Tai Rimvydas Valatka pradėjo diskusiją – ar Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje būtų balvonas, ar pats Vytis yra balvonas?
Savo ruožtu Kultūros ministerija nediskutavo, o tik tarpininkavo Nacionalinės mano ir kultūros premijos įteikimui keistažmogiui už Lietuvos nacionalinės vėliavos ypatingai nešvankų išniekinimą.
Jau praeitą kartą turėjau progą atkreipti dėmesį į tą ydingą praktiką, pernelyg ilgai užsitęsusią ar net tapusia mada mūsų padangėje, kai oficialių institucijų iniciatyva lietuviški simboliai yra sukergiami su ukrainietiškais, pavyzdžiui, Vyriausybės interneto svetainėje Vytis vaizduojamas mėlyname fone ir pan.
Ką reiškia toks simbolių perdengimas, jeigu sutiksime su savaime akivaizdžia prielaida, kad simboliai nedygsta vienas ant kito kaip kultūriniai sluoksniai, atkasami archeologiniuose tyrinėjimuose?
Kaip nesunku bus pastebėti net pusakliui, dažniausiai tokia simbolių hibridizacija Lietuvoje užsiima jau žinomi ir niekingai užsirekomendavę žiauriame lietuvybės, lietuvių kalbos ir lietuviškosios simbolikos niekinime politikai, visų pirma tokie kaip Šimonytė, Čmilytė ir Armonaitė, taip pat labiausiai nusmukę dvaro žurnalistai ir politologai.
Štai R.Valatka, priklausantis tai pačiai zoologinio antilietuvybės nusiteikimo šutvei, tvirtina, kad Lietuvoje Ukrainos vėliavos plazda labiau teisėtai nei lietuviškos trispalvės.
Taigi jau praeitą kartą neatsitiktinai kėliau hipotezę, kad aptarto pavyzdžio simbolių hibridizacijos subkultūrą stumia į priekį visiškai praradę savo veiklai atsparos tašką lietuviškoje terpėje, taigi ieškantys pakaitinės tėvynės žmonės, kurie, be visa ko kito, griebiasi simbolių sukergimo kaip skęstantysis griebiasi šiaudo.
Kaip pasakoja veisėjai, vilkinių veislės šunų kalės, o ypač labradorų kalės, bėgant metams, nesukergus jas su patinėliais, pradeda temti į savo guolį minkštus ir pūkuotus vaikiškus žaislus, rūpinasi jais, o kartais pradeda duoti ir pieno.
Yra kažkoks panašumas tarp pakaitinės tėvynės simbolikos ir neapsivaisinusios kalės tragedijos, ar ne?
Tačiau tragikomiškiausias dalykas yra tai, kad jie, hibridizacijos asai, tikriausia nesupranta, kad vadindami lietuviškus simbolius balvonais ir drauge siekdami tokių simbolių sukergimo su didvyriškai kovojančios Ukrainos simbolika, patys save turėtų laikyti niekdariais, kurie užneša balvonizacijos užkratą į ukrainietiškų simbolių terpę.
Ta proga būtina pastebėti, kad Vytis taip pat yra kovojančios už savo laisvę baltarusių tautos simbolis be jokio sukergimo, taigi lygiai toks pat autonomiškas tautos dvasios simbolinis išreiškimas kaip ir Gedimino stulpai didvyriškos Ukrainos kovoje.
Viena jau priklausanti Žurnalistų profesionalų asociacijai (ŽPA) žurnalistė piktinasi Heraldikos komisijos pateiktu paaiškinimu Vyriausybei ir Seimui, kad tokia simbolių mišrainės užsitęsusi praktika pažeidžia Lietuvos įstatymus. Dar daugiau, – žurnalistė profesionalė tvirtina, kad heraldikos komisiją ant dorų žmonių užsiundė Gitanas Nausėda.
Čia taip pat asociacijos būdu beveik automatiškais iškyla klausimas – ar G.Nausėda nebus kaip tik tas kenkėjas, kuris paskatino Valstybinę kalbos inspekciją priminti, kad įsidarbinusiems aptarnavimo sferoje užsieniečiams Lietuvoje privalu bent per 2 metus išmokti elementaraus susikalbėjimo lietuviškai profesinės veiklos sferoje, tokiu būdu mažinant ir siaurinant rusų kalbos vartojimo mūsų padangėje apimtis.
Kyla keistas įspūdis, kad išsakydami tokius, tikrus ar tariamus, kaltinimus G. Nausėdai, Žopos (kaip gana vykusiai Audrius Bačiulis pasiūlė dekoduoti ŽPA abreviatūrą ) atstovai pirmą kartą taip akivaizdžiai parodė ir visiems abejojantiems įrodė, kad, kas ne kas, o jie dabartinį LR prezidentą kotiruoja labai aukštai.
Kaip visi gerai suprantame, prezidento institucija pati savaime turi simbolinį gylį, yra ne tik aukštesnės, bet ir visiškai kitos plotmės pareigos nei, tarkime, ministro pareigų portfelis ar premjerui tenkanti atsakomybė.
Tik dabar man dingtelėjo į galvą – kodėl valdantieji taip anksti pradėjo nuožmią kovą dėl prezidento posto, tarsi ir nepabijoję iki dienos X iššaudyti visų šovinių?
Kaip atrodo, buvo nuspręsta iš anksto uraganinėmis artilerijos salvėmis išvalyti aplinką, pabandyti pažeminti G.Nausėdą iki tokio lygio, jog Ingridai Šimonytei būtų saugu, pernelyg nerizikuojant, netampant sėkmės už ūsų kandidatuoti rinkimuose į prezidento postą. Kitaip tariant, reikėjo didelio mūšio žvalgybos tikslams, I. Šimonytei siekiant laimėti laiko apsisprendimui – verta dalyvauti ar neverta…
Taigi, net kalė kalei – nelygu, kartais šunų kalės būna mažiau pikti padarai nei žmonių kalės (bet koks sutapimas čia yra visiškai atsitiktinis).
Filosofo Hanso-Georgo Gadamerio žodžiais tariant, simbolis ne tiek nurodo į kažką, kiek talpina savyje tai, į ką nurodo.
Krikščionis taip pat paliudys, kad Eucharistijos simbolika nėra tik Paskutinės Vakarienės kultūrinis priminimas, bet yra Švenčiausiasis Sakramentas, užtikrinantis tiesioginį Dievo dalyvavimą, kai Šventų Mišių misterijos metu duona ir vynas tampa Dievo kūnu ir krauju.
Taip ir Lietuvos vėliava nėra nutolusios Lietuvos ženklas, vien tik spalvinė etiketė, kažkoks tolimų įvykių priminimas, bet yra tikroviškos Lietuvos gyvas prasiveržimas, kiekvieną kartą prasidėjimas iš naujo, gyvenimo ribų praplėtimas, būties priauginimas.
Toks simbolis yra tarsi ta tobulai kupina taurė, kurios neįmanoma nei papildyti, nei atskiesti, o simbolių prievartinė grūstis, jų statymas vienas ant kito, bandymas įmauti vieną simbolį į kitą, neretai baigiasi visos simbolinio ženklinimo erdvės griūtimi…
Be vis ko kito, pravartu bus pastebėti, kad simbolis yra turiningas tik tokiu atveju, kai yra atskirtas nuo kitų simbolių neperžengiamomis autonomijos ribomis, nes simbolis nurodo ir talpina savyje tokią aukštesniojo rango tikrovę, kurios neįmanoma sukonstruoti iš dalių, yra sutirštintos tikrovės gyvas pavyzdys, vaisingosios būties prieauglis.
Taigi nėra niekingesnio dalyko nei iškastruotų simbolių koliažas…
P. S.
Tai tikriausiai bus pirmas kartas, kai daugiau ar mažiau, šįkart prabėgomis, paliesdamas Ukrainos temą, sutramdžiau savo skausmą, neišsakęs graudulio dėl užpultos tautos niokojimo ir nedeklaravęs susižavėjimo ukrainiečių didvyriškumu, nes labai nenorėčiau, kad nuoširdūs mano žodžiai kažkam galėtų pasirodyti kaip atsiprašymo reveransas už tai, kad išdrįsau dekonstruoti lietuviškoje terpėje prigijusį apgailėtino kretinizmo artefaktą.
Kita vertus, čia išsakytos pastabos nekvestionuoja mūsų teisės šalia lietuviškų pasikabinti kovojančios Ukrainos vėliavas, vis dėlto vengiant iš jų visų pasidaryti agresyviai beprasmę mišrainę.