Platono įžvalga, kad pažinimas yra atsiminimas nėra jau tokia egzotiška, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, po to filosofijos istorijoje dar ne kartą buvo keliamas klausimas apie sąmonės išankstinį turiningumą.
Pasakojama, kad Sokratas taip tiksliai sugebėdavo suformuluoti klausimus, kad jo reikiamu būdu apklausiamas mažametis vergo sūnus sugebėjo prisiminti sudėtingiausias matematikos tiesas.
Tarkime, tai yra nutolusių laikų legenda, tačiau ar ne panašiai būna, kai žmogus, išsprendęs matematinį uždavinį, supranta, kad jį išsprendė teisingai, – kaip jis būtų galėjęs tai suprasti, jeigu nebūtų žinojęs to uždavinio teisingo sprendimo iš anksto, o dabar įgijo galimybę teisingą sprendimą palyginti su teisingu.
Jeigu skaitytojas bus baisiai nekorektiškas ir leisis į išvedžiojimus, kad matematika nėra stiprioji šio autoriaus pusė, galima pradėti pasipasakojimus vienas kitam apie atsakymų į svarbiausius egzistencinius klausimus užsitęsusią (taip ilgai kaip sausra dykumoje) paiešką, kol viena kartą toks atsakymas nukrinta netikėtai kaip iš dangaus, iškyla sąmonės plykstelėjime taip akivaizdžiai ir reljefiškai, tarsi jį būtum visados žinojęs, o dabar – prisiminei.
Tokį nuotykį esu turėjęs, kai kartą dar atkurtosios nepriklausomybės pradžių pradžioj išgirdau kažką tarsi ir prabėgom sakant, kad nepriklausomybės idėją per visus sovietinius laikus išsaugojo šeima, o mano sąmonei tai tapo postūmiu prisiminti šią tiesą, staiga iškilusia iš atminties visu savo stotu. Iš vienos pusės, užplūdęs sąmonę pasakytų žodžių intensyvumas parodė, kad ne tik teisingai išgirdau pasakytus žodžius, bet dar svarbiau – prisiminiau jų išankstinį turiningumą, iš kitos, nuskambėjusių žodžių teisingumą jau empiriškai liudija ir mano vaikiškomis akimis sovietiniais laikais stebėtų šeimų gyvenimas. Kas be ko, kalbame ne apie visas šeimas, o apie tas, kurios melo aplinkoje saugojo nepriklausomybės idėją kaip didžiausią lobį, paslėptą tarp šeimos sienų.
Taigi dabar būtų laikas man pačiam pasiaiškinti dėl tos savo keistenybės, kad jau du dešimtmečius kaip užsikirtusi plokštelė cituoju šiuos žodžius, pasakytus kito žmogaus, – taip darau baimindamasis, kad galiausiai netaptume atminties kastracijos aukomis, nes, kaip atrodo bent man, pastaruoju metu mus verčia ne tik užmiršti tokį dalyką kaip tautos gyvastingumo ištakos, bet ir užmiršti, kad tai užmiršome.
O jeigu šeimą ar Šeimą mes rikiuojame šalia partizaninio judėjimo ir disidentų pagal svarbą išsaugant nepriklausomybės atmintį, peršasi išvada, kad šiandieninėje Lietuvoje į valdžią prasibrovusios koalicijos forsuojama panieka šeimai didesniu ar mažesniu laipsniu yra grindžiama nusiteikimo sunaikinti giluminius nepriklausomybės resursus, galimai puoselėjant planus perleisti šalį su visu gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi tam pačiam ar kitam okupantui.
Kita vertus, čia ypač svarbu yra atskirti du dalykus, kai vieną niekšybę bandoma pridengti kita niekšybe.
Aplink Ingridą Šimonytę susitelkusios vadinamosios Valstybės pažangos tarybos paruošto valstybės strateginio plano „Lietuva 2050“ vienoje pastraipoje skelbiama, kad šeimomis su vaikais yra pasirengusi pasirūpinti tik nusmukusi ir totalitariniais pagrindais valdoma valstybė, kai savo ruožtu to niekados nedaro pažangi valstybė, siekianti užtikrinti visų šeimų lygybės principą.
prasikiša ideologinio kretinizmo užuomina, kad šeimų su vaikais rėmimas diskredituotų homoseksualų šeimas,
Čia galimai prasikiša ideologinio kretinizmo užuomina, kad šeimų su vaikais rėmimas diskredituotų homoseksualų šeimas, jeigu tokios būtų, tačiau mintis yra dar labiau užpainiota ir beviltiška nei gali pasirodyti iš pažiūros.
Valstybė paprastai remia šeimas su vaikais ne dėlto, tik tokiu būdu premijuoja šeimas, visų pirma tėvą ir motiną už gerą pasirinkimą ar teikia tokiam šeimų tipui papildomas privilegijas, ogi taip dažniausiai yra įvardijamas vaikų, kurie gyvena padalintoje socialinės atskirties visuomenėje, rėmimas, tokiu būdu siekiant bent iš dalies sulyginti starto sąlygas naujajai kartai. Taigi logine prasme čia reikėtų supriešinti ne skirtingus šeimos tipus, o vaikus ne-vaikams, pagal tą patį principą kaip būtis yra priešpastatoma nebūčiai.
Naujosios strategijos mintis, kad – šiukštu! – valstybė negali rūpintis vaikais, nes tokiu būdu yra pažeidžiamas šeimų lygiateisiškumo principas, tarp prisiekusių Lietuvos silpnapročių jau išpopuliarėjo kaip gaisras kormoranų nudrengtoje girioje. Nuo savęs dar pridurčiau, kad minėtas strateginis planas „Lietuva 2050“ iš tiesų nėra eilinis dokumentas tarp kitų dokumentų, tai yra paminklinis dokumentas, nes per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo su valstybės vardu siejamo tokio ypatingo teksto, kurį reikėtų pavadinti legendiniu vien dėl jo niekam neprilygstančio kraštutinio lėkštumo, išplėtotos „ auksinių minčių“ logikos ir mintijimo savaiminių perlų, kad Lietuvai neva jau pribrendo laikas pradėti ruoštis robotų žmogaus teisių gynimui.
Jeigu dar nežinojote, tokio totalinio niekalo parengimui buvo išleista 455 tūkstančiai eurų. Ar sakote, kad korupcija čia nė nekvepia?..