Kartais sakoma, kad Šimonytės, Čmilytės-Nielsen ir Armonaitės veikloje, nukreiptoje į lietuviškos tapatybė puoselėjimo blokavimą ir lietuvių tautos sunaikinimo strateginių gairių įtvirtinimą, pradedant kryptingus veiksmus ta linkme, nėra jokios tyčios, taip esą šios trys aukštus valdžios postus užtūpusios moteriškaitės tik vykdo Europos sąjungos darbotvarkę, kuri savo ruožtu tarsi yra kažkas panašaus į iškaltą uoloje programą arba primena stichinę nelaimę, kurios jau neįmanoma suvaldyti.
Tai marksistinis požiūris, kai ideologinės nuostatos yra aiškinamos kaip objektyvaus proceso gairės, bandant įpiršti įsivaizdavimą, kad protingam žmogui nelieka nieko kito kaip ištobulinti konjunktūrinį sugebėjimą prisitaikyti prie aplinkybių ir taip žengti istorijos logikos nubrėžtu keliu.
Visi gerai žinome, kur atsidūrė vienas pasaulio pakraštys su tokiu požiūriu, kita vertus, nežiūrit to, kad marksizmo-leninizmo šmėkla vis dar klaidžioja ES institucijų koridorių labirintais, nėra jokio ES dokumento, kuris skelbtų, kad institucionalizuotas Europos susivienijimas veda arba turėtų vesti prie tautų nunykimo. Taigi minėtų politinių moterėlių bandymas pralenkti arba pranokti laiką toli gražu negali būti atpažįstamas ar juolab pateisinamas kaip objektyvus pasirinkimas, bet – priešingai – prašosi nusakomas kaip savivalės išvarža, kaip kraštutinai subjektyvių aplinkybių nulemti pasirinkimai arba, kitaip tariant, nematant objektyvaus jų veiklos tvarumo pagrindo, nelieka nieko kito kaip forsuoti prielaidą, kad savo veiklos įprasminimą lietuviškasis triummoteratas grindžia kraštutinai subjektyviomis aplinkybėmis, tarkime, Šimonytė, taip pat ir Čmilytė alergiją lietuvybei įgijo užaugdamos nelietuviškose šeimose, o Armonaitė savo įsipareigojimus lietuvybei prarado dar tuo metu, kai apendicito operacijos metu jai per klaidą buvo išpjauta lietuviškos tapatybės liauka, nors, galimai, atsitiko taip, kad tokia liauka atrofavosi dėl nesuderinamumo su kitais jauno organizmo organais.
Žiūrint iš to taško, kad tokia priešiška lietuvybei ir galiausiai Lietuvai praktika nebuvo nulemta objektyvių aplinkybių, tarkime, stichinės nelaimės (kai, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi), o yra subjektyvus pasirinkimas, toks aktyvumas, išsisklaidžius dirbtinai pučiamoms migloms, tūrėtų būti vertinamas kaip niekinga kriminalinė veikla. To reikalauja LR Konstitucija, kiti šalies teisės aktai, blaivaus proto formuojami ir aiškumo kriterijaus numatomi imperatyvai. Kita vertus, kaip atrodo man, pirmiausiai su Armonaitės pavardė siejamas Lietuvos užtvindymo kitataučiais pamišėliškas eskalavimas dėl naujai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių turėtų būti traktuojamas dar ir kaip karo nusikaltimas, kai toks vertinimas, nesunku suprasti, nė iš tolo neturi nieko bendro su mūsų pareiga priglausti karo pabėgėlius ukrainiečius.
*
Kaip būtų galima gyventi Europos sąjungoje, negyvenant Lietuvoje ar kitoje konkrečioje šalyje, užstrigus abstrakcijos labirinte ar besivartant nutolusio kosmoso užribyje, galiausiai patapus Briuselio koridorių vaiduokliu? Taigi, kaip atrodo bent man, būties atminties atgavimo užduotis šiandien kelia dar ir politiškai motyvuotą sugrįžimo prie žemės vaizdingumo ir konkretumo reikalavimą, kai žemės fizika ir metafizika tampa savotišku topografiniu žemėlapiu, leidžiančiu atrasti tikrovės centrą.
Tačiau štai mūsų bendrapilietis Arkadijus Vinokuras sako, kad Lietuva jam be ES teisyno būtų tik žemės gabalas.
Tai išties reljefiškas posakis, iš pradžių leidžiantis pamanyti, kad Lietuva ponui Arkadijui vis tik turi kažkokią likutinę vertę, tačiau prisiminus, kad paplitusiuose frazeologizmuose ir kasdieniniame vartojime žodis „gabalas“ paprastai yra siejamas su nelabai kvapnia substancija, staiga nevalingai atsiloši atgal. Kas be ko, tokie frazeologizmai čia užsiveisia neatsitiktinai.
Žinia, ponas A. Vinokuras savo gyvenimą paskyrė Lietuvos niekinimui ir lietuvių tautos dergimui. Kaip atrodo bent man, tik labai užbambusios vaizduotės žmogus gali būti vedamas į priekį įsitikinimo, kad lietuvių tautos dergimas padės išaukštinti izraelitus, tačiau negalima paneigti ir to, kad, darydamas su tokia intencija po savimi, anas atrado savo gyvenimo įprasminimo atsparos tašką ir galiausiai iš išskyrų nusilipdė savo tikrovės salą. Jeigu apsieisime be eufemizmų, tokios salos dislokaciją bus galima atpažinti dar lengviau, ar ne?
Labai gerai įsivaizduoju, kad geriausiai būtų apeiti tokios salos, nulipdytos iš šūdo, gyventoją tylomis, tačiau mano vaizduotė iškrėtė bjaurų pokštą, kad šūdo salos gyventoją vėl prisiminiau, kai neseniai TV laidoje sukviesti diskutavo 4 buvę Seimo pirmininkai, kurie audringai besiginčydami dėl laikmečio politinių aktualijų nė žodelyčiu neužsiminė apie rėksmingai besiprašančias dėmesio Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo bei užtvindymo kitataučiais peripetijas, kas leido šių eilučių autoriui pagalvoti, kad visa jų veikla, sudėta į krūvą, galiausiai nėra verta nė musės kakučio. Toli jiems iki Vinokuro…
*
kelionė į tėvynę tęsiasi kiekvieną rytą
kaskart iš naujo ruoštis puolam
į slėnio vaizdinį šviežiai tik išsiritusį
išeina seserys pro uolą
siūbuoja ant pečių molinės sunkios amforos
kai kelias veda prie garuojančių šaltinių
apibrėžtys vietovės dar kol kas amorfiškos
tačiau vanduo jau grynas šaltmėtinis
migloti medžiai nuo šaltinių garas
gyvenimas kitoks dar neapnuodytas
ir kabo gebenės visur nukarusios
o vakaras toks tirštas kaip žolelių nuoviras
aukštikalnių suspaustas tyras oras
kelionės vaizdinys per išgalvotas sienas
gyvenimas dar klaikiai paprastas ir doras
kada gali gyventi pats sau vienas
išeina seserys kaskart pro uolą
gyvenimas be priežasties iškart užverda
vėliau prasimuša toks garsas tarsi zyztų uodas
ir orą sudrumsčia sprogimas užberia skeveldros