Ar tai, kad aršiausioji šiandieninėje Lietuvoje stribų šutvė, užsimojusi sunaikinti šalies suverenitetą, savo oponentus vadina berniukais orbaniukais, o bandymus pasipriešinti valstybingumo naikinimui įvardija kaip orbanizaciją, turėtų rodyti, kad kitos valstybės vadovas Orbanas mums yra pozityvios veiklos pavyzdys, vos ne teigiamas herojus? Nė velnio! Čia negalioja dėsnis, kad mano priešo priešas yra mano draugas. Nežiūrint jokių kitų aplinkybių, Orbano oportunizmas ar net destruktyvi veikla demokratinių šalių pagalbos kovojančiai Ukrainai fronte, daro jį atgrasia, pasišlykštėjimą keliančia būtybe.
Kitas dalykas yra tai, kad savo oponentus berniukais orbaniukais mūsų padangėje vadina, švelniai tariant, nesveikos vaizduotės žmonės, be visa ko kito, linkę mėtyti pėdas, begėdiškai painioti sąvokas ir klastoti faktus.
Žinia, Lietuvoje nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos įtakos įstatymas yra priimtas daug anksčiau (jeigu neklystu dar senosios konfigūracijos konservatorių pastangomis) nei Orbano vadovaujamos valstybės struktūros kartą nusprendė imtis kažko panašaus, uždrausdamos homoseksualumo propagandą vaikų darželiuose ir bendrojo lavinimo mokyklose.
Taigi, tokią įstatymo nuostatą, kad reikia saugoti vaikus nuo tvirkinančių veiksmų municipalinėse mokyklose, vadinkite, jeigu jums norisi viską tiksliai įvardyti, lietuviško užsispyrimo padiktuotu projektu, o į vadinamosios orbanizacijos rėmus tai bando įkišti nešvarios sąžinės žmonės, kurie tikisi, kad Lietuvoje gyvena vien tik silpnapročiai arba tokie beviltiški susitaikėliai su forsuotu žmonių kvailinimu, kurie nedrįs viešai pastebėti, kad pervadinimas svetimais vardais nepakeičia dalyko prigimties, juolab kad labai netinka įtartinos reputacijos žmogaus vardu vadinti rūpestį dėl laimingos ir saugios vaikystės.
Ar sakote, kad ir Europos sąjungos (ES) teisė gina tokią teisę į homoseksualumo tarp nepilnamečių propagandą, kurią dėl klaikaus užskubėjimo būtų galima vadinti prievartiniu pederastijos skiepijimu tarp vaikų? Tačiau jeigu sakoma, kad teisė, kurios viršenybė yra neginčijamas europinis idealas, negali atsirasti iš neteisės, nedidelės vertės yra ir tokia kvaziteisė, kuri užgimsta iš kanalizacijos vamzdžio. Kanalizacijos vamzdis išlieka styrančiu kanalizacijos vamzdžiu, net jeigu jis yra teisiškai apipavidalinamas. Kaip sakydavo vienas mano jaunystės laikų pažįstamas, iš šūdo niekas nesugebės nulipdyti kulkos.
Kai tas pats žmogus, kuris neviešai sako, kad „tie pydarai užkniso juodai“, viešojoje erdvėje jau kalba apie homoseksualų teises skleisti savo seksualinių fantazijų idėjas tarp nepilnamečių, staiga supranti, jog vadinamojo pažangizmo tvirkinantis ir prigimtį gadinantis užkratas pasireiškia dar ir tuo, kad bando žmogų pripratinti prie melo, moko jį gyventi pagal nuožmios konjunktūros dėsnius, verčia iš naujo priimti cenzūros primestas žaidimo taisykles. Tačiau svarbiausioji tokios subkultūros, kurioje dedamos pastangos užmaskuotu arba net ir neužmaskuotu pavidalu įteisinti vaikų tvirkinimą, puolamoji jėga neabejotinai yra tie patys mėgėjai, kuriems visur vaidenasi berniukai be gėdos lapelio.
Tokios subkultūros apologetai pažangiečiai dažniausiai dedasi ateities šaukliais, tačiau šių eilučių autorių jau yra tekę daugybę kartų įrodinėti, kad jų šaknis dygsta iš praeities, jeigu norite, galima pasakyti ir taip – remiasi į tolimos praeities provaizdį, kuris yra laikomas išskirtinai gėdingu arba net gėdingiausiuoju istorijoje žmogaus išbandymu ir nesusipratimu. Kitas dalykas, kad mums nepavyksta susikalbėti ir tikriausiai niekados nepavyks, nes čia, kaip atrodo, bet kokius racionalius argumentus galiausiai permuša tamsios ir iracionalios pasijos pulsacija.
Pakartodamas tai, ką jau esu ne kartą sakęs, nepraleisdamas progos dar kartą patikinti, kad aš pats daug pretenzijų LGBT bendruomenei neturiu, noriu dar kartą nuolankiai paprašyti, jog, gindami savo interesus, jie neprofanuotų tokio išskirtinio Vakarų civilizacijos iškovojimo kaip žmogaus teisių samprata ir atsisakytų homoseksualios pasijos populiarinimo bendrojo lavinimo mokyklose tarp nepilnamečių. Jeigu pastarojo pageidavimo mūsų bendrapiliečiai homoseksualai ir jų lobistai pažangiečiai vis dėlto nenorės išgirsti, tai reikštų, kad jungtinės pažangiečių pajėgos išpažįsta atvirkštinę pažangos sampratą, su šūkiu „pirmyn į praeitį“ , siekdami pakartoti kraštutinai liūdną senovės Graikijos precedentą.
Tai nebuvo toks jau idiliškas vaizdelis, kaip šiandien piešia kažkoks Arkadijus Vinokuras, bandydamas mus įtikinti, kad „antikinėje Europoje – Graikijoje, Romos imperijoje – sampratos „homoseksualus“ paprasčiausiai nebuvo, vyro ir vyro, moters ir moters meilė buvo normali gyvenimo dalis“. Tačiau štai Sokratas jau tuomet kažko nerimauja, perspėdamas graikiškai (graikiškiau nebūna): saugokitės pederastų, nes jie yra vilkai ėriuko kailyje!
Senovės Atėnuose berniukai nuo 7 metų pradėdavo lankyti gramatines klases, kur buvo mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, muzikos, o nuo 12 – 13 metų jau mindavo takelius ir į vadinamąją palestrą, skirtą fiziniam lavinimui. Visoje senovės Graikijoje buvo išplitusios vadinamosios gimnasijos, kurias dažniausiai lankydavo 13 – 15 metų berniukai.
Žinia, senovės Graikijoje skirtingais laikotarpiais atskiruose miestuose-valstybėse buvo ir kitokie pirminio augančios kartos mokymo ir lavinimo mokyklų tipai, tačiau dėl sąmonės galutinio pažadinimo reikalo dabar pabandykime dar kartą garsiai išrėkti tai, kad to meto Graikijos ankstyvojo lavinimo mokykla apskritai buvo apspista, kitaip nepasakysi, dėdžių-pederastų, skandinama žiauriai suvešėjusios tarp to meto graikų pederastijos praktikos.
Kai kurie tėvai, siekdami apginti savo vaikus nuo įkyraus priekabiavimo pakeliui į mokyklą, pristatydavo juos palydėti augalotus vergus, vadinamus pedagogais, t. y. vaikų vedžiotojais, tačiau, nežiūrint statomų užtvarų, vaikai buvo viliojami meilikavimais, brangiomis dovanomis, papildant tokį verbavimą visuomeniniu įsipareigojimu vėliau pasirūpinti pirmųjų politine karjera.
Kaip jau ne kartą yra pastebėta, Sokratas kvietė savo laikmečio žmones atsisakyti tokių politinio mainikavimo pavyzdžių, o krikščionybė tai kodifikavo kaip sunkią nuodėmę.
Neslepiantis savo homoseksualios orientacijos prancūzų filosofas Michelis Foucault daugiatomiame veikale Seksualumo istorija aptaria masinį pavidalą senovės Graikijoje įgijusį pederastijos reiškinį. Garbė šiam autoriui bent dėl to, kad jis nevynioja nieko į vatą, detaliai nusakydamas gėdingo vaikų tvirkinimo arba, kaip rašoma, meilikavimo berniukams senovės Graikijoje subkultūros tipo ypatybes, drauge pastebėdamas, kad tokia praktika to meto visuomenėje toli gražu nebuvo suprantama kaip normali dalykų padėtis ir gimdė baisias, sunkiai pakeliamas įtampas.
Kol kas nesinorėtų tikėti ir tuo, kad mūsų bendrapiliečiai pažangiečiai sąmoningai, t. y. žinodami, ką daro, deda pastangas sugrįžti į tuos įtampos laikus, metančius pedofilijos šešėlį, kai poriešpriešais Sokratui buvo tiražuojama atskiroji sofistų nuomonė, kad vaikų tvirkinimas yra pažangus, politinio gyvenimo tęstinumą užtikrinantis dalykas.
P. S.
Antraštėje ištartas žodis „pederastizacija“ nebūtinai skaitytojo vaizduotėje turi atsišaukti žodžiu „federalizacija“, tačiau tikriausiai netoli nuo tikrovės nuklystų ir tie mintytojai, kurie sakytų, kad čia vis tik galioja susisiekiančių indų principas…