Senovės Graikija visuomenės pokyčių apmąstyme rėmėsi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip jau buvusių būsenų ir įvykių pakartojimas, panašiai kaip, tarkime, kiekvienos paros ciklo ritmikoje kartojasi saulės patekėjimas ir nusileidimas, aušra ir sutemos, įsidienojimas ir šešėlių mirgėjimas pavakarėmis. Pagal šį požiūrį, kada nors vėl gyvens toks Sokratas, jis bus neteisingai apkaltintas ir nuteistas, mirs išgėręs nuodų.
Tarp senųjų autorių esu užtikęs kelias paslaptingas užuominas, kad Platonas yra nurodęs tikslų metų skaičiaus intervalą, kada viskas vėl pradeda suktis iš naujo, tačiau man pačiam tokios nuorodos Platono tekstuose dar nepavyko užtikti. Jeigu kažką iš skaitytojų lydėjo didesnė sėkmė tokiose paieškose, tikiuosi, kad likimo numylėtinis čia ir dabar pasidalins su mumis savo atradimais.
Tačiau šįkart čia ruošiuosi plačiau padiskutuoti apie truputėlį kitokio pobūdžio skaičių, kuris jau be jokios nuorodos į ciklinę laiko sampratą užmina mįslę apie pasikartojamumą ir savotišką reguliarumą.
Bėgant laikui stiprėja įsitikinimas, kad sovietiniais laikais okupantą karštai palaikė ir šiandien himną leftistiniams marazmams gieda lygiai tas pats, vienas prie vieno, žmonių skaičius, paliekant šio skaičiaus konkretizavimo užduotį kitam kartui (ar tai būtų 50 tūkst., ar 100 tūkst., ar dar kitaip). Dėl tokio skaičiaus principinio reguliarumo čia nieko nuostabaus nėra, nes kalbame apie tos pačios kraujo grupės individus, kurių yra nei daugiau, nei mažiau, o tiek, kiek atsirado, kai anos kartos pažangiečiai plastiškai su savo šeimomis ir plačia giminė, be jokių virsmo sutrikimų tapo mūsų dienų pažangiečiais. Senas vynas buvo išpilstytas į naujus butelius, bet dekalitrų skaičius išlieka tas pats, nepakitęs.
Kam dar neteko matyti, kad tremtinių, politinių kalinių šeimos, jų vaikai ir vaikaičiai kaip taisyklė visus bandymus iškišti jiems leftistinius marazmus pasitinka su veido išraiška, demonstruojančia, kad žmogus tuoj jau tuoj apsivems, o kelios išimtys tik patvirtina tokią taisyklę.
Ar klausimas – kas bendradarbiavo su sovietiniu režimu tikrai nėra toks paprastas, kad į jį būtų neįmanoma atsakyti? Nepersistengiant, nėra jokio reikalo įrodinėti, kad bendradarbiavo mokytojai, gydytojai, mokslininkai ir kt., jeigu jie nebezdėjo sovietijos himno. Bendradarbiavo tie, kurie dirbo okupanto įstaigose, tiesiogiai palaikiusiose sovietinį režimą, besirūpinančiose režimo išlikimu. Dar akivaizdesnis požymis, pagal kurį būtų galima atskirti bendradarbiavusius, yra tai, kad jie buvo įrašyti į spec. šėryklų, gydyklų ir pan. nomenklatūrinius sąrašus.
Dabar šitoks, visų laikų pažangietis, anuos laikus vis tik galimai prisimena su nostalgija, nežiūrint, kad tokio anų laikų deficito kaip, tarkime, bananai, šiandien yra užkrautos visos parduotuvės, taigi nėra poreikio specialiajam apsipirkimui – tuomet galimybė įsigyti bananų, neatstovėjus kilometrinių eilių, rodė jo ypatingą statusą, priklausimą tariamai aukštesniam luomui. Tačiau ir šiandien tie pažangiečiai niekina savo tautiečius, nepritariančius pažangizmo dogmoms, vadindami lietuvių tautą atsilikėlių tauta.
Labiausiai pikantiškas mūsų dienų skaitmeninis rodiklis yra tai, kad konservatorių partijos gretos jau tirpsta kaip sniegas, įsispindėjus pavasario saulutei – per praeitus metus partiją paliko beveik 2 tūkst. narių, šiais metai, kaip atrodo, bus mušami nauji rekordai. Neįtikėtinas, niekur neregėtas dalykas yra tai, kad prasidėjo žmonių pasitraukimas, virstantis panišku bėgimu, iš valdančiosios partijos. Kaip atrodo bent man, šis skaitmenis rodiklis rodo kadaise legendine vadintos partijos garbės kodekso matematinį likutį, kai žmonės traukiasi iš partijos, kuri su nauja savo vadovybe įgijo diametraliai priešingas orientacijas nei turėjo partija, į kurią žmonės buvo įstoję, nors pagal pavadinimą tai yra tarsi ir ta pati partija. Artėjant didžiausioms metų šventėms ne pro šalį bus prisiminti, kad nedaug tetrūko, kad Ingridos Šimonytės į valdžią atsivestos merginos būtų uždraudusios Šv. Kalėdas.
Juodojo humoro žanrui priklauso tas atvejis, kai leftizmo Lietuvoje vėliavnešė I. Šimonytės prisistato kaip dešiniojo flango politikė. Iš kokios pusės ji yra dešinioji, – leiskite paklausti.
Vakar TV laidoje, aptariant kitais metais būsiančių LR prezidento rinkimų peripetijas, žavingasis Virgis Valentinavičius bandė įpiršti nuomonę, kad dabartinis prezidentas Gitanas Nusėda yra vadintinas mėme dėl tos priežasties, jog veikiančiojo prezidento nuomonė daugiau ar mažiau pradeda derėti su Lietuvos daugumos žmonių nuomone, kai savo ruožtu tikras lyderis neva turėtų bandyti tautą patraukti į priekį pažangos keliu.
Gal aš klystu, bet man susidarė įspūdis, kad V. Valentinavičius pažangą pirmiausiai supranta kaip homoseksualų skaičiaus pasidauginimą geometrine progresija. Jeigu žiūrima taip, dabartinis prezidentas tikriausiai išties vargu ar įstengs kuo padėti…
Apskritai tokio dalyko – kaip dauginasi vienokia ar kitokia progresija homoseksualai – niekados nesupratau ir tikriausiai nesuprasiu. To klauskite Virgučio!
Kokį skaičių homoseksualų privalėtų sutalpinti Lietuva, kad ją jau būtų galima laikyti pažangia šalimi, a? Kaip atsakytų į šį klausimą teologai, anksčiau spendę dilemą – kiek velnių galėtų sutilpti ant adatos smaigalio?
Vienas mano bičiulis, kartais paskaitinėjantis mano rašliavas, tarsi niekas nieko man neseniai sako, kad neva ne visados esu toks korektiškas kaip derėtų būti politikų, o ypač politikių atžvilgiu, prilygindamas jas karvėms ar ožkoms. (To radikaliai atsimenu, nes to negalėtų būti iš principo). Toliau, tęsdamas mintį, mano pažįstamas pastebi, kad, kas ne kas, o politikai nerupšnoja žolės, bet tupi ar net skraido aukštai pakilę virš teritorijos, taigi aukščiausius postus užtūpusias politikes galimai tiktų pavadinti paukštėmis… Įdomi mintis, pagalvojau ir ta proga dingtelėjo į galvą eilėraštukas apie varnas.
______________________________________
kaip velnių ant smaigalio medžiuose didžiulė varnų lizdų kolonija
palijus taip ir tvoskia amoniaku ant tako
įpykęs šunelis dažnai į viršų šokinėdamas loja
mes tai jau pripratę prie bet kokio bardako
varnos tos kaip piktojo mergos – nei doros nei gražios bet gudrios
didelis varnas landsbergis jas prižiūri kimiai sukranksėdamas kartas nuo karto
vienu metu visos varnos pakilusios grūdasi
nežinia kur bet tikriausiai dar ne prie pragaro vartų
kur arčiau prie dangaus varna krapšto čia snapą
už žmogelį darže sukasusį lysvę česnakams
……………………………………………………………………………………..
o koloniją tą varnadievis jau prižiūri
kaip sklandytuvo šešėlis nerealiai didžiulis