Nesu teisininkas, taigi ir mano nuomonė dėl pranešėjo instituto atsiradimo būtent teisinėse institucijose nėra pernelyg vertinga. Tačiau net plika akimis matosi, kad užgimęs VSD gelmėse toks vienas pranešėjas sujaukė ne tik šios institucijos darbą, bet ir audringai paspartino jau anksčiau nestabilios politinės aplinkos pavertimą visišku jovalu.
Nesunku įsivaizduoti, kad net Rusijos agentūros įsibrovimas į Lietuvos žvalgybos ir kontržvalgybos struktūras nebūtų padaręs tokios didelės žalos kaip šio atsipalaidavusio sraigtelio sukimasis iracionaliomis elipsėmis daužant mechanizmą iš vidaus ir viską ardant iš eilės. Tiesą sakant, nesugebu įsivaizduoti, kaip galės toliau plaukioti šios institucijos laivelis su pramuštu dugnu.
Ar sakote, kad slaptųjų tarnybų kontrolei demokratinės politinės kultūros šalyse skiriamas didelis dėmesys būtent dėl demokratinės tvarkos užtikrinimo, kad po slaptumo skraiste nebūtų sukauptas įtakos perteklius?
Tačiau Lietuvoje yra įsteigta tokia slaptųjų tarnybos kontrolės ir priežiūros ombudsmeno pareigybė. Ko daugiau? Nejaugi dėl didesnio viešumo čia dar reikėtų įsteigti stebėtojo iš ne NATO šalies postą, panašiai kaip anksčiau priešiškų blokų šalys kontroliavo viena kitos termobranduolinį nusiginklavimą?
Tačiau kad ir kaip buvo sumanyta, šiandien jau akivaizdu, kad pranešėjo steiginys Lietuvoje imtas pritaikyti kaip nešvarios politinės kovos efektinga priemonė, ne kitaip. Kodėl taip atsitiko mūsų padangėje – apie tai truputėlį vėliau.
Lietuvoje niekas netrukdo skųsti net savo viršininkus ar bendradarbius teismams arba aukštesniajai instancijai, jeigu matote, kad jie savo veiksmais, o gal neveikimu pažeidžią viešąjį interesą ar pamatines konstitucines vertybe. Ar pranešėjo statusas tokiam skundimui suteikia patogesnę platformą, apsaugines garantijas, leidžia užsidėti neperšaunamus šarvus?
Štai šių eilučių autorius jau begalę kartų viešojoje erdvėje yra išsakęs gerai apmąstytą situacijos vertinimą, kad Ingridos Šimonytė vyriausybė, besivadovaudama nuostata, kad lietuviškosios tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, iš esmės pažeidžia LR Konstitucijos pamatinį postulatą, jog Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta. Didesnės teisinės kolizijos neįmanoma net įsivaizduoti, ką šiandien valdžia įtvirtina kaip kasdieninį dalyką su normalumo povyzą be jokio konfūzo. Taigi kodėl man, demaskuojančiam tokį apsimetėlių šou, nėra suteikiamas pranešėjo statusas, a?
Žinoma, paskutiniu sakiniu truputėlį tretiruoju temos plėtotę, kita vertus, jau pats laikas būtų atkreipti dėmesį, kad išgarsėjęs atvejis su VSD pranešėju buvo ne šarvų suteikimo iniciacija, o reikiamo žmogaus kaip puolamojo ginklo prieš konkurentus dėl valdžios paruošimas, užkonservuojant tokį žmogų iki numatyto momento, suteikiant jam ilgalaikį išlaikymą, po to – paleidžiant kaip vienkartinę torpedą-kamikadzę.
Kas be ko, valdžia už išlaikymą paprašo intymių paslaugų, tokia jau yra ta valdžia. Tačiau svarbiausias dalykas, ką aš čia noriu išsakyti labai garsiai, yra apie tai, kad taip įvykiai galėjo pasisukti tik neįtikėtinai žemos politinės kultūros šalyje, kaip ir atsitiko aptariamu atveju, kai ir pažiūros tarsi teisingas sumanymas, kad reikia suteikti papildomas apsaugos priemones liudininkui virto diametraliai priešingu pasirinkimu, kai iš įmautės ištraukiamas pasalūnų ginklas yra nukreipiamas prieš visais kitais požiūriais pranašesnį konkurentą.
Čia tarsi pradeda galioti taisyklė, kad pralaimėtas kovas galima pabandyti laimėti, jeigu nebūsi toks diskretiškas kaip ankstesniosios kartos rinkdamasis priemones. Taigi, kartoju, tai, kas įvyko aptariamu atveju, galėjo įvykti tik labai žemos politinės kultūros šalyje, o mūsų bėda yra ta, kad galimai nepastebėjome, kad valdančioji koalicija nutempė šalį į politinės kultūros duobę, kur jau žaidžiama pagal visai kitas taisykles.
Tikrai nesunku suprasti, kad pranešėjo statusas gali tapti didele siekiamybe ne tik teisuoliams ar pseudoteisuoliams, bet ir įvairiausio plauko avantiūristams su neaiškiais tikslais.
Kaip išaiškėjo visai neseniai, tokio pranešėjo statuso siekia ir tikrai ne iš geriausios pusės jau užsirekomendavęs, mokytojai, kuri viešai išsakė savo nelygstamą meilę lietuvių kalbai, bylą bandantis sukurpti prokuroras Šarūnas Šimonis. Vaje vaje…
Neturiu teisės nieko tvirtinti kategoriškai, nes nieko daugiau nei fakto konstatacija, nežinau, tačiau man sunku patikėti, kad lietuvybės kvestionuotojas galėtų būti tas taurusis mūsų dienų riteris, kuris išjoja į karą su neteisybės malūnais.
Kaip atrodo, greitai visus Lietuvos gyventojus bus galimas suskirstyti į dvi rūšis, t. y. į pranešėjus ir ne pranešėjus.
Žemos politinės kultūros šalyje toks suskirstymas gali įvykti dar greičiau nei spėjome apie tai juokais pagalvoti, ar ne?
Leiskite ir man, nedirbančiam jokioje valstybės tarnyboje, išbandyti pranešėjo statuso teikiamas orumo laidavimo privilegijas toje vienintelėje instancijoje, kurioje paprastai ilgiausiai tūnu, t. y. savo šeimoje kaip sutuoktiniui, ginant viešąjį interesą ir pamatines konstitucines vertybes.
Visam pasauliui garsais pranešu, kad žmona neišleidžia į laisvę taip dažnai kaip man to norėtųsi, laiko pamynusi po padu. Sako, kad labiau myli nei gerbia. Tačiau žinokitės, kad savo meilę galite pasilikti sau, o Pranešėją pirmiausiai yra privalu gerbti, toks požiūris yra įtvirtintas net Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatose, štai taip.