Prieš daugelį metų Kovo 11-osios proga rašiau:
Šįkart leiskite tarstelėti keletą žodelių apie laisvę jau ne metafizine, atitraukta prasme, bet atsigręžiant į laisvės fizinius, dar daugiau – jutiminius parametrus, primenant, kad laisvę galima užuosti, ragauti, liesti. Laisvė yra ne tik idėja, bet ir kūnas, be to, ne tik politinio ar ekonominio idėjos įkūnijimo, realaus įgyvendinimo pavyzdžiais, tačiau ir kaip visus jutiminius receptorius veikiantis laimės dirgiklis.
Kulinarijos knygų receptūrose nenurodomas toks ingredientas kaip laisvė šalia sviesto, kiaušinių, druskos ar cukraus pudros, tačiau bet koks nelaisvėje pagamintas patiekalas yra sugižęs iš anksto, nežiūrint įdėtų pastangų ir kulinarinio talento. Todėl vienaip tą patį ragauja vergas, kitaip – laisvas žmogus, skonio receptoriais apčiuopdamas laisvės esmę, semdamas fizinę palaimą iš laisvės resursų. Laisvė yra svarbiausiasis vitaminas, reikalingas žmogaus gyvasties palaikymui.
Posakis „įkvėpti laisvės oro“ yra tautologija, nes nelaisvėje žmogus yra priverstas springti dvoku nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų, dūsta kaip žuvis išmesta ant kranto. Taigi laisvė kvepia, laisvoje šalyje kvėpuoti yra vienas iš didžiausių malonumų, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis.
Net daugintis nelaisvėje buvo galima tik užpylus akis, bandant užmiršti, kad tokiomis aplinkybėmis žmogus nevalingai tampa vergų gamybos mašina, darbo jėgos reproduktoriumi, kur kūdikiai gimsta pasenę jau įsčiose. Žiū: nelaisvėje nesidaugina net kai kurios gyvūnų rūšys, į gyvenimą žiūrinčios daug blaiviau. Galop tik išlaisvintame krašte gali sutikti mylimąją, atsiliepiančia bedugnių akių žvilgsniu, nuo kurio svaigsta galva.
Ogi nelaisvėje net kraštovaizdis „mėlynas Nemuno vingis ir sena Palanga“ buvo tik nuo tikrovės nutolinantis melas, o laisvės pakylėtas atsiduri pačios tikrovės centre su sena Palanga ir mėlynu Nemuno vingiu, kur akys nebemeluoja. Viskas čia matosi iki smulkiausių detalių savaime kaip Tėvynės nepaslėptis.
Prie laisvės yra geriau gyventi nei prie nelaisvės net tada, kai yra blogai.
Užpraeitais metais, Kovo 11-osios išvakarėse, tvirtinau:
Ar nenusaldiname mes kartais savo kalbų apie laisvę? Išties, jeigu būtų reikėję 30 metų ragauti vien tik bedugnį kaip artezinis šulinys, niekaip iki galo neišragaujamą tortą, širdis užspringtų nuo saldumo pertekliaus, pasidengusi negyva cukraus pudros patina, visi susirgtume diabetu.
Ir nieko nėra baisiau nei užnuodytas tortas. Kai prie saldumynais nukrauto šventinio stalo pirmoje eilėje paprastai vienas per kitą grūdasi verteivos, galop čia pūpsantis laisvės tortas ima ir persisunkia Grigeo vamzdžių leidžiamų srutų dvoku.
Kaip galiausiai išaiškėja, laisvosios rinkos fetišizavimo tortas nuo pat pradžių buvo užnuodytas gobšumo įdaru, todėl net pašvinkusios silkės uodega bedalio žmogaus rankose yra vertingesnis dalykas nei tokiais tortais nukrautas stalas.
Kaip dabar jau atrodo, laisvė savo skoninėmis savybėmis vis tik yra artimesnė rupios duonos spragumui nei torto pretenzingumui, neretai vedančiam į apsinuodijimą.
Tas žodis yra ne tik saldus, bet ir sūrus, primenantis prakaito ir kraujo prieskonį.
Nieko nepadarysi, ilgai brandintas laisvės žodis drauge turi stiprų kartumo užtaisą, panašiai kaip labai gero šokolado substancijoje galiausiai vis tiek prasimuša kartėlis. Laisvės kartumas – tai veiklus ilgesys, žinojimas, kad laisvė yra transcendentinis skiepas mūsų uolėtoje pakrantėje.
Praeitais metais, pasitinkant Vasario 16-ąją, rašiau:
Dabar jau tikrai išaiškėjo, kad silkės uodegos skonis toli gražu nebuvo blogiausias dalykas, jeigu – ne geriausias. Nepalyginamai blogiau yra tada, kai mes esame susodinami aplink vaišių stalus su gausiai nukrautais patiekalų plastmasiniais muliažais, kur net mano įsižeidęs šuo negraužia guminio kaulo, numesto po stalu.
Ne visi čia puotaujantys yra išgamos, tačiau iškamšomis, bėgant laikui, tampa beveik visi, užsibuvę imitacinės demokratijos puotoje. Ketveriems metams sustingę vaškinių figūrų be apetito pozomis, patys tampame muliažais prie stelažų.
Nudažytos plastmasės šalyje Tėvynės sąjunga vadinasi partija, užsimojusi išnaikinti Tėvynės atmintį net iš atokiausių šalies užkaborių, o Laisvės partija pasivadinusi apsišaukėlių gauja nudrasko laisvės kovotojų atminimo memorialinius ženklus nuo pastatų sienų, keičia didvyrių gatvių pavadinimus, galiausiai nuverčia nuo postamento Laisvės Raitelio paminklą, pastatydama čia skulptūrinę kompoziciją merui (toli gražu ne Homerui), jojančiam ant meitelio.
2024 m. kovo 10 d.
Šiandien, pasitinkant Kovo 11-ąją, yra proga pagalvoti – kaip kvepia, kuo atsiduoda išdavystė laisvoje šalyje?
Vien tik pagalvojus apie tai, veidą iškreipia pasišlykštėjimo grimasa, tarsi būtum šūdo užkandęs (klasikės žodžiais tariant).
Gerklę graužia kartėlis, tikrai nepanašus į tą, kuris atsiranda nuo šokolado rijimo.
Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad šįkart mums šventinį tortą iškepė su menstruacijų prieskoniu.
Tarsi to būtų dar maža, didžiųjų laisvės rinkimų išvakarėse po šalį laksto vilkolakis, konservatorių išsiaugintas iš pašvinkusio VSD kurmio.
O Laisvės partija šioje laisvoje šalyje paskutiniais kadencijos metais sulavonėjo taip staigiai, kad, saugant piliečius nuo blogo kvapelio, Vadovybės apsaugos departamentas urmu įsigijo nenustatytą dezodoranto purškalų kiekį standartinių gesintuvų dydžio.
Laisvės sargybiniai svečius pasitinka su tokia nežmogiškai oficialia povyza, tarsi jau keturis metus čia stovėtų su kaupu pridėję į kelnes…