Klausimą galima perfrazuoti dar ir taip – kodėl žydams Lietuvoje taip rūpi galutinai išskusti lietuvių tautos istorinės atminties likučius?
Gi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) savo esme yra arba bent turėtų būti suprantamas kaip tautos istorinės atminties institutas.
Kaip matome, minėtas Centras dėl asketinių (?) sumetimų nesivadina istorinė atminties puoselėjimo instancija, tačiau dabar ruošiamasi jį pervadinti, esamą pavadinimą pakeičiant taip, kad neliktų net užuominos apie Centro veikloje kylančią istorinės atminties puoselėjimo užduotį.
Kaip jau tikriausiai visi skaitytojai suprato, kalbame apie vėl forsuojamus LGGRTC radikalios pertvarkos planus.
Pirmą kartą užsimota LGGTTC iškastruoti dar prieš keletą metų, keičiant Centro vadovybę. Jau tada buvo kalbama apie būtinybę prie Centro įsteigti Tarybą, kuri performatuotų Centro veiklos tikslus. Niekam nebuvo paslaptis, kad aukštesnių mokslinio tyrimo standartų įdiegimo pretekstu buvo siekiamą suformuoti tokią tarybą, kuri būtų pajėgi neutralizuoti LGGRTC patriotinį užsiangažavimą, ugnimi išdegintų istorinės atminties puoselėjimo refleksus. Kita vertus, tokia, kaip matome, vis dar besitęsianti suirutė gali būti vertinama ir kaip metodologinis nesusipratimas, atsirandantis nesugebant atskirti refleksijos sferas, kai, operuojant mokslinio objektyvumo užkeikimais, siekiama tikrai ne didesnio tyrimo efektyvumo, o patogesnio būdo nuslėpti suinteresuotosios pusės prasikišančias ausis. Be visa ko kito, tai rodo, kad neskiriant to, kad mokslas yra dviejų rūšių, jog ne visados gamtamoksliniai pažinimo standartai tinka humanitarijos sferos aptarimui ir sprendimų čia paieškai, yra, iš vienos pusės, diskredituojama mokslo idėja, o, iš kitos, kraštutinai nususinamas, paverčiamas neatpažįstama karikatūra žmogaus tikrovės supratimas. Ta proga prisiminkime, kad ir šiandien dar niekas negali prilygti mokslinio komunizmo doktrinos kūrėjui K. Marksui sugebėjimu prisidengti mokslo idėjos širma, kai manipuliacijos tikslais arba – priešingai – būtent dėl nesugebėjimo įžvelgti skirtingų refleksijos sferų skirtingumo buvo reikalaujama visuomenės pažinimo ir tyrimo plotmėje pritaikyti gamtamokslio sferoje pasiteisinusią metodologinę patirtį.
O tai, kad LGGTC buvo užpultas iš naujo, tikriausiai yra savotiškas liudijimas, kad pakeistas Centro direktorius nepateisino „nešvankios publikos“, kuri puolimą prieš savo istorinę atmintį puoselėjančią, nepriklausomybės idealų neišsižadančią Lietuvą pradeda nuo Centro užpuolimo, lūkesčių. Toks kaip anksčiau matytas ir dabar atnaujintas Centro užpuolimas yra indikatorius, kad Lietuvos puolimas vėl paūmėjo, Lietuvos užpuolikams ir naikintojams vis dar neužganėdinus savo apetitų.
Kažką panašaus apie Centro nesugebėjimą susiprasti per duotą laiką neseniai vėl paporino Arkadijus Vinokuras, pakartodamas pašlemėko Gochino žodžius, kad lietuvių tauta neturi teisės tirti savo istorijos. Nieko naujo, ar ne? Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į įdomią, paprastai pražiūrimą aplinkybę, kad tokią „neteisę“ anas adresuoja ir bando pritaikyti LGGRTC, nevalingai leisdamas suprasti, kad kiti Lietuvoje veikiantys istorinio tyrimo institutai nesusilaukia anojo priekaištų tik dėl to, jog tokie institutai, nežiūrint jų pompastiškos deklaratyvios gestikuliacijos, iš esmės nedalyvauja Lietuvos istorijos tyrime…
Kas yra ta „nešvanki publika“?
Vytautas Radžvilas, pradedantis diskusija ta tema, sako, kad tai yra Lietuvos valdžioje įsitaisę ir „pertvarkyti“ LGGRTC užsimoję Lietuvos išdavikų ir Kremlius satrapų palikuonys, kuriems rūpi išbalinti savo tėvų ir senelių tamsią praeitį.
Tikriausiai profesorius, taip sakydamas, pirmiausiai turi galvoje Čmilytės-Zingerio veiklos liniją valdžios vertikalėje, a? Kaip čia dabar neprisiminti, kad praeitą kartą Centro pertvarkos arba, tiksliau tariant, demontavimo iniciatorė buvo ta pati V. Čmilytė-Nielsen?
Kita vertus, būtų didelis nesusipratimas, jeigu dėl čia publikuojamo straipsnio pavadinimo kas nors iš skaitytojų pagalvotų, kad jau šio straipsnelio autorius deda lygybės ženklą tarp tokio sugedusio kiaušinio kokone užstrigusių uždelsto veikimo stribų palikuonių Lietuvos valdžioje ir žydų populiacijos Lietuvoje. Toli gražu taip nėra, – Dievas mato – tai tikrai yra nevienarūšiai, galintys persidengti tik iš dalie ir tik dėl neįtikėtino atsitiktinių aplinkybių sutapimo dariniai. Jau ne kartą esu pastebėjęs, kad nežiūrint mūsų bendruomenių tarpusavio bendravimo nesklandumų, pretenzijas būtų galima kelti tik dėl atskirų, pavienių žydų nemotyvuotai piktų pasisakymų, kurie savo nešvankumu prasikiša net virš viso Lietuvos nedraugų choro reljefo.
Dar daugiau, – šiandien jau būčiau linkęs tikslesnio identifikavimo labui atsisakyti anksčiau taikyto „labiausiai reakcingų sionistinių sluoksnių“ įvardijimo, nes yra pretekstas pagalvoti, kad sionizmas kaip toks negali būti reakcingas, jeigu tokia ideologinė nuostata padeda įtvirtinti ir skatina žydus ginti savosios valstybės nepriklausomybę. Todėl man kol kas nelieka nieko kito, kaip grįžti prie anksčiau jau ne kartą išsakytos fantasmagorinės hipotezės, neslepiant tokios prielaidos neįtikėtinai menko tikėtinumo, per tą laiką nesugebėjus pasistūmėti į priekį, kad „Jie“ yra naujojo Izraelio pribuvėjai. Jeigu ką nors, bėgant laikui, suprasiu daugiau, būtinai pranešiu.
Baigiant būtų nuodėmė nepastebėti, kad šioje dviejų kėlinių LGGRTC demontavimo istorijoje sparčiai besikeičiančiame pasaulyje kaip nekintanti konstanta išliko bent mane neįtikėtinai sužavėjusios Mingailės Jurkutės, kuri keitė pozicijas, kaip pirštines mainė sąjungininkus, sukosi vilkeliu, visus stebėtojus pribloškė akrobatiniais kūlversčiais, bet drauge išliko toje pačioje „teisingoje“ karjeros darymo pusėje, kur tarpsta diskursai apie lietuviško sentimento kaip tuščios puodynės niekingumą ir žydų kaip aukštesnės rasės ir tikrosios pasaulio druskos išrinktumą, veikla.
Norėtųsi, kas be ko, persivilioti tokį vulkaninės energijos žmogų į Lietuvos pusę, tačiau neturi ką pasiūlyti mainais už amžinai jaunos karjeros viliones, atgniaužęs tuščias savo saujas rudenėjančiame peizaže …
***
išvysti
pradedi pamažu: ipse dixit
lapijai vystant
sustingsta žvilgsnis gipse
statula prie telkinio
vandens be žuvų
bet štai
atsigniaužia ruduo nei elgetos
pirštai