Vėl grįžtu, pasikartodamas, prie LR premjerės Ingridos Šimonytės andai pateikto patikinimo, kad jeigu jums nepatinka mūsų veikla, kituose rinkimuose galėsite išsirinkti kitą valdžią.
Tačiau man atrodo, kad mus kažkas užbūrė, į akis papūtęs kvailinančių miltukų, nes tas laikas, kai baigsis jų kadencija, niekaip neateina. Mes tarsi sukamės įkalinti stikliniame rutulyje be pradžios ir pabaigos, užprogramuoti kartoti tuos pačius judesius kaip karuselės personažai. Todėl kai girdime Šimonytę postringaujant apie laiko nepertraukiamumą, kyla poreikis įsignybti, siekiant įsitikinti – ar nesapnuojame? Kyla poreikis pertraukti laiką, bandant prabusti iš fantasmagorijos košmaro. Tiesą sakant, tai ir yra laiko tolydumo ir diskretiškumo problema.
Nesakau, kad laikas užstrigo ir sustojo. Sustojęs laikas jau būtų amžinybė, o to neįmanoma prileisti net vaizduotėje. Dar kitaip tariant, tai nereiškia, kad laikas ir amžinybės yra susisiekiantys indai, kai į sustojusį laiką būtų galima prisileisti užtektinai amžinybės, o į amžinybę – sustojusio laiko su kaupu. Sustoti gali laikrodis, o ne laikas, ar ne? Nedaug paguodžia ir tai, kad yra sakančių, jog ir sustojęs laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką.
Net ir dabar laikas dar nesustojo, pasaulio pabaiga – neprasidėjo, greičiau yra taip, kad dabartinėje Lietuvoje laikas radikaliai išretėjo, tad pasimatė net laiko poros, o per atsivėrusius tarpus be perstojo pradėjo byrėti smulkiausios laiko smėlio dulkelės, tarsi taip paprastai tarsi niekas iš nieko smėlio laikrodis galėtų užauginti smėlio dykumą.
Tai F.Nietzsche be perstojo kalbėjo apie nesustabdomą pasaulio dykumėjimą, tačiau čia mažiausiai norėtųsi prisiminti šį filosofą, kuris, be visa ko kito, dar yra kažką neaiškiai pripaistęs apie amžiną to paties sugrįžimą.
Iš tiesų, niekados nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau, žmogus gali pakelti tikriausiai dar didesnius išbandymus nei įsivaizduoja, tačiau nepakeliamas iš principo yra toks to paties pakartojimas, (siaubas paralyžiuoja vaizduotę vien tik pagalvojus), kai, tarkime, laisvuose rinkimuose Lietuvoje išrinkta valdžia vėl kada nors pradėtų karą, kaip ir Šimonytės valdymo metais, prieš ją išrinkusią tautą, daug ir nuoširdžiai dirbtų, jog Tėvynę būtų galima paversti moraline dykyne. Jeigu galėčiau, aptariamu atveju vis tik greičiausiai rinkčiausi galimybę „visai negimti“ nei galimybę įsivelti į tokią „sielų kelionę“.
„Lėta šalis“, – sako Karalienė Alisai apie anosios tėvynę anapus veidrodžio. Tačiau kalta tikriausiai yra ne pati šalis anapus veidrodžio, o laiko klampumas. Tai toks laiko klampumas, kur pradeda galioti Zenono aporijos „Lėtesniojo nepavys nė pats greičiausias“ logika.
Kitaip tariant, greičiausiai tai yra iškopimo lenktynės ne horizontalioje, o vertikalioje plokštumoje, kur didžiausius šansus turi lengviausios sielos dalyvis.
Tačiau labiausiai gaila to tuščiai iššvaistyto laiko, kurio nebeprikelsi, nesusemsi atgal, mediniams arkliukams sukantis karuselės rate. Kaip sakė vakar sutiktas prie kelio liūdnas žmogus: Gyvatė įsikandusi ryja savo uodegą!
Nedžiaugsmingas iškopimas
matai kad mūsų niekas čia nelaukė
nesitikėjo kad po šitiek laiko dar atkaksim
per amžius augalai jau klaikiai sulaukėjo
vien žolės vešlios medžių šakos dreskia išdidėjęs kaktusas
dykynėj namas ar kokia pražuvusi šventovė
kur siautėja į sienas įsigavęs varputis
apgriuvę laiptai po žole tačiau kolonos stovi
ir vėjas debesėlį retkarčiais vis atpučia
kada išvykome keliavom šitiek metų
grąžais į praeitį toliau nei matos
ir tik laukinės bitės vis dar neša medų
su dūzgesiu giliu kažkur už kolonados
žinai kad neįeisim: nesiveržkime labai
vis tiek jau neįleis brūzgynai paukščiai klykaus
pažemins darbščios skruzdėlės arba kitokie vabalai
mes niekados nebūsim šičia niekam lygūs
žolė praaugus mūsų galvas supasi ir ošia
o varputis į sienas graužias bitės neša medų
didžiam būties pasikeitimui viskas ruošias
kada išvykome keliavom šitiek metų