Žinomas žurnalistas, Lietuvoje atpažįstamas kaip vienas nuožmiausių Putino režimo kritikų, paskutiniame savo straipsnyje sako, kad Putinas iškėlė uždavinį sunaikinti ukrainiečius kaip tautą.
Kas be ko, teisinga baisios dalykų padėties konstatacija, ką čia daugiau bepridursi. Tačiau įdomiausia čia yra tai, nors tikriausiai reikėtų sakyti, stojasi plaukai ant pakaušio, prisiminus, kad tas pats žurnalistas priklauso aplink Ingridą Šimonytę susitelkusiai kruopščiai atrinktų, labai patikimų žmonių vadinamai Pažangos Tarybai, kurios veikloje nuo pirmojo susitikimo dominuojančia visų diskursų idėja tapo tvirtinimas, kad lietuviškos tautinės tapatybės palaikymas ir lietuvių tautinės kultūros puoselėjimas yra pažangos stabdis.
Ta mintis labai akivaizdžiai prasikiša ir tos Pažangos tarybos paruoštuose labai skurdaus turinio šalies strateginės raidos gairių iki 2050 metų dokumentuose, kurie valstybės biudžetui kainavo daugiau nei auksiniai šaukštai ir auksiniai tualetai kartu sudėjus ir, kaip atrodo bent man, visų pirma, taigi, dar prieš jų aptarimą Seime, turėtų būti įvertinti kaip galimos korupcijos atvejis.
Tačiau čia minimas žurnalistas, kartais net užbėgdamas į priekį Pažangiausiai pasaulyje ideologinei tarybai, sako, kad tokio dalyko kaip lietuvių tauta jau nėra.
Tačiau jeigu nėra lietuvių tautos, kam reikalinga yra tokia Pažangos taryba, kurios veikla, kaip matosi iš deklaruojamų tikslų, turėtų padėti išlietuvinti lietuvį ir išvalstybinti Lietuvos valstybę, a? Ar išplėtota iki galo logine prasme su mūsų pagalba žurnalisto mintis, leidžianti kvestionuoti tokios tarybos veiklos prasmingumą, nesupykdys bendraminčių iš Pažangos tarybos, kur galimai yra nebloga proga pasipelnyti to norintiems? Ar žurnalistas, per anksti paskelbęs apie tautos mirtį, nesumaišys kortų kitiems bendražygiams, kurie norėtų numarinti tautą lėtai, su visomis pažangos apeigomis, už visą tą laiką gaunat papildomus dividendus.
skelbiama, kad ukrainiečių tautos naikinimas yra kraupus blogis, o, iš kitos, bandoma išpiršti nuomonę, kad lietuvių tautos naikinimas yra gėris
Kalbant daug rimčiau, prisipažinsiu, kad niekaip negaliu atsekti, kokia yra tokio susidvigubinimo prasmė, kai, iš vienos pusės, skelbiama, kad ukrainiečių tautos naikinimas yra kraupus blogis, o, iš kitos, bandoma išpiršti nuomonę, kad lietuvių tautos naikinimas yra gėris ir pažangos gairės? Ar skirtumas čia slypi tik pasirenkamose priemonėse – klaikiai nehumaniškai ar labiau humaniškai tai daroma?..
Kaip atrodo, išgvildenti įvardytą mįslę yra dar sunkiau nei išspręsti Zenono aporijas.
Nesinori perskubėti su nepatikrintais sprendimais, tačiau darbinė hipotezė yra maždaug tokia: jeigu net ne visi plataus spektro pažangiečiai yra iš tos pačios gaujos, vis tik savo esme jie yra kongenialūs, panašūs vienas į kitą savo nykumu.
Kita vertus, mes jau dabar privalome pratintis prie minties, kad mums nepavyks kur nors pabėgti, saugiai pasislėpti, taigi – privalėsime susikauti mirtinoje dvikovoje pirmiausiai su Putino kariauna, o po to ir su kitais pažangiečiais.
***
Dar neseniai mus bandė įtikinti, kad mūsų planeta pražus nuo karvių skleidžiamų aplinkoje metano dujų. Tačiau, kaip atrodo dabar man pačiam, prie metano dujų sukeliamų klimato pokyčių dar sugebėčiau prisitaikyti, o prie pažangizmo – jau ne. Pažangizmas yra blogiau už karvizmą, jo skleidžiama atmosferos ir sielos tarša yra žymiai nuodingesnė nei metano ir anglies dioksido dujos aplinkoje.
Karas, pokaris, sovietmetis buvo bandymo išgyventi laikai, o dabar žmogus yra ugdomas prisitaikymo dvasioje, ar ne?
Jau seniai kalbu apie pažangizmo laikų primetamą žmogui totalinio prisitaikymo reikalavimą, tačiau dabar privalau perspėti ir dėl to, kad bandymas įskiepyti prisitaikėliškumo dominantę mūsų laikais nėra tik konjunktūros, didesniu ar mažesniu laipsniu būdingos visiems laikams, vedinys, o yra antropologininio perversmo užmojis pakeisti žmogaus prigimtį iš esmės, kuriant tobulai pritaikytą manipuliacijoms, patogų kaip plastilinas lipdymui naujos formacijos žmogų.
Dėl vieno dalyko esu visiškai tikras, kad pažangizmą kaip kelrodę žvaigždę pasirinkusi visuomenė, būtų visiškai nebesivystanti, užklimpusi dumble visuomenė, nes būtent prisitaikėliškumas yra žmogaus dvasios nuosmukio laidininkas ir didžiausiais pažangos stabdis.
Jeigu norite, pažangizmas yra paskutiniojo žmogaus ideologija, o mums, puoselėjantiems viltį, kad mūsų gyvenimą dar pratęs vaikai ir anūkai, pažangizmo ideologija yra svetima kaip maras!
Jeigu būtų galima kur nors radikaliai pasitraukti, tarkime, tautiečiai ir bendrapiliečiai in corpore turėtų galimybę išskristi į Mėnulį, būtų galima prasmės dykuma pavirstančią Žemę palikti vadinamiesiems pažangiečiams išsinuodyti tarpusavyje.
Kita vertus, siekiant laimėti čia ir dabar, dar kartą pabandžius Žemę atkovoti žmogui, nacionalizmas privalo išspręsti savo didžiąją aporiją – kaip būtų galima pabandyti suderinti tarpusavyje visų tautų nacionalistų lūkesčius, kai priešas yra bendras?