Praeitą kartą pasižadėjau apsakyti savo įspūdžius iš susitikimo su Vytautu Sinica Kaune, atvykusiu čia pristatyti savo verstą ir išleistą Yoramo Hazony knygą „Nacionalizmo dorybė“. Nieko daugiau!
Labiausiai ryškiai įsirėžęs įspūdis yra toks, kad žmonės rinkosi į susitikimą ne tiek norėdami pigiau nusipirkti minėtą knygą, kaip buvo pažadėta susitikimo anonse (dauguma, kaip atrodo, knygą jau buvo perskaitę), net ne tiek vedami noro pasiginčyti ir pasirodyti publikai, keldami keblius klausimus pranešėjui, kaip dažnai būna tokiais atvejais, kiek buriami į krūvą solidarumo jausmo, tokiu būdu, be visa ko kito, neagresyviai parodant savo paramą ir pagarbą leidėjui. Nesu pasižadėjęs parašyti pagiriamąjį žodį V. Sinicai, tačiau dėl teisybės reikia pastebėti ir tai.
Nedidelė salytė buvo užtūpta iki galo, žmonės, neradę kur atsisėsti, stoviniavo pakampiais.
Jaučiausi patekęs į labai gerą kompaniją, kur lengva puoselėti pilnatvės jausmus.
V. Sinica čia jautėsi, – kas galėtų pagalvoti kitaip, – kaip žuvis vandenyje. Nesunku įsivaizduoti, kad tokiems susitikimams reikia nusiteikti, pasiruošti, susikaupti, mobilizuoti save iki kraštutinio taško (jeigu bendravimas su auditorija taptų rutina, visi tą iškart pastebėtų), tačiau V. Sinica pjaustė čia susirinkusios auditorijos širdį beveik taip lengvai kaip peilis sviestą. Kad nepasirodytų viskas taip glotnu, tarsi būtų nustatyta pagal išankstinės harmonijos principą, tąkart pagalvojau, kad tai dar neliudija, kad V. Sinica, kaip politikas, jau yra tapęs liaudies tribūnu, nes dar neaišku – kaip jam pavyktų subendrauti su darbininkiškų profesijų žmonių minia arba, tarkime, sunkiai auklėjimais paaugliais, kitais ribiniais atvejais?
Tačiau už šio susitikimo skliaustelių paklauskime dar kitaip – ar, pradėjęs leisti vieną už kitą geresnes, visuomenės savimonę su dideliu trenksmu budinančias knygas, V. Sinica jau pelnė visuomenės švietėjo garbės vardą? Žinoma, kaip jam pavyksta visur suspėti, yra sunkiai įmenama mįslė.
Mano kartos žmonių galvose susiformavo arba, tiksliau tariant, buvo įpirštas įspūdis, kad Apšvietos amžiaus (XVII- XVIII amžiai) filosofai, vadinamieji švietėjai, yra nepalyginamai lėkštesni nei, tarkime, vokiečių klasikinės filosofijos atstovai Kantas, Shellingas, Hegelis ir kiti. Tačiau šįkart kalbame ne apie konkrečios filosofinės doktrinos turinį, o apie iš Apšvietos amžiaus enciklopedistų perimtą įsitikinimą, kad tobulindami žmogaus protą, apšviesdami jį, galime pakeisti visuomenės raidą. Taip žiūrint, Immanuelio Kanto pasekėjas, apskritai tikintis filosofijos nauda tautai ir visuomenei, laikantis ją išsilaisvinimo faktoriumi žmogus, taip pat gali būti vadinamas švietėju. Tokiais Švietėjais iš didžiosios raidės sovietiniais laikais buvo Bronislavas Genzelis, Romualdas Ozolas, kartu su pagalbininkais padarę neįmanomą tais laikais dalyką, t. y. pradėję leisti filosofijos chrestomatijų seriją, paruoštą taip profesionaliai, tarsi tokio laisvos minties sklaidą trukdančio faktoriaus kaip sovietų valdžia net nebūtų buvę, neatsižvelgiant į tai. Tokiu švietėju šiandien yra laikytinas Vytautas Radžvilas, tokiu tampa ir V. Sinica, tęsdamas garbingą, legenda tapusią tradiciją. Ta proga pastebėkime, kad šiandien literatūros, padedančios išsaugoti kritinio mąstymo potencialą, poreikis yra tikrai ne mažesnis nei sovietiniais laikais, bet tikriausiai dar didesnis, nes dezinformacijos ir žmonių kvailinimo intensyvumas informacinių technologijų epochoje pasiekė niekados anksčiau nematytą lygį, kvailinimo šalininkams, be visa ko kito, sutelkus savo rankose svarbiausius įtakos svertus.
Knygos leidėjo bendravimo su auditorija metu net kelis kartus buvo pastebėta, kad nacionalinių valstybių tvarka yra geriausia politinė tvarka ne tik kaip leidžianti tautai laisvai įgyvendinti savo kolektyvinę tapatybę, bet ir dar dėl to, kad būtent nacionalinė valstybė pagimdo demokratinę individo teisių ir laisvių apsaugos programą, kai savo ruožtu imperija pagal savo prigimtį yra linkusi tokias teises apriboti, vis labiau užsukant žmonių visuomeninės raiškos varžtelius. Taip pakrypus pokalbiui, prisiminiau laikus, kai dauguma iš mūsų stojimą į Europos Sąjunga (ES) pasitikome be didesnių nuogąstavimų, vienas kitą bandydami įtikinti, kad niekam nebus blogiau, jeigu Lietuvoje bus daugiau Europos. Kaip jau esu kartą kažkur pasakojęs, kaip atrodo bent man, pirmą kartą pavojaus varpelis nuskambėjo (ką čia varpelis, sudžeržgė taip, tarsi kažkas geležtimi būtų trupinęs stiklą, brūžinęs į nervus), kai profesorius V. Radžvilas buvo išspirtas iš darbo dėl to, kad savo probleminiuose paskaitų kursuose pabandė labiau nuodugniai nei buvo tuomet įprasta inventorizuoti ES idėją.
Kaip atrodo bent man, šiandien besiformuojančioje ES imperijoje žmogaus laisvių ir teisių programa yra spartėjančiu tempu naikinama, suvedant vadinamąjį žmogaus teisių konceptą į homoseksualų interesų prioretizavimo apsaugos programą, tokiu būdu pūdant žmogaus teisių konceptą iš vidaus, nes jų terminologijoje žmogaus teisės nereiškia kito nei tokio tipo interesų prioretizavimą, – metamu nuo tokio svetimkūnio šešėliu uždengiant visą tikrųjų žmogaus laisvių ir teisių ploto reljefą. Dar daugiau, – kaip jau pradeda aiškėti, taip suprantamos žmogaus (homoseksualo) teisės gali būti įgyvendinamos tik didesniu ar mažesniu laipsniu naikinant religijos, sąžinės, žodžio laisves, galiausiai – spaudos laisvę. Ne mažesnius nuostolius patiriame dėl to, kad, spręsdami tokius klausimus, jau įsibridome į sutirštintos konjunktūros zoną. Kaip atrodo, ES jau šiandien būtų galima pavadinti Konjunktūros imperija.
Iš auditorijos užduotų klausimų Kauno svečiui paminėsiu tik tą, kurį, regis, pats V. Sinica pavadino lengviausiu klausimu. Kažkas iš auditorijos paklausė – ar nacionalinės valstybės idealas autoriaus knygoje yra propaguojamas kaip labiausiai tinkantis pasirinkimas žydų tautai, ar tokia pasirinkimo teisė yra pripažįstama ir kitoms tautoms? V. Sinicai išties nebuvo sunku atsakyti į šį klausimą, nes per visą Yoramo Hazany knygą kaip raudona gija yra tęsiama mintis, kad nacionalinių valstybių tvarka yra geriausia pasaulio politinė tvarka. Kita vertus, kai knygos leidėjas ir vertėjas dar gilinosi į papildomas tokios išvados aplinkybes, mano mintis nuklydo į truputėlį kitus, bet taip pat giminingus minėtai temai pašalius.
Klausimas iš auditorijos nebuvo laužtas iš piršto. Štai Friedrichas Nietzsche įrodinėja, kad žydai išgalvojo krikščionišką moralę „gavęs į vieną žandą, atsuk kitą“ ne žydams kaip valią galiai paralyžiuojantį reiškinį. Turėkime galvoje dar ir tai, kad F. Nietzsche kraštutinai nemėgo antisemitų, o žydų garbei yra pasakęs visą puokštę gražių žodžių, kai drauge nepraleisdavo ne menkiausios progos išpeikti vokiečių tautai būdingus refleksus, tačiau, kaip matome, jis vis tik tvirtina, kad žydas kitataučiui neatiduos to, kas yra reikalinga jam pačiam.
Grįždami arčiau prie temos, pastebėkime, kad gausios žydų tautos pajėgos yra sudalyvavusios plėtojant globalizacijos naudai ir imperijos įsivyravimui svarbius diskursus. Atkreipkime dėmesį prabėgom bent į tai, kad dėl Lenino bolševikų partijos užgimimo daug nusipelnę yra žydų tautybės asmenys. Kita vertus, kaip čia neprisiminti žydo Karlo Markso, globalizacijos vėliavnešio.
K. Marksas dar yra laikomas įtarumo metodologijos pradininku, ar ne? Dabar pabandykime tokios įtarumo metodologijos nuostatas pritaikyti paties K. Markso teiginiui, jog „proletariatas neturi tėvynės“, išsakytam tuo metu, kai žydai neturėjo savo valstybės, taigi pagal įtarumo metodologijos principus dešifruotinam taip – žydai neturi tėvynės. Tačiau, pabandysiu spėti, kitaip turėtų pasimatyti pasaulis žydui, įsikūrus Izraeliui kaip nacionalinės valstybės kvintesencijai. Taigi, trumpai tariant, Izraelio atsiradimas ir jo egzistencijos išsaugojimas yra visos civilizuotos žmonijos interesas.