Kai neturiu ko skaityti, paprastai pats kažką parašau ir išspausdinu, o po to skaitinėju atsipūtęs tai, ką taip parašiau, žinoma, su autoriui būdingu atlaidumu savo tekstams. Tačiau pastaruoju metu patikėjęs Vytauto Sinicos viešai skelbtais paraginimais ir rekomendacijomis įsigijau jau trečią knygą pagal tokį atrankos principą, o jas, pavadinkite tai V. Sinicos bibliotekėle, skaitydamas neturėjau progos nusivilti. Dabar jau įpusėjęs (skaitinėti nėra taip lengva kaip rašinėti) antrąją pagal eilę iš taip įsigytųjų knygų, o būtent Joelio Kotkino studiją „Neofeodalizmo atėjimas“ (Vilnius, Valstybingumo studijų centras, 2023) skubu pasidalinti savo pirmaisiais įspūdžiais ir užgimusiomis asociacijomis, kurias ta knyga pažadina.
Niekam jau nėra didelė paslaptis, kad pastaraisiais metais pasaulio turtai su kasdien didėjančiu pagreičiu kaupiasi turtingiausiųjų rankose, o vidurinioji klasė mūsų akyse skaidosi, menksta. paraleliai didėjant sąlyginai skurstančių skaičiui. Tačiau J. Kotkino pateikti tyrimų rezultatai apie vyksmą išties abstulbina taip, kad savaime įsirėžia į atmintį, kai dėl jų pasitikslinimo nereikia dar kartą atsiversti knygos puslapio, kuriame skelbiama, jog globalaus turto dalis, priklausant turtingiausiam 0,1 pasaulinės populiacijos procentui jau 2012 m. išaugo iki 22 proc., savo ruožtu prognozuojama, jog 2030 m. turtingiausias populiacijos procentas valdys du trečdalius viso pasaulio turto.
Dar ne taip seniai buvo laikomasi požiūrio, kad technologijų pažanga ir gamybos plėtra (kitaip tariant, augimas apskritai) leidžia sumažinti arba bent subalansuoti tokias disproporcijas, nes esą visko didėjant dėl pagreitinto augimo tempų net esantys turtinės skalės apačioje pagal susisiekiančių indų principą turėtų laimėti daugiau nei galėtų užtikrinti koks nors turtų perskirstymas. Tačiau kaip netrukus išaiškėjo, toks augimas tik dar labiau užaugina turtų ir galimybių nelygybę.
J. Kotkino knygoje neužtikau vartotojų visuomenės sąvokos, nors prie dešimtmetį kitą tai buvo strateginio pobūdžio idealaus tipo sąvoka, kurią pasitelkiant kaip prožektorių buvo galima greitai aptikti ir nušviesti moderniųjų laikų labiausiai išsivysčiusių visuomenių užkulisinius prieštaravimus. Štai aptikus, kad visuomenė sukasi vartojimo svaigulyje tol, kol apspangusi pradeda springti nuo tokio paspartinto vartojimo, buvo galima tos visuomenės abejingumą pasaulėžiūros klausimams ir pilietinį pasyvumą paaiškinti nuorodomis į vartotojiškumo nuostatų suvešėjimą.
Keletą metų bandžiau parengti planą – kaip būtų galima pabėgti iš vartotojų visuomenės, – tai buvo projektas, kurį dėl vartotojų visuomenės logikos totalaus įsivyravimo buvo galima pabandyti iškišti kaip vartojimo produktą. Tačiau per vieną dieną tokie planai visiškai atpigo, tapo beverčiai. Kodėl?
Kaip atrodo bent man, nėra jokio reikalo bėgti iš vartotojų visuomenės, nes naujoji oligarchija mus tiesiog su bizūnais rankose išvaro iš tokio vartotojiškumo eono dar ryžtingiau nei kažkada žmogus buvo išspirtas iš rojaus (kitas klausimas, kad Lietuvos gyventojų populiacija ne tiek išvaroma iš vartotojiškumo rojaus, kurio dar nebuvo priėjusi, kiek žengdama ta linkme randa jau aklinai užtrenktus vartus).
Apie gilesnes tokio virsmo priežastis pakalbėsime kitą kartą. Tačiau tiesiog akis bado tai, kad naujoji oligarchija (be to, jog turtai telkiasi vis siauresnio rato žmonių rankose, keičiasi įtakingųjų struktūra, kai svarbesni už stambiausiuosius gamintojus ir finansinio kapitalo magnatus tampa informacinių technologijų pažangos spartinimo monopolistai) pradeda įsivaizduoti, kad nuo daugumos vartojimo priklauso ne tiek tiesiogiai, kiek pagal atvirkštinės proporcijos principą, kai net užkopęs ant aukščiausiosios hierarchijos laiptelio supranta, jog dar ilgai privalės dalintis su kitais ta pačia planeta, nykstančio švaraus oro resursais, žalumos likučiais, vandeniu, tyla, taigi dalykais, kurie anksčiau nieko nekainavo, o dabar tampa deficitu net turtingiausiems, kuriems šiaip nieko netrūksta. Taigi, kaip atrodo, naujoji oligarchija yra labai suinteresuota, kad vartojimo tempų stabdymo ir klimato apsaugos ideologema kuo greičiau įsitvirtintų žmonių sąmonėje, nežiūrint to, jog ne vienas iš jų skaido prabangiu, skirtu tik privačiam naudojimui laineriu aplankyti savo tetos kitame pasaulio pakraštyje arba keliauja kosminiais laivais į negyvenamas planetas, ieškodami ten savo protėvių, tokiu būdu individualiai vienas pats naikindami klimato išteklius sparčiau nei sugeba vidutinio dydžio miestas.
Skaitantis šią studiją turės progą pamatyti tai, kaip naujosios oligarchijos pinigų malūnai kuria naująją intelektinę aplinką, deformuoja universitetų veiklą, iki kraštutinės ribos nususina konformistinį kelią pasirinkusią žiniasklaidą (kaip atrodo bent man, sovietinių laikų cenzūra nė iš tolo negalėjo užtikrinti tokio žiniasklaidos vienmintiškumo, kokį šiandien demonstruoja oligarchijos pinigais patręšta meinstryminė žiniasklaida).
Naujosios hierarchijos pavadinimas neofeodalizmo atėjimu leidžia labai tikslai diagnozuoti tai, ko išties verta yra tokią hierarchiją aptarnaujanti pažangizmo ideologija, daranti didžiulį įtūpstą į praeitį su pažangos užkeikimais lūpose.
Mūsų dienų universitetas yra tapęs ideologinio perauklėjimo stovykla, – rašo autorius.
Žmonės, turėję progų varstyti universitetų auditorijų duris kelių pastarųjų dešimtmečių bėgyje paliudys tai, kaip neatpažįstamai pasikeitė universiteto gyvenimas, kai dialogo terpė buvo išmainyta į kelionės triušio urvu metamorfozes, karštligės ištiktai sąmonei bandant susivokti besiplečiančios dykumos pasaulyje (tai taip pat reikalauja atskiro aprašymo siurrealistinės estetikos plotmėje).
Jau šiandien kyla būtinybė atrasti kažką kito vietoj leftistiškai nusivažiavusio universiteto, nes padorūs tėvai bijo siųsti savo atžalas į skylę, pasivadinusia kažkada garbingos „universitas“ institucijos vardu.
Ar mes pralaimėjome?
Dėl blogų asociacijų net bijau užsiminti apie pasaulinės revoliucijos galimybę, tačiau daugumai iš mūsų tikriausiai yra būdinga ta pati nuojauta, kad anksčiau ar vėliau didžiojo socialinio sprogimo neišvengsime.
Tačiau nereikia bijoti ir pralaimėjimo, egzistenciškai visi anksčiau ar vėliau pralaimime, ar ne?
Sokratas pralaimėjo savo mūšį dar antikoje, tačiau toks pralaimėjimas tapo vilties ir tiesos kelrode žvaigžde daugeliui amžių, kai savo ruožtu laimėjusiųjų vėliavos ir kita atributika neretai pagreitintu tempu nukeliaudavo į atmatų duobę.
Juolab mūsų laikmetis pasižymi tuo, kad mes visą pelną laimim iš nuostolių!
__________________________
o jeigu ir vėl nebūtų čia kirminų
ir nebūtų gailaus nykimo ——-
nežinočiau kodėl gyvenu
kas taip baisiai nutolino mano likimą
(nebūtų spalvų įvairovės
tamsos ir šviesos
atšešėlių
nei pustonių ir nei
aido)
nebeliktų pavasario vėtrų valiojimo
ir pakitusių slėnio vaizdų per sekundę
mykimu jau tiktai nebeartikuliuojamu
pasiliktų mūsų dejonės ir skundas
nežinotum kaip pumpuras pampsta
spaudžiamas bundančių syvų
pamažu kaip dangus sutemsta
virš žydinčių žemės masyvų
belaikybė tiktai konservuotų mus
uždaryti jau būtų uostai
nežinotum ką reiškia prarasti namus
visą pelną laimėti iš nuostolių
(…nebeliktų
išorės ir vidaus
viršaus
apačios
centro
ir
pakraščių)