Tai nėra Brėmeno muzikantai, nors jeigu greitu laiku čia dar bus kooptuotas „skvernelis“ (kaip autonominį režimą įgijusi kostiumo dalis, panašiai kaip Gogolio apsakyme savarankišku personažu tampa nosis), bus galima sakyti, kad Tai išties yra linkusi prie meno siurrealistinė kapela.
Kažkada viskas prasidėjo nuo Pranešėjo, ar ne?
Kartais sakoma, kad jeigu ilgai žiūrėsi į bedugnę, ta bedugnė pradės žiūrėti į tave…
Tačiau jeigu slaptųjų tarnybų agentas 20 metų pro rakto skylutę žiūri į kitų žmonių gyvenimus, gali atsitikti ir taip, kad pats žiūrėtojas įgis skylutės formos pavidalą.
Seniai domiuosi Pranešėjo istorija, tačiau man taip ir nepavyko savęs įtikinti, kad tai yra pasakojimas apie dorą žmogų, kuris tapo pranėšėju dėl to, jog bandė užkirsti kelią reglamento pažeidimams. Kaip atrodo bent man, greičiau čia rasime pasakėčios fabulą apie tai, kaip prakiurusioje sieloje arba, kitaip tariant, įgijusiame skylutė formą žmogaus gyvenime neužsilaiko jokie dorovės priesakai ir reglamento likučiai.
Profesija uždeda antspaudą, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas nuoširdžiai triūsiantis galiausiai privalo tapti profesiniu išsigimėliu…
Tačiau liūdniausia yra tai, kad Pranešėjas tapo arklės kaliniu ir prarasto laiko (bei galimybių) įkaitu.
Marselio Prusto epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ penktasis romanas „Kalinė“ pasakoja apie tai – kaip meilužė yra įkalinama laike, apsupta rūpesčio, tenkinant visus anosios pageidavimus ir kaprizus.
Paprastas žmogus pasakytų dar paprasčiau, kad už teikiamas seksualinio pobūdžio paslaugas meilužė gauna išlaikymą.
Tiesą sakant, M. Prusto biografijos žinovai tvirtina, kad šio romano siužeto pagrindu tapo paties autoriaus patirtis, kaip jis stengėsi savo aplinkoje įkalinti… ne meilužę, o meilužį, dėl tokio jo artumo užtikrinimo pasiryžęs nuversti kalnus.
Kaip visi gerai žinome, Pranešėją taip pat buvo bandoma išlaikyti artimiausioje aplinkoje, po ranka, teikiant jam išlaikymą ir tikintis iš jo greitu ar atidėtu laiku, Pranešėjui tampant laiko inkliuzu, dar labiau pikantiškų nei meilužės paslaugų.
To negalėtume vadinti tiesiog homoseksualizmo pėdsaku dar ir dėl to, kad neaiški yra arklės lytis.
Jeigu dar nesupratote, arklė yra dabartinės konfigūracijos konservatorių dvasia, o dvasioms nėra būdingi aiškiai išreikšti lytiniai požymiai, tačiau nekyla jokių abejonių, kad konservatoriais pasivadinusi partija Lietuvoje, nežiūrint lytinių skirtumų, labai aiškiai mutuoja kraupaus suarklėjimo linkme.
Pirmiausiai konservatoriai mus apgavo sakydami, kad po mūsų, atėjus laikui, galėsite išsirinkti kitus. Kaip rodo per jėgą forsuojama Pranešėjo istorija, pasivadinę konservatoriais apsišaukėliai yra pasiryžę viską užbaigti jau dabar, neatidedant kitam kartui, išsprogdindami Lietuvą iškart taip, kad čia neliktų akmens ant akmens laikų pabaigoje. Jeigu ne mano, – sako tokia arklė, – tai niekam ir nepriklauso, po mūsų nors ir tvanas, – atsišaukia suarklėjusi apsišaukėlių konservatorių minia.
O „prie ko“ čia Čmil draugo Erenburgo šešėlis?
Būtent toks šešėlis bando įpiršti mintį, kad geriausias vaistas nuo negalavimų vėjų pašiauštoje gintarinėje pakrantėje būtų totalinio išprievartavimo procedūros, tokiu būdu čiabuviams išmušant rasinio pasididžiavimo jausmą ir numušant nesveikai užkilusį tautinio sąmoningumo ūpą.
Atmosferoje čia tiesiog kabo kažko monumentalaus išprievartavimo poreikis ar šešėlis, kitaip nepasakysi.
Jeigu anksčiau, kaip žinoma, Rimvydas Valatka seksualiai priekabiaudavo prie paminklų, dabar jau žinomas žurnalistas vis dažniau žvalgosi Prezidentūros institucijos linkme, apžavėtas vizijos, kad ta institucija savo esme yra aukštas ir gražus Berniukas…