Nepasakysiu nieko naujo pastebėdamas, kad V. Putinas geriausius žmones vadina neonaciais, o jam antrina žmonių šutvė Lietuvoje, pasivadinusi pažangiečiais, kitų dar vadinama leftistais, neomarksistais ir pan. Ar tai rodo giliąją anųjų idėjinę bendrystę, ar tik susilietimą atskirais paviršiais, – ne taip paprasta greitomis atsakyti į šį klausimą.
Štai Dainius Žalimas TV eteryje sako, kad tradicinis požiūris į šeimą, nepripažįstant homoseksualų tarpusavio bendravimo kaip šeimos fakto, yra nacistinis požiūris. Savo ruožtu Kristinos Sabaliauskaitės ir Loretos Vaicekauskienės pasekėjai vienu balsu tvirtina, kad kalbos gyvastingumą puoselėjantis, perspėjantis dėl kalbos klaidų, t. y. tradicinis kalbininkas yra kalbos nacis. O kaip tada apibrėžti ne nacį? Sekant jų logika, tik homoseksualai ir labai siaura Vaicekauskienės sekta, viešai išpažįstanti nemeilę lietuvių kalbai, yra šimtaprocentiniai ne naciai (kiti vis dar lieka su klaustuku).
Taigi, norime to, ar nenorime, tikrai ne dėl mūsų kaltės, o greičiausiai dėl leftistinio užsidegimo žodis „nacis“ labai stipriai mutavo, įgydamas papildomai kažkokias sunkiai apibrėžiamas, bet teigiamas konotacijas. Jeigu šiandien atidaręs kavinės duris, sušuktum „ei, naci!“, į tave atsigręžtų didžioji kavinės lankytojų dalis, o pirmiausiai – pasipūtėliai, pernelyg geros nuomonės apie save jaunimėlis.
Tiesa, vadinamieji leftistai kol kas besikaunančių su rusų ordomis ukrainiečių nevadina nacistais arba neonacistais, tačiau nesunku nuspėti, jog tai yra taktinis apsiribojimas, įprastos leftistams gražbylystės suspendavimas iki karo pabaigos. Jeigu ukrainiečiai išsaugos savo tautos mobilizacinius lozungus ir po karo, jie kuo skubiausiai bus apšaukti neonacistais, neatmetu net tokios galimybės, kad leftistai tokiu atveju pareikalautų denacifikuoti Ukrainą iš naujo, tarkime, sąlyginai taikiomis priemonėmis, kaip jau yra įpratę elgtis kitose šalyse, užnuodydami viešojo gyvenimo atmosferą taip, kad gyvenimas praranda visas spalvas ir skonį.
Labai pažeminčiau save ir skaitytoją, jeigu dabar, daugindamas apibrėžimus, dar kartą pabandyčiau nusakyti esminį skirtumą tarp žodžių „nacizmas“ ir „nacionalizmas“ nominalių reikšmių. Normalių refleksų žmogus tokį skirtumą be didesnių pastangų apčiuopia ne tik mentališkai, bet ir jaučia visomis savo gyvasties poromis.
Dar daugiau, – kažkada maniau, kad Tėvynės meilės įvardijimui net ir žodis „nacionalizmas“ yra pernelyg aštrus.
Kas čia nacionalistiško, jeigu grįžęs iš užsitęsusios kelionė pajunti, kaip, vėl įkvėpus gintinės oro, iš džiaugsmo nuo kunkuliuojančių plaučių kilnojasi krūtinė, o iš laimės vartosi širdis, kai supranti, kad atskirtas nuo Tėvynės būtum kaip žuvis išmesta į krantą. Ar tai nacionalizmas, jeigu kiekvienas lietuviškas žodis tau kvepia kaip medumi pateptas ir tu norėtum, kad Lietuvos valstybės įstaigose būtų galima susikalbėti lietuviškai?
Todėl ir Romualdo Ozolo ištara, kad nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas man andai atrodė kaip labai aukštai purptelėjęs, bet atitrūkęs nuo konteksto užkeikimas.
Tačiau čia vėl susiduriame su tokiu neįtikėtinu dalyku, ką labai apytikriai būtų galima pavadinti R. Ozolo sugebėjimu kalbėti į ateitį, apmąstyti tikrovę truputėlį užbėgant į priekį. Gyvenimas per prabėgusį laiką R. Ozolo žodžiams, kad nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas, užaugino pagilintą kontekstą, jeigu norite, panašų į tai, kaip kelias savaites stipriai pustant, tu po truputį pradedi suprasti, kad jau atėjo žiema.
Trumpai tariant, humanizmas yra žmogaus orumo ir jo vertingumo ideologija.
Šiandien būtent nacionalizmas dar bando išsaugoti žmogaus idėją aukščiausiame registre.
Šiandien būtent nacionalizmas dar bando išsaugoti žmogaus idėją aukščiausiame registre, kai mūsų oponentai bando iškišti vulgarius tokios idėjos pakaitalus žmogos pavidaluose.
Dabar kaip niekados anksčiau pasimatė, kad nacionalizmas yra šeimos ideologija.
Nacionalizmas yra paskutinis bandymas apginti suvereno teises žūtbūtinėje kovoje su imperija ir įvairiausio plauko uzurpatoriais.
Kontekstas iš tiesų yra pasikeitęs taip stipriai, kad šiandien yra prasminga kalbėti jau apie neonacionalizmą kaip tarptautinį nacionalizmų aljansą (nepasakius – internacionalą), siekiantį apginti žmogaus, šeimos, tautos idėjas priešpriešoje su viską niveliuojančia kosmopolistano stichija.
Siekiant pasaulį atkovoti žmogui, būtina išspręsti didžiąją nacionalizmo aporiją – kai suderinti visų nacionalistų interesus, kai priešas yra bendras, tačiau kiekvienos tautos nacionalizmui Tėvynė yra aukščiausia vertybė?