Iš pažiūros atrodo, kad niekas tarsi ir nepakito, pasaulio parametrai nepasikeitė, tarkime, Gedimino pilis stūkso taip, kaip ir anksčiau, nepajudėjusi iš vietos.
Tačiau giliai jauti, kad tokia ramybės perspektyva yra tik iliuzinis vaizdelis, kai viskas mūsų padangėje pasikeitė iš esmės, apsivertė aukštyn galva, mano šalis jau keli metai gyvena nepatogiai pastatyta ant blakstienų.
Daug kas pasaulyje keičiasi dėl baisaus karo Ukrainoje, tačiau mano gimtojoje Lietuvėlėje didžiosios turbulencijos ir klaikaus nesmagumo priežastis yra tai, kad šalį valdo antilietuviškai nusiteikusi, prieš tautą kovojanti valdžia. To negalėjo būti pagal daiktų prigimtį, tačiau atsitiko, be to, įvyko ir tęsiasi ne kur nors užkulisiuose, bet viešumoje, nieko nebeslapstant, o tai skaudžiai bado akis.
Bandai užsimiršti, surūkydamas cigaretę ar akimis permesdamas žiniasklaidos pranešimų antraštės, tačiau vėl grįžus į niūrią tikrovę, kur valdžia bando įpiršti nuomonę, kad tautinės tapatybės puoselėjimas yra reakcinga veikla, nuo pečius užgulusio sunkaus nesmagumo staigiai išpila prakaitas.
Valdant tokiai valdžiai, net Gedimino pilis tampa nesmagia butaforija!
Patarlė skelbia, kad šuo ir kariamas pripranta, tačiau kažin ar galima priprasti prie tūžmingo lietuvybės niekinimo, kuo kiekvieną dieną metodiškai užsiima trys laumės aukščiausioje Lietuvos valdžioje.
Sako, kad galėsime išsirinkti kitą valdžią kituose rinkimuose, tačiau, kas patars – kaip išgyventi iki tų išganingų rinkimų, kai kiekviena antilietuvybei pasišventusios valdžios buvimo Lietuvos politinio olimpo viršūnėje sekundė yra šalies ir žmogaus pažeminimas kaip nenusprogti tokioje situacijoje nuo nesmagumo? Panašiai būtų, jeigu Vidaus reikalų ministerijai vadovautų Henrikas Daktaras, ar ne? Tačiau iš tiesų yra dar baisiau, kitaip nepasakysi.
Staiga net nustojau prakaituoti ištiktas panikos priepuolio, kai pagalvojau, kad net nepatekusios į valdžią po kitų rinkimų, anosios galimai šmėžuos TV ekranuose, lįs į akis išgalvotu pretekstu, baisiai gadindamos nuotaiką. Kaip žinome, už dabar skatinamą antilietuvišką veiklą išsiųsti iš šalies nebus galima net ir po kitų rinkimų, tačiau dėl pilietinės taikos būtų pravartu įpareigoti jas pasidaryti plastines operacijas, tapti neatpažįstamomis.
Tačiau labiausiai nerimauju dėl to, kad tokia antilietuviška valdžia, mėgstanti pasinerti į valstybės ir lietuvybės simbolių išniekinimo seansus, dedasi kovojančios Ukrainos rėmėja.
Bijau, kad toks apsimestinis valdžios, kuri kovoja prieš lietuvių tautą, advokatavimas ukrainiečių tautai, gali užtraukti kovojančiai Ukrainai baisų prakeiksmą, nes antilietuviškai nusiteikusi šiandieninės Lietuvos valdžiukė yra nešvankumo užkratą platinanti instancija, dar kitaip tariant, baisus nesusipratimas.