isiškai negaliu patikėti tais, kaip atrodo bent man, veidmainiškais pasibėdojimais, kad neva Šv. Kalėdos mūsų laikais atpigo dėl įsivyravusios pagrindinių metų švenčių komercializacijos, užstojančio esmę mugės balagano triukšmo, prasimušančio fontanu žmogaus sudaiktėjimo ir dovanų kulto, kas, kaip dažnai tvirtinama, nustelbia tikrąją Šv. Kalėdų dvasią. Tačiau, kaip atrodo man, jeigu tau pačiam nerūpi to balagano blizgučiai arba, tarkime, dovanos, tu tikriausiai net nepastebėtum, kad visa tai laike sutampa su prasidėjusiomis Šv. Kalėdomis.
Štai mano šeimoje dovanas Šv Kalėdų proga teikiamos tik mažiausiesiems arba bent jau esame įsipareigoję taip elgtis, kai vienas iš suaugusiųjų vis tik kartas nuo karto nesusilaiko ir, pažeisdamas regulą, apdovanoja mielomis smulkmenėlėmis visus šeimynykščius, tokiu būdu galimai užsimindamas, taktiškai leisdamas suprasti, kad pats yra truputėlį primirštas. Taigi kartėlis čia vis tik kyla ne dėl dovanų perteklius, o greičiau dėl to, kad matydamas mažųjų klegesį labai aiškiai supranti, kad gyveni tokį gyvenimą, kai jokios likimo dovanos jau negalėtų tavęs pardžiuginti arba bent trumpam atitolinti gėlą.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, kalėdinis liūdesys mažai turi ką bendro su vadinamuoju Olimpinių žaidynių liūdesio sindromu, kai pasibaigus labai audringai džiugesio fiestai ir išpuoštam karavanui išvykus, kaip niekados anksčiau pasijunta tuštuma, buvusios pilnatvės trūkumas.
Kaip atrodo, kalėdinis kartėlis yra ypatingas kartėlis, kurio ypatingumą galima pabandyti nusakyti pasitelkus toli gražu ne pakankamai adekvatų palyginimą, kad toks kalėdinis kartėlis yra lygintinas su geriausio šokolado kartumu, kuris šventės įkarštyje yra savotiškas priešnuodis prieš širdies apsalimą nuo riebaus torto ir kitų saldumo putėsių.
Taigi, trumpai tariant, kalėdinės kartėlio nuosėdos yra vėl neįvykusio susitikimo su transcendencija iš esmės džiugaus liūdesio oksidacija, kurios džiugumą supaprastintai būtų galima pabandyti nusakyti kaip tai, kad dar kartą teko įsitikinti, jog Dievas nepasirodo taip paprastai kaip Šv. Kalėdų senelis, net jeigu buvo labai lauktas ir išsiilgtas.
Tačiau į Bažnyčią ir einame susitikti su Dievu, o ypač mūsų širdys atsiveria Piemenėlių Mišių ir Šv. Kalėdų iškilmių bažnyčiose metu, ar ne?
Kaip nužengia Dievas Bažnyčioje, dėl ko susitikimas / nesusitikimas su Dievu čia gali būti gretinimas, kaip atrodo bent man, su absurdo dramos „Belaukiant Godo“ siužetu?
Neužteks toliau pasakyti, kad Šventų Mišių misterija gali būti prilyginama, balansuojant ant šventvagystės ribos, minėtam spektakliui vis tik su ta išlyga, kad, priešingai nei absurdo dramos „Belaukiant Godo“ fabulos plėtotėje, pagrindinis personažas čia yra ne tik numanomas, bet ir pasirodo tiesiogiai eucharistijos pavidalu, be to, skirtingai nei teatro teikiamas žmogui apsivalymo katarsis, šventovėje sielos pakylėjimas yra naujos tikrovės priauginimo, apturėjimo, būties ribų praplėtimo katarsis.
Tačiau taip išvytas iš mūsų aptarimo „Belaukiant Godo“ siužetas vėl gali sugrįžti su papildomai išaugusia įtampa, pastebint, kad net aukščiausio laipsnio katarsis savaime neužtikrina susitikimo su transcendencija, kurios neįmanoma prisikviesti nei senoviškų burtų, nei atnaujintų apeigų būdu, kita vertus, kai tokia transcendencija dažniausiai pasitinka mus labai netikėtai, galima net sakyti, visiškai nelauktai, neretai – kraštutinai netinkamoje tam vietoje ir pasibaisėtinai nepatogiomis aplinkybėmis
Tačiau šįkart papasakosiu apie atvejį, kai viskas prasidėjo Bažnyčioje.
Kadaise teko apsilankyti labai jaukioje, geriausias laukimo nuotaikas žadinančioje kaimo bažnytėlėje. O nuvylė, iš palaimingos snūduriavimo būsenos ten tada labai greitai pažadino tai, kad norom nenorom buvai priverstas stebėti nevykusius doro kulto tarno bandymus prisitaikyti prie laikmečio dvasios.
Bažnyčioje buvo skaitomas Dievo Žodis, savo ruožtu kunigas pamokslui atsparos tašku pasirinko Jėzaus Žodžius iš Evangelijos pagal Matą 5, 3: „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė“. Mane be galo nustebino arba greičiau pribloškė, kad kunigas žinomą Evangelijos frazę perskaitė taip: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė“, po to kelis kartus dar leidęs sau pastebėti, kad priešingas savo esme krikščioniui žmogaus tipažas yra dvasios skurdžius.
Kaip visi gerai suprantame, toks nukrypimas nuo teksto yra ne kažkokia mechaninė vertimo klaida, o didelė kūrybinė inovacija, bandant užmaskuoti nepatogią teksto interpretavimui vietą, kuri savo ruožu yra viena ir didžiausių Šv. Rašto gelmių, nė iš tolo nepasiduodanti pigiam numelioravimui. Nežinau, ar tokia korektyva atsirado Romos kurijos nurodymų pagrindu, ar vyskupijos paliepimu, ar tai buvo paties pamokslininko netramdomos savivalės išvarža, tačiau tąsyk, klausydamas kunigo pamokslo, nesmagiai galvojau tik apie tai, kad nuo pasaulio nesąmonių mūsų laikais nelieka galimybių pasislėpti net Bažnyčioje.
Anksčiau galvojau, kad pats blogiausias dalykas yra silpnapročių bandymai kažką pagerinti iš to, kas nekelia problemų, tačiau tąkart galvojau, jog dar blogiau atsitinka, kai pernelyg pasitikintis savimi ir pasiduodantis popsinės, kaip maniau, sąmonės vilionėmis žmogus bando patobulinti Dievo Žodį.
Nesunku įsivaizduoti, kad nuoroda į dvasios skurdžių arba skurdžių dvasioje kaip dangaus karalystės pirmeivį yra didelis iššūkis dvasininkų luomui jau pagal statuso įvardijimą, radikaliai kertasi su mūsų laikų pasakorių beribiu plepėjimu apie dvasingumą apskritai, kuriant kažkokį visų kiaurymių vakuuminių putų kamšalą, tačiau ir šiandien pravartu būtų prisiminti didžiojo krikščioniškos tradicijos mistiko Mokytojo Ekharto pamokslą apie tai, kad dvasios skurdas yra radikalus žmogaus ištuštėjimas Dievo paslapties akivaizdoje, pernelyg nesureikšminant nei savo žemiškų turtų, nei vadinamųjų dorybių, seklių žinių ar kitų materialaus ir nematerialaus pavidalo pasiekimų.
Kaip nesunku pastebėti, taip mintydamas, vėl turėjau progą pasikelti į puikybę, kaip neva geriau už kitus išmanantis tapimo „skurdžiumi dvasioje“ technologijas.
Praėjus maždaug pusmečiui po šio apsilankymo kaimo bažnytėlėje, dar kartą sutikau šį kunigą svečiuodamasis pas savo gerus pažįstamus, mielus žmones, kur susirinkusių žmonių būrelyje prie kukliai nukrato vaišių stalo, be visa ko kito, neskubriai buvo girkšnojamos kartas nuo karto papildomos vyno taurės.
Tada ir turėjau progą įsitikinti, kad andai mano mintyse jau pasmerktas kunigėlis yra nuostabus pašnekovas, kaip man galiausiai teko patirti, nepaprastai išsilavinęs, be visa ko kito, sugebantis kitus gera nuotaika užkrėsti, subtiliu humoru žiburiuojantis žmogus.
„Taigi tu nesi toks kvailas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – pagalvojau tada sau (tyliai) mintyse. Po to iškart pasigirdo labai aiškiai ištarti ir visus nustebinę ar net pribloškę kunigo, nudelbusio akis į vyno taurę, žodžiai: „Aš esu kvailas žmogus…“.
Kadangi transcendencija paprastai užklumpa žmogų nelauktai, jeigu galima taip pasakyti, iš pasalų, tokį susidūrimą su transcendenciją dažniausiai dar galima įvardyti kaip stebuklingą nutikimą arba tiesiog stebuklo apsireiškimą. Apie tokius stebuklingus nutikimus kažką jau esu rašęs, bylojęs, dar daugiau – nutylėjęs. Tačiau pabaigai, jeigu dar pernelyg neįkyrėjau, papasakosiu apie tokį susidūrimą su transcendencija, kurio stebuklu pavadinti nėra jokio pagrindo, tačiau kaip užburiantis vaizduotę „pasimatymas“ vis dar stovi mano akyse neišblunkančiu pavidalu net nutekėjus keliolikai metų.
Tai atsitiko labai įprastoje, jokio antgamtiškumo nė iš tolo nežadėjusioje aplinkoje naktinio budėjimo vienoje prekybos ir kulinarinio meistriškumo mokykloje metu (vienu metu verčiausi tokiu naktiniu darbu, nors pats save vadinau ne naktiniu sargu, bet nakties sargu), kai, priešinga nei būtų galima tikėtis didingų įvykių išvakarėse, nosį visą laiką įkyriai graužė įprastų, per metų metus nusėdusių ant baldų paviršių, nenuvalytų dulkių kvapai. Žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, būtų galima daryti prielaidą, kad staigiai sutirštėjęs dulkių aromatas užmena mįslę apie galimas permainas, tačiau tuomet dulkėms tokios didelės reikšmės neteikiau ir dėl to nekvaršinau sau galvos.
Tada įpusėjus nakčiai, dar kartą apeidamas patalpas, lipau į antrą aukštą, kaip iš viršaus ant manęs pažiro šviečiantys krištoliniai rutuliai, tarsi ir stabtelėję ties mano kūno laikina pastote, linksmai paskraidžioję aplinkui, po to pradingdami kažkur pasaulio papėdėje. Vieną akimirką atrodė, kad stoviu būties viršūnėje, o pasaulis pavirto į apačią krintančiomis žaižaruojančio krioklio kaskadomis.
Žinoma, žmogui lemta dažnai apsigauti, prisigalvoti, įsivaizduoti nebūtus dalykus, patirti vaizduotės sutrikimus ir haliucinacijas, tačiau aptariamu atveju neantropomorfinio susitikimo autentiškumą paliudija net ne pigus, kaip pasakytų skeptikas, burbulų efektas ir purslojanti muzika (ji tikriausiai groja taip tyliai, kad paprastai to grojimo net negirdime), o po to užstojusi tokia ramybė, kad net plaukai staiga ima ir pasišiaušia. Tai buvo tuščiai slenkančio tuščio laiko ramybė, užsipildanti prasmės pertekliumi. Tokią ramybę gali apturėti tik nakties sargas su angelo sargo leidimu.
Tačiau kodėl susitikimas su transcendencija, kaip darau prielaidą, nėra šimtaprocentinės garantijos išeiga Šv. Kalėdų metu, kai atrodytų tokiam susitikimui yra atlapojami visi vartai?
Tai neabejotinai turėtų būti toks didingas susitikimas, kad mano siela perdegtų kaip plonytis siūlelis, todėl galimai kažkokiu pasąmoniniu būdu sukinėju vidinę rankenėlę, kuri įgalina reguliuoti tokio susitikimo galimybę, t . y. visų pirma padeda apsisaugoti nuo perdėtos kalėdinės egzaltacijos, galiausiai leidžia atidėti tokį lemiamą susitikimą iki mirties akimirkos. Labai galimas dalykas, kad taip pat ir kiti žmonės panyra į vartotojiškumo svaigulį didžiausių metų švenčių metu, taigi, užstojus Šv. Kalėdoms, žiūri išnarintomis akimis kažkur pro šalį dėl pasąmoninės baimės pasižiūrėti Dievui į akis. Tokia baimė yra savotiška pamaldumo forma.