Kolaboravimas paprastai yra suprantamas kaip bendradarbiavimas su okupacine valdžia, pavyzdžiui, sakoma, kad sovietiniais laikais Lietuvoje okupacinės valdžios ir komunistų partijos struktūrose dirbę žmonės yra kolaborantai, taip pavadinami net ir tokiu atveju, kai jie šiandien įrodinėja, kad ir tais laikais dirbo Lietuvai.
O kaip pavadinsime tuos nepriklausomos Lietuvos piliečius, kurie darbuojasi Europos sąjungos (ES) struktūrose tarsi ir atstovaudami Lietuvai, tačiau vidujai jaučiasi nesusaistyti jokių įsipareigojimų Tėvynei.
Kas be ko, labiausiai tinkanti šiuo atveju iliustracija yra Aušros Maldeikienės pasisakymas (cituoju iš atminties), kad ji neva yra išrinkta į ES parlamentą, o ne į Seimą, taigi ir atsiskaityti privalo Europarlamentui, o ne Lietuvos žmonėms.
Žinoma, tai karikatūrinė, bet labai iliustratyvi, čia mus dominančios žmonių grupės mąstymo tendenciją galimai tipizuojanti ištara. Neabejojo, kad pacituotas Maldeikienės pasisakymas turi apibendrinančią galią ir po kelių dešimtmečių bus įrašytas į istorijos vadovėlius kaip svarbus mūsų susidrumsčiusių laikų liudijimas (norėčiau tikėti, kad vis tik su minuso, o ne pliuso ženklu). Nuostabioji Maldeikienė yra linkusi viską maksimalizuoti, todėl daug kas josios veikloje prasikiša kaip kraštutinę ribą pasiekusi aktualizacija, perauganti į dalyko sukarikatūrinimą, tačiau plika akimi matome, kad ne taip viešai ir, tarkime, labiau niuansuotai didelė eurobiurokratų iš Lietuvos grupė žmonių yra linkusi pritarti euroAušros mintims, mąsto labai panašiai.
Tačiau ar turime nors mažiausią teisę, neklastodami dalykų padėties, tokius pasišventėlius gretinti su kolaborantais, kai net didžiausiam skeptikui neapvirs liežuvis pasakyti, kad neva ES struktūros yra okupavusios Lietuvą?
Tačiau čia ir įvardijimą kitą bandome primatuoti – kalbame ne apie kolaboravimą, o parakolaboravimą. Priešdėlis „para“ (gr. para – prie, šalia, nuo), iš vienos pusės, nurodo į buvimą šalia ko nors ir drauge nukrypimą nuo to ko nors, žemesnį ko nors lygį (imkime parafizikos pavyzdį), o, iš kitos, parodo, kad toks pamėgdžiojimas yra galimas tik tada, kai yra sukurta to ko nors normatyvinė bazė (pavyzdžiui, mūsų kalbėjimas apie paranormalius reiškinius yra prasmingas tik tada, kai labai aiškiai įsivaizduojame, kas yra normalumas).
Tokį eurobiurokratų užklasį negalime pavadinti kolaborantais, net ir apkaltinus juos abejingumu ar – neduokDie – priešiška veikla Lietuvai, kaip neturinčiais labai aiškiai apibrėžto užsakovo, dėl kurio naudos stengiasi užsirekomenduoti ES struktūrose, nes greičiausiai jie vis tik pluša, neretai nusisukdami nuo Lietuvos, dėl savo kastos išlikimo ir pasidauginimo interesų, Taigi, jeigu būtų galima taip pasakyti, jie yra autoimuninė kolaborantų klasė arba, greičiau, užklasis.
Kadangi aptariamu atveju naudos subjekto ir išdavystės objekto apibrėžtys yra labai išskydusios, šį biurokratinės tarnybos žmonių porūšį dar būtų galima pavadinti metakombatantais (gr. meta – už anapus), t. y. pabėgusiais už fronto linijos ir ieškančiais vietos po saule jau anapus Tėvynės žmonėmis, kurių kuriamas pavyzdys yra diametraliai priešingas Arvydo Šliogerio filosofijoje aprašytam filotopo, ogi iki kraujo akyse įsižiūrėjusiam į savo gimtinės reljefą, čia siekiančiam įsišaknyti, taigi, šiapusinio žmogaus pavyzdžiui. Nuo savęs dar pridurčiau, kad gimtosios žemės vaizdinys neleidžia išsibarstyti, užtvenkia žmogų. Tokia tvenkianti riba neapriboja žmogaus, bet užtvenkia, suteikia žmogui gelmę, o tai pripažinus, mums nebelieka kitos galimybės kaip vardan atvirkštinės proporcijos balanso pasakyti, kad savo ruožtu Briuselio kosmopolitai yra prakiurę žmonės.
Neseniai apturėjau tikrą nuotykį perskaitęs labai tiksliai intonuotą Miguel Nunes Silva straipsnį „Kosmopolistanas“, kuris kaip savotiškas bendraminčių susirinkimo vietos atpažinimo ženklas, išverstas į lietuvių kalbą, pasirodė visose padoriose Lietuvos interneto svetainėse. Kaip supratote, nesunku bus susirastą minėtą straipsnį, drauge kviečiu jį perskaityti tuos, kurie dar neperskaitė, o tuos, kurie perskaitė, perskaityti dar kartą, atidžiau. Neapleidžia negera nuojauta, kad tikrai verta dėmesio publikacija kažkaip praslydo pro akis, liko nepastebėta kaip stiprus postūmis diskusijai daugumai iš mūsų aktualia tema.
Žodis „kosmos“ senovės graikų kalba reiškia – tvarka, darna, harmonija. Jeigu neklystu, pirmiausiai šis žodis buvo vartojamas nusakant turtingos ponios sugebėjimą ant stalelio palikti tvarkingai sudėliotas parfumerijos ir skaistalų dėžutes bei kitokias veido puošybos ir kūno priežiūros priemones, vėliau kosmu yra pavadinama tvarkinga armijos rikiuotė, o filosofai šį žodį perkėlė į visuotinės tvarkos gamtoje paieškos projekciją. Senovės filosofų požiūriu, žmogaus sieloje nusistovi tvarka, sekant didžiojo kosmoso tobulumo pavyzdžiu, o žmogus iš esmės esą yra mikrokosmas.
Savo ruoštu mūsų dienų kosmopolito kosmas yra beribis, kažkas panašaus į kvailos begalybės buveinę, prakiuręs visomis kryptimis, taigi kosmopolitas, jeigu norite, yra ne tiek pasaulio, kiek kiaurymės, dar kitaip tariant, skylės gyventojas.
Pabaigai būtų galima pasvarstyti dar tokį klausimą – koks tipažas yra labiausiais tinkamas tapti ES institucijų darbuotoju?
Kvalifikacinis pasiruošimas čia galimai yra svarbus, bet nebūtinai svarbiausias faktorius.
Pabandykime įsivaizduoti, kad ir sultono hareme prižiūrėtojais galėjo dirbti ne kiekvienas tokio darbo užsimanęs vyriškis, – tokios tarnybos siekiantysis mažiausiai turėjo būti eunuchas.
Vaizduotė piešia vaizdelį, kad labiausiai čia yra pageidautini tautinių sentimentų atsikratę asmenys.
Miesto legendos byloja, kad homoseksualas turi didesnį šansą įsilieti į ES biurokratų gretas nei ne homoseksualas, tačiau aš pats miesto legendomis netikiu, o kokių nors sociologinių tyrimų ta kryptimi nėra ir nenusimato.