenimu paprašė būti tolerantiškais „visokiems“.
Jau vien dėl aptartos aplinkybės (kuri nėra tokia menkavertė, kaip galėtų atrodyti), net nekalbant apie visą laiką viena ar kita forma vykusį pasipriešinimą okupaciniam rėžimui, negalėčiau pasakyti, kad to meto Lietuva buvo nutrūkusi styga (kaip yra pasivadinę kažkokie laidojimo namai).
Štai šios išvados kontekste dabar išsakysiu savo kraštutinai nesmagų nusistebėjimą dėl to, kad jau mūsų laikais atsiranda minios pažangizmo, kuris tikrai yra ne mažiau toksiškas reiškinys nei senasis bolševizmas, ideologiškai indoktrinuotų žmonių, tikinčių naujosios doktrinos marazmais ir nešvankybėmis. Tas pats P. Gritėnas tikriausi tiki tuo, ką sako. Kita vertus, kaip susiformavo toks vos ne masinį pavidalą įgijęs išplautos sąmonės fenomenas, logiškai negaliu paaiškinti, jeigu nesilaikysime versijos, kad dėl to kaltas blogas šampūnas.
Buvo metas, kai vertindamas vykstančius procesus Lietuvoje vartojau post-Lietuvos įvardijimą. Tačiau trijų partijų valdančioji koalicija dabartinėje Lietuvoje lietuvybės palaikymo (nepalaikymo) kontekste pabandė sukurti kažką dar baisiau, t. y. vietoj Lietuvos užsimojo sumontuoti anti-Lietuvą, kurią iš tiesų būtų galima įvardyti dar ir kaip nutrauktos stygos fenomeną.
Šiaušiasi plaukai vien nuo minties, kad į Vasario 16-osios minėjimo salę įžengs, tarsi niekas nieko, kuri nors iš dabartinės Lietuvos politinio elito trijų perių.
Kaip jau esu kažkur minėjęs, dabartinės Lietuvos politinis režimas taip ir vadinasi – Triperis.