Įdomioje diskusijoje, įvykusioje Kaune, Vytautas Radžvilas pateikė šiurpų (nevirsta liežuvis pasakyti – įdomų) sugretinimą ta linkme, kad paprastai tauta ir valstybė turi savo vedančią idėją, užtikrinančią tautos gyvastingumo pulsaciją, o dabartinė valdžia Lietuvoje yra vienintelė tokia pasaulyje, iškėlusi vedančiąją tautos susinaikinimo ir valstybės nunykimo idėją. Nuo savęs pridurčiau, kad to taip akivaizdžiai kaip šiandieninė Lietuvos valdžia nedarė net ortodoksai marksistai, savo sapaliojimus apie tautų nunykimą pažangos kelyje skelbdami labiau atsargiai, nukeldami tokį įsivaizdavimą į begalinę perspektyvą.
Tačiau kokia yra ta lietuvių tautos ir valstybės nacionalinė idėja? Klausimas arba, tiksliau sakant, atsakymas į šį klausimą yra vertas milijono, ar ne?
Andai toks Leonidas Donskis tvirtino, kad neužtenka kalbėti apie tautos norą būti, daug svarbiau neva yra tai, kuo tauta yra pasirengusi tapti. Kaip supratau aš tada, skaitydamas L. Donskio straipsnį, anas bandė įpiršti nuomonę, kad tautos noras ar net pasirengimas būti tauta, neužtikrina tokio buvimo prasmingumo.
Iš dalies, su išlygomis sutikčiau su tokia mąstysenos pakraipa, jeigu būtų kalbama apie atskirą individą, t. y. konkretų žmogų, konkuruojantį su kitais individais dėl savo aukštesnės hierarchinės padėties, tačiau pritaikius tai tautai, galime supanašėti su naciais, suskirsčiusiais tautas į vertingas, mažiau vertingas ir visiškai nevertingas, dėl pastarųjų keliant net klausimą apie jų teisę būti.
Keista ir truputėlį apmaudu, kad tokiu pavojingu samprotavimų keliu pasuko žydų tautybės, kaip niekas kitas patyrusios tokio suskirstymo liūdnas pasekmes, atstovas. Kaip atrodo bent man, tokiais savo pasvarstymais L. Donskis norėjo įgelti to meto lietuvių tautininkams, garsiai nutylėdamas maždaug tokią mintelę: daug, be galo daug kalbate apie tautą, bet ar pagalvojote apie tautos teisę būti tauta, ar žinote kažką daugiau apie tokio buvimo konkretų turinį.
Išdrįsk būti savimi, pataria F.Nietzsche žmogui, siekiančiam atpažinti savo gyvenimo tikslus, tačiau toks patarimas tikriausiai galioja ir tautai.
Kaip atrodo bent man, lietuvių tautos, kurią šiandien bandoma suvilioti susinaikinimo perspektyva kaip naštos palengvinimo pažadu, aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas arba pati Būtis. Čia kalbame tiek apie fizinį išlikimą, tiek apie kultūrinį tapatybės išsaugojimą, tiek apie prigimtinį lietuvių įsipareigojimą Būties tiesos idėjai.
Jeigu, kaip sakoma, yra biblijinių tautų, tai lietuviai gali būti pavadinami ontologine tauta pagal prigimtį, ne kitaip. Jau neatsimetu, kas iš didžiųjų rašytojų yra pastebėjęs, kad jeigu kur nors susirenka keli lietuviai, tai jie būtinai kalba apie būtį. Kaip sako Sigitas Geda ( tai prisimenu), kai Lietuvoje du vyrai geria butelį, tai kalba tik apie būtį. Ar sakote, kad tokie liudijimai yra menkaverčiai?..
Leiskite pajuokauti su rimta veido mimika apie tai, kad jeigu pasaulyje staiga nebūtų sumenkę kalbotyros mokslai, jau būtų visuotinai pripažinta kaip mokslinis faktas tai, kad rojuje pirmieji žmonės kalbėjo lietuviškai. Pusę tokio pripažinimo kelio jau yra nueita…
Kalba yra būties namai, – sako M.Heideggeris. Praeitą kartą ginčijausi su Kristina Sabaliauskaite, kuri, kaip atrodo, begėdiškai vulgarizuoja šią Heideggerio ištarą. Kita vertus, būtų nuodėmė nepacituoti M. Hedeggerio minties iki galo. Filosofas rašo: „ Kalba yra būties namai. Jos prieglobstyje gyvena žmogus. Mąstytojai ir poetai yra šio prieglobsčio sargai. Jų sargyba yra būties atvirumo subrandinimas, nes jie išsisakydami duoda būčiai kalbą ir išsaugo ją kalboje“.
Nėra jokios abejonės, kad filosofas kalba apie gimtąją kalbą kaip būties namus. Kartais sakoma, kad anglų kalba yra verslo ar mokslo kalba, tačiau mąstyti ar prakalbinti būtį galima tik gimtosios kalbos stichijoje. t. y. mes tai galime padaryti tik lietuviškai.
Žinia, dar Parmenidas tvirtino, kad būtis ir mintis sutampa.
Dar kitaip tariant, ši tapatybės tezė yra grynosios tautologijos pavyzdys, peršantis išvadą, kad būtis yra mintis apie būtį, o mintis apie būtį yra būtis. Daug kartų buvo keliami klausimai – kaip mintis ir būtis gali sutapti, buvo net klausiama – kada tokia tapatybė yra galima, dabar paklauskime dar kitaip – kokia yra esmingoji būties ir mąstymo tapatybės viena, kur tokia tapatybė yra galima pagal įsakmią tezės nuorodą.
Mūsų forsuojamas atsakymas į minėtą klausimą yra toks: mintis ir būtis sutampa tame pačiame, gr. to auto, tauto. Kita vertus, neneigiame, kad kol kas mįslingu, ne iki galo išpakuotu dalyku tezės plėtotėje išlieka tas „to auto“.
Kaip skelbia M.Heideggeris, komentuodamas Parmenido tapatybės tezę: „Parmenido tezėje to auto, tas pats, lieka neaiškus. Palikime jį neaiškų. Tačiau kartu leiskime tezei, kurios pradžioje jis yra, duoti mums tam tikrą užuominą“.
Savotišką užuominą sprendžiant šį tapatumo rebusą teikia lietuvių kalba arba, dar tiksliau tariant, žodžių žaismė, atsiverianti tarp graikiškų žodžių to auto, tauto ir lietuvių kalbos žodžio „tauta“. Kita vertus, žodžių žaismė, tariamas nerimtumas ar atsitiktinumas, iškylantis aptartu atveju susidūrus dviem skirtingoms kalboms, tik pridengia atsakymo fundamentinį rimtumą, kad būtis ir mąstymas sutampa tautoje (gr. to auto, tauto, liet. tauta).
Kas be ko, tarptautinio bendravimo kalbų žinojimas yra svarbi žmogaus išsilavinimo dalis, leidžianti išplėsti komunikacijos galimybes. Iš tiesų, susišūkauti, susižinoti, susipažinti ir puoselėti draugystę, rėžti kalbą iš aukštos tribūnos ar parašyti pranešimą tarptautinei mokslinei konferencijai galima ir ta kita, išmokta kalba, tačiau mąstyti ir drauge prisiliesti prie būties paslapties yra įmanoma tik gimtosios kalbos horizonte.
H.-G. Gadameris, mįslingai užsimena, kad filosofija pirmiausiai yra tai, kas kyla iš kalbos trūkumo. Tarkime, garsusis filosofas tokia savo ištara atkreipia dėmesį, kad lemiamoms filosofijos intuicijoms išsakyti neužtenka kalbos figūrų, prigijusių kasdieniniame žodžių vartojime, kur lengvai išsiverčiame su kalbos nuodėvomis. Tačiau nesunku nutuokti ir tai, kad H.- G. Gadamaris kalba apie tokį kalbos trūkumą ar nepakankamumą, kurį galima išgyventi ir suprasti tik gimtosios kalbos kontekste, kai kitų kalbų mokėjimas tokį trūkumą neretai užmaskuoja, sunaikindamas žodžio ir minties tarpusavio įtampą, nes protezai neskauda…