Atsakymas yra vienareikšmis, keiktis yra negražu, o ypač netinka vartoti rusiškus keiksmažodžius. Nedidelė paslaptis yra ir tai, kad visi tie rusiškais vadinami matai yra totoriškos prigimties Aukso ordos palikimas, atradęs vietą rusų mentalitete ir kalboje, net įsišaknijęs čia.
Jau šis faktas byloja apie tai, kad geriau yra nerizikuoti išsiverčiant svetimo etnoso, ypač užkariautojų, keiksmažodžius į savo kalbą, nors yra ir kita nuomonė, kad Moskovija yra ta pati, tik pakeitusi išorinį apvalką Aukso orda.
Prieš daugybę metų, kaip sakoma, kada buvome dar jauni, turėjau pažįstamą, kuris labai stipriai keikdavosi. Jis svajojo pagreitintu tempu pasirašyti ir apsiginti disertaciją, planavęs visų pirma įkalbėti savo mintis į garso takelį, o po to tai, kas pasakyta, išguldyti popieriuje (esą gyvai kalbant jam mintys liejasi laisviau). Jau tada jį perspėjau, kad iš daug valandų užtrunkančių jo pokalbių, atėmus keiksmažodžius, lieka tik keli neaiškios prasmės sakiniai. Visai neseniai jis pasigyrė apsigynęs disertaciją, tačiau nė trupučiuko neabejoju ir dėl to, kad jeigu būtų nesikeikęs, nebūtų tiek ilgai užtrukęs.
Praeitą kartą švelniai pasišaipiau iš delfi.lt žurnalistės, kuri savo ruožtu priekaištavo lietuviams, kad jie neteisėtai pamėgo legendinę šlovę didvyriškoje ukrainiečių kovoje prieš Putino Rusiją įgijusį posakį apie rusų karinio laivo pasiuntimą į niekur, pagardintą rusišku keiksmažodžiu.
Nesakykite, šis užkeikimas su nešvankiu keiksmažodžiu tapo ukrainiečių kovinę dvasią mobilizuojančiu priesaku, lietuvių kartojamu iš solidarumo su kovojančia Ukraina, o dar didesnį pikantiškumą metų posakiui teikia tai, kad rusų karinį laivą į naktį pasiuntė ir didvyrio statusą pelnė rusakalbis Ukrainos pilietis. Todėl iš tiesų nepritariu bandymams išardyti šio posakio su keiksmažodžiu paradoksalųjį sakralumą, nors, žinoma, kilmingųjų mergelių instituto auklėtinai turi teisę plėtoti visai kitą požiūrį.
Žavingoji delfi.lt autorė tarsi ir dėl juoko išvertė tą rusų laivą palydintį į pragarą rusišką keiksmažodį į lietuvių kalbą, kaip atrodo, ne juokais puoselėdami viltį atpratinti mus nuo rusiškų keiksmažodžių, kai įsisąmoninsime visą jų nešvankumą. Tačiau kaip jau užsiminiau anksčiau, rusiškų veiksmažodžių pažodiniai vertimai yra tokia rizikinga juodoji magija, kuria nederėtų užsiimti išsiauklėjusiems žmonėms. O kartais yra sakoma dar taip, kad, siekiant atprasti nuo nešvankių rusiškų užkeikimų, vietoj jų reikia pradėti vartoti lietuviškus keiksmažodžius, tačiau tokiu atveju netoli užbėgtume prieš akis tam vilkui, kuris įpareigotas vietoj keiksmų kartoti gėlių pavadinimus sako: ei, tu, žibute, dabar aš užrožinsiu tau taip, kad tu apsigladiolinsi…
Prisipažinsiu, kad tikrai nustebau, kad mano bandymą reabilituoti vieno keiksmažodžio pavartojimą viename išskirtiniame kontekste pasmerkė visi komentarų rubrikoje parašę skaitytojai. Jų puritonizmas, paminant kontekstą po kojomis, mane pribloškė taip stipriai, kad nesusilaikysiu nepastebėjęs, jog S. Freudas (Froidas ) yra sakęs, kad pertekliniu puritonizmu, smulkmeniškumu, maniakišku tvarkingumu ir potraukiu auksui paprastai pasižymi tie žmonės, kurie kūdikystėje ilgiau nei derėtų pagal įprastą brendimo logiką dėl neaiškių priežasčių užsibuvo užstrigę analinėje savo vystymosi stadijoje, kai labiau už viską kūdikis domisi savo išmatomis. Be visa ko kito, S.Freudas buvo įsitikinęs, kad šūdas yra aukso simbolis.
Netoli būtumėte nuo tiesos, jeigu pasakytumėte, kad autoriui iš visos kultūrinės Rusijos lobių galiausiai beliko tik vienas keiksmažodis, neatplėšiamas nuo konkretaus konteksto. O Čechovas, Dostojevskis, Tolstojus?
Kartais sakomas, kad didieji XIXa. rusų rašytojai yra niekuo dėti dėl beraščio kagėbisto Putino siautėjimo. Tačiau Putino Rusijos veiksmai, be visa ko kito, šiandien įgalina naujai pažiūrėti ir Rusijos didžiąją literatūrą, ar ne?
Štai Fiodoro Dostojevskio vieno romano herojus klausia: ar Rusija yra pirmaeilė ar antraeilė nacija?
Jam kažkas atsako, kad Rusija yra trečiaeilė nacija. Tačiau klystume staigiai pagalvoję, kad toks prasminį krūvį turintis romano dialogas yra susijęs su savinieka, tai greičiau vis tik yra labai savito mazochistinio pasididžiavimo savimi išvarža, kurios pėdsakus aptinkame ir rusų kariuomenės siaubinguose žiaurumuose Ukrainoje.
Žinoma, dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad, pagal išvaduotų teritorijų gyventojų liudijimus, labiausiai pastebimi plėšimuose ir prievartavimuose dabar buvo tų Rusijos tautelių atstovai, kurių carinė Rusija nekviesdavo į kariuomenę, neversdavo tarnauti rekrūtais dėl jų principinio netinkamumo tokios pareigos vykdymui.
Apie F. Dostojevskį užsiminiau tik dėl to, jog šis rusų rašytojas buvo vienas iš mėgstamiausių mano melancholiškos jaunystės autorių. Tačiau šiandien jau būčiau linkęs patikėti filosofo Levo Šeštovo raštuose perspausdinto F.Dostojevskio pagrindinio biografo laiško Levui Tolstojui liudijimu, kad tas pats Dostojevskis yra su pasididžiavimu pasakojęs žinomam tais laikais Peterburgo universiteto profesoriui, jog kartą smaginosi su mažamete mergaite, kurią jam esą į pirtį atvedė paslaugi moteriškė.
Ta pačia proga pastebėsiu, kad sovietiniais laikais Kauno antikvariate esu aptikęs dar 1918 metais lietuviškai išleistą Levo Tolstojaus knygutę, jeigu neklystu, Kreicerio sonatą, kur autorius tituliniuose knygos viršelio įrašuose yra vadinamas Liūtu Storuoju. Dėl savo jaunatviško kvailumo tos knygos tąkart nenupirkau, dabar vien dėl leidybinio akibrokšto atiduočiau už ją visą savo skurdžią bibliotekėlę.
Kartą žvarbų, bet labai gražų žiemos rytą sutikau priešpriešais į paskaitas skubančias dvi studentes, apsirengusias tikrai ne pagal sezoną, su labai trumpais sijonėliais, kai prasilenkiant su manimi viena iš jų tarstelėju kitai: nu ir nachui kaip šalta. Nežinau kodėl, bet man staiga pakilo ūpas, ir aš paspartintu žingsniu, gražiai nuraudęs, nuskubėjau į tolį…
Legenda pasakoja, kad garsiausias Parmenido mokinys Zenonas dalyvavo sąmoksle prieš tironą, o suimtas nusikando liežuvį, kad neišduotų bendražygių. Tačiau gali būti ir taip, kad Zenonas nusikando liežuvį dėl to, jog nesusikeiktų rusiškai.