Praeitą kartą užsiminiau, kad Nacionalinio susivienijimo partijos surengtas prie Vinco Kudirkos paminklo mitingas dėl užkeltų elektros energijos kainų iš esmės buvo apeitas tylomis Lietuvos spaudos agentūrų teikiamuose žiniasklaidai pranešimuose ir didžiąja vadinamoje spaudoje su viena išimtimi.
Tąkart vartojau net labiau dramatišką forsuoto nutylėjimą įvardijimą, tarsi nutylėjimu buvo galima kažką paskubinti, užbėgti prieš akis ir pan. Savo ruožtu šiandien jau būtų laikas paklausti – kodėl stipriausius pajėgumus Lietuvoje turinčios žiniasklaidos kompanijos yra linkusios nutylėti net išskirtinai svarbius krašto įvykius, kaip buvo šįkart, kai pilietinė visuomenė susirinkto aptarti egzistencinius pavojus valstybės išlikimui keliančius klausimus?
Kodėl kartas nuo karto staigiai ir labai intensyviai nutyla didžiąja pasivadinusi spauda, surūšiuodama įvykius tikrai ne pagal jų svarbumą ir reikšmę visuomenės gyvenimui, bandydama įpiršti mums atrinktos pro specialią žiūrėjimo prizmę ir dėl to stipriai falsifikuotos Lietuvos įvaizdį?
Ar sakote, kad šįkart dvaro propagandistai (nedidelė paslaptis, kad dažniausiais tai būna kulinarinių technikumų auklėtinai, jau užsirekomendavę ugdant populiacijos gastronominius skonius), tylėjo tarsi būtų prisisėmę vandens į burną dėl to, jog savo ruožtu tuos minėto mitingo organizatorius, žinomus Lietuvoje intelektualus, nebuvo taip lengva kaip kitais kartais išvadinti tamsuoliais, puspročiais, debilais?
Kaip atrodo bent man, toks logiškas atsakymas vis dėlto gali būti laikomas teisingu tik iš dalies, kai šiandien nutylėjimas Lietuvoje jau yra įgijęs fundamentalų ir visuotiną, t. y. mus visus labiau įraukiantį pobūdį nei būtų galima tai paaiškinti, apsiribojus vienu, net ir išskirtinai iškalbingu pavyzdžiu.
Dar daugiau, – būtų galima pasakyti net taip, kad šiandien Lietuvoje dominuojančių informacinių priemonių veikloje svorio centras jau yra persistūmęs nuo informacinių paslaugų teikimo prie forsuoto nutylėjimo funkcijos vykdymo,- toks štai lūžio taškas, kuris paaiškina mūsų padėties savitumą. Kas be ko, taip orientuota pagal regreso logiką žiniasklaida jau toli gražu nebevykdo demokratijos sarginio šuns misijos, o greičiau užsiima kažkokia atvirkštine veikla.
Tyla yra gera byla, – skelbia lietuvių liaudies patarlė. Kita liaudies išminties ištara primena, kad kalbėjimas yra sidabras, o tylėjimas – auksas. Analitinės filosofijos korifėjus tvirtina, kad apie transcendentinius ir sunkiai išsakomus dalykus geriau yra nekalbėti nei tuščiai mekenti, tarkime, tylintis žmogus visados atrodys oriau nei tuščiakalbis ir plepys, tačiau kartais žmonės nekalba, nes neturi ką pasakyti net kasdieninės būties klausimais, neturi jokios savo nuomonės jokiu klausimu.
Apskritai vartotojų visuomenė, panirusi į vartojimo stichiją, yra linkusi patylėti net tada, kai jai dergia ant galvos, tačiau net ir sunkai išjudinama vartotojų visuomenė gali staiga pasižadinti, kai prasideda didelės problemos vartojimo sferoje, kaip aptariamu atveju nežmogiškai užkilus elektros kainoms. Žiniasklaidai nederėtų nutylėti tokių išbandymų vartotojų visuomenei, nors, kaip jau užsiminiau, šįkart čia didžiausią dėmesį skirsime ne atskirai vartojimo, o apskritai nutylėjimų Lietuvos žiniasklaidoje problematikai.
Žinia, niekas neprimeta žiniasklaidai transcendencijos temų, tačiau ji turi visas laikmečio išbandymų įvardijimo priemones, formuodama arba, galimas atvejis, klastodama žmonių nuomones. Tačiau Lietuvoje dominuojanti žiniasklaida šalia to yra atradusi dar vieną, o būtent nutylėjimo sugebėjimą, ištobulindama jį iki meninių aukštumų.
Sakykite, ką norite, bet man sunku būtų patikėti, kad Lietuvos žurnalistai, neretai jauni ir ambicingi žmonės, atsirenka ką kalbėti ir ką nutylėti dėl kinkadrebystės prieš valdžią. Kaip atrodo, žurnalisto prigimtis ar profesijos pašaukimas verčia kibti valdžiai į skvernus, pirmai progai pasitaikius. Taigi labai tikėtina, kad čia veikia dar ir trečias žaidėjas iš pašalės, kuris užsako muziką.
Kaip skelbia senas posakis, muziką užsako tas, kuris moka. Taigi išvada peršasi tarsi savaime, kad įtakingiausius Lietuvoje žiniasklaidos svertus valdo užsienio kapitalas, kuris nebūtinai yra linkęs svarbiausiais Lietuvoje pripažinti čiabuvių interesus. Jeigu atskristum iš kosmoso ir, nieko nežinodamas, tarsi būtum iškritęs iš medžio, apie tai, kas yra Lietuva, skaitytum didžiąja vadinamą mūsų šalies spaudą, lengvai galėtum susidaryti įspūdį, kad Lietuva yra ne kažkokiems lietuviams, o būtent išrinktajai tautai pažadėtoji žemė. Taigi, apibendrinant būtų galima sakyti, kad didžiąja vadinama Lietuvos žiniasklaida dažniausiai yra linkusi nutylėti tai, kas yra Lietuva iš tiesų, tačiau savo tautinės tapatybės nutylėjimo ar išsižadėjimo mitas nereiškia nieko daugiau nei dirvos paruošimą invazinio kitos tautos sąmoningumo sudaiginimui. Tuščios vietos gamtoje nebūna.
Ar sakote, kad autorius, kaip dažnai būna, pasidavė sąmokslo teorijų vilionėms?
Bet kokiu atveju man toks aiškinimas, kad stambiausių žiniasklaidos bendrovių vyriausieji redaktoriai perima ir nuleidžia užsienio kapitalo kapitonų užsakymą darbuotojams yra labiau parankus, mažiau žeminantis nei kita galima versija, jog Lietuvos žurnalistai savo noru, vedami profesinio pašaukimo, staiga ėmė ir išsigimė, nususo, baisiai nusmuko bei sumenko, be visa ko kito, dar ir išsižadėdami iš inercijos savo tautinio tapatumo.
Kaip žinome, Lietuvoje pagal jau priimtus įstatymus kompetentingos institucijos privalo patikrinti investuotojų į strategines šalies įmones patikimumą. Tai svarbu ir čia dabar temos pasirinktos temos plėtotėje, dėl to kyla visa krūva klausimų.
Ar žiniasklaida Lietuvoje apskritai gali būti laikoma tokių strateginių įmonių, kurių investavimo klimatas taip pat turėtų būti patikrinamas nacionalinio saugumo sumetimas, konglomeratu?
Ar jūs iš principo įsivaizduojate tokį žurnalistinį tyrimą, kuris siektų pasiaiškinti arba, kitaip tariant, atkasti už daugybę perdangų slypinčius stambiausių žiniasklaidos bendrovių finansavimo tikruosius šaltinius ir kapitalizavimo prigimtį?
Kaip atrodytų, jeigu, tarkime, VSD vadovai įpareigotų šį klausimą išvynioti departamento darbuotojus, ar tokie labiau institucionalizuoto tyrimo iniciatoriai nebūtų apskųsti ir pastatyti į vietą? Ar žinoti tikruosius stambiausių žiniasklaidos bendrovių Lietuvoje valdytojus yra mažesnė mūsų piliečių teisė nei teisėtu pripažįstamas poreikis sužinoti Ignitis privatizavimo akcijų turėtojus?
Ar Lietuva jau tapo ne tik nacionalinės žiniasklaidos nutylima, bet ir labiausiai slapta, užsimaskavusi visomis kamufliažinėmis spalvomis ES šalis? Ar mūsų padangėje galiausiai nesumenko net tas varganas viešumo turinys, kurio apimtis neseniai savo mirties proga iškeiktas tas pats M.Gorbačiovas kažkada vadindavo glasnost. Ar valdžios ešelonuose nuo senų laikų vis dar yra užsilikusių tokių dinozaurų, kurie puoselėja jau bjauriai pašvinkusią iliuziją, kad jų amžiui pakaks savo nekompetenciją arba galimai net ir parsidavėliškumą pridengti rusų keliamo pavojaus korta? Ar galiausiai neatsitiks taip, kad su Ukrainos pergalėmis prieš okupantų ordas, Lietuvos piliečiams netikėtai pakils ūpas ir jie, ilgai nelaukę, nuspręs ta proga staiga pakeisti savo susikompromitavusius valdytojus?
Labai įdomi aplinkybė, kurios nenutylėsime, yra ir tai, kad Lietuvoje labai dažnai, pažeidžiant visas proporcijas, į raktines nuomonių formuotojų pozicijas yra išstatomi homoseksualai. Kyla klausimas – kodėl?
Homoseksualai yra tokios pat fiziologinės sudėties kaip ir heteroseksualai, tarkime, niekuo nenusileidžiantys niekam taip pat ir savo mentaliniais sugebėjimais žmonės, tačiau Lietuvos homoseksualai, kaip atrodo, vis dėlto yra lengvesnės nei įprasta konsistencijos piliečiai, neapsunkinantys savęs tautinių sentimentų našta.
Homoseksualas Lietuvoje net su menkiausia rudimentine tautinio sentimento liekana yra toks pat neįsivaizduojamas dalykas kaip iškritęs sniegas per vasaros karščius; ta proga prisiminiau, kad esu girdėję tarp kaimo žmonių, kalbančių apie neįsivaizduojamus dalykus, dar ir tokį lietuvišką palyginimą – kaip žydas su luomu rankose, – kaip atrodo, toks lietuvių liaudies posakis savo ruožtu jau yra savotiškas pagarbos gestas bendrapiliečiams žydams.
Jeigu norite, mankurtas yra ne toks jau ir paprastas technologinis išradimas, atsirandantis, kai vergui ant galvos būdavo užmaunamas žalios kupranugario odos dangalas, išstatant jį kepti saulės karštyje, kol džiūstanti oda suspaudžia galvą, užspaudžia smegenis, paversdama tokį nelaimėlį tėvynę pamiršusiu puskvaišiu.
O tautinių sentimentų atsikratęs homoseksualas Lietuvoje yra gyvoje tikrovėje dažniau nei to norėtųsi sutinkamas, iš kiekvienos kertės kyšantis reiškinys. Tačiau jeigu jums yra tekę susidurti Lietuvoje su tautiškai užsiangažavusiu homoseksualu, mano paskutiniame abzace išsakytus pamintijimus laikykite nieko vertais.
XXX
maniakine depresija
serga
beveik
visi
pagoniškieji dievai
– Žemyn
pasiliko
išrausta
prie skardžio
– Auštrinis
su laiku
kažkur
pametė
savo karčius
o
– Perkūnas
Ignalinos
požemiuose
nukelnėtas
tūno
ir
tik
bičių
dievas
Pizius
vis dar triūsia
lesbiečių
televizijoje
niekados
nepailsdamas