Kaip atrodo bent man, S. Skvernelis yra įdomus personažas, galima būtų net pasakyti, žmogus – mįslė. Vardan palyginimo pastebėsiu, kad, manding, Čmilytė-Nielsen, Šimonytė ir panašūs politikos išsišokėliai mūsų padangėje yra žmonės be paslapties, kai iš anksto gerai žinai, ko gali iš jų tikėtis (ogi didesnės ar mažesnės kiaulystės, dažniausiai susivedančios į lietuvių tautos paniekinimą), yra lėkšti kaip (norėčiau pasakyti kažką apie pirštus, tačiau palyginimo neužbaigiu dėl savicenzūros sumetimų) politikos personažai. S. Skvernelis neabejotinai išsiskiria tarp tokių politikos nususėlių kaip sudėtingesnės struktūros žmogus.
S. Skvernelis | P. Peleckio (BNS) nuotr.
Ko vertas yra jau jo skulptūrinio formato veidas, savo išsprogusiomis akimis primenantis ateivį iš kitos planetos, ar ne?
Pirmą kartą S. Skvernelį išvydau dar sovietinės TV ekranuose, postringaujantį kažką stulbinančiai įdomaus apie eismo pertvarką… Įspūdis buvo toks netikėtas, tarsi iš tiesų būčiau išvydęs ateivį. Šūktelėjau žmonai į virtuvę, kad ateitų pasižiūrėti ir paliudytų, kad nesapnuoju, nes laidos dalyvis su milicininko antpečiais kalbėjo kaip išmanantis dalyko esmę, protingas, verbalizuotas žmogus. Vis dėlto, primenu, tai buvo laikai, kai daugėjo labai negražių pasakojimų apie to meto milicininkus, kad neva jie sumuša ir apiplėšia į blaivyklą patekusius, taigi pavargusius nuo gyvenimo sovietinius piliečius, o padauginusias svaigalų moteris ir merginas (pasakojama, kad pasitaikydavo net nepilnamečių) prievartaudavo, kol atsibosdavo.
Žinia, S. Skvernelis tapo beveik legenda jau mūsų laikais, apgynęs savo kolegą nuo Dalios Grybauskaitės savivalės (tai buvo taip nuostabu, kad net šiandien apsąla širdis, prisiminus) ir sugebėjęs subtiliai pasišaipyti iš tokios užtūpusios aukštą postą, bet neretai nugrybaujančios Loretos Graužinienės. Tada jis tapo herojumi! Neatsitiktinai Ramūnas Karbauskis jį pasirinko savo partijos rinkiminio sąrašo „veidu“, anas turi uoslę, nieko nesakykite, tiksliai pasirinkti tą, iš kurios charizmos galima būtų pelnyti politinių dividendų.
Pernelyg nesiginčyčiau, jeigu kažkas sakytų, kad vadovaudamas vadinamajai technokratų vyriausybei, S. Skvernelis užsirekomendavo kaip neprastas vadybininkas. Kita vertus, kyla klausimas – ar technokratinis, – jeigu šį žodį išties suprasime konceptualiai, – užsiangažavimas kaip tik nebuvo didžiausia šios vyriausybės bėda, būtent kaip šleifas prasitęsianti iki mūsų dienų ir išstatanti tautą katastrofos akivaizdoje?
Turiu galvoje pirmiausiai Vaido Navicko liudijimus apie tai, kad visoms didžiausioms nesąmonėms, Ingridos Šimonytės vyriausybės laikais jau akivaizdžiai išryškėjusioms kaip nusikaltimo požymius įgyjantys pasirinkimai, starto komandą davė dar S. Skvernelio vyriausybė. Žinoma, kalbame pirmiausiai apie „Ignitis“ privatizavimą ir valingą valdančiosios kastos pasirinkimą Lietuvą užtvindyti migrantų miniomis, tapusioms mūsų šaliai dirbtinai primesta saugumo, identiteto išsaugojimo, o gal jau net paprasčiausio išlikimo problema.
Ar sakote, kad, kas ne kas, o „Ignitis“ privatizavimas buvo racionaliai technokratiniu požiūriu suprastas veiklos optimizavimo pasirinkimas, kai neva privatizacija pagal idėją turėtų užtikrinti didesnį veiklos efektyvumą. Tačiau to meto „Ignitis“ vadovų pasirinkimas pasidovanoti sau įmonės akcijų paketus, kaip atrodo bent man, per šviesmečius yra nutolę nuo laisvosios rinkos etikos supratimo ir greičiausiai primena komandinės ekonomikos išugdyto „ lapė vištidėje“ mentaliteto refleksus. Arba net atsiduoda sukčiavimu taip akivaizdžiai, kad to neįmanoma buvo pridengti net ultreapažangietiškais įmonės vadovų raginimais darbuotojams sudalyvauti gėjų paraduose?
Kaip atrodo bent man, toli gražu ne specialistui, „Ignitis“ yra strateginė įmonė kaip teikianti galimybę elektros energijos transliacijos tinklais užtikrinti socialinio kontrakto tęstinumą, o tokios įmonės privatizavimas primena kažką panašaus į visuomenės sutarties nutraukimą didžiausių išbandymų metu.
Dar daug kas mūsų padangėje buvo optimizuojama – mokyklos, ligoninės… Galiausiai kyla įspūdis, kad minėtosios vyriausybės technokratinį optimizacijos modelį, vedantį į sunaikinimą, buvo (yra) linkusios pritaikyti apskritai lietuvių tautai, pradedant nuo bandymų užtildyti lietuviškos populiacijos balsą tarp kleketuojančių kitaip, nes, kad ir kaip žiūrėtume autochtonai kartas nuo karto gali pasijusti šios žemės šeimininkais, keliančiais valdžiai nepatogius klausimus, yra jautresni apgaulei nei perėjūnų minios, priverstos pasijusti skolininkais juos įsileidusiems.
Tačiau didžiausia bėda ir yra tai, kad čia teisingai ar neteisingai technokratais pavadintiems politikams pritrūksta net užuomazginio pavidalo vaizduotės, kuri leistų įvaizdinti akivaizdžią tiesą, kad visi jų vadybiniai talentai (jeigu tokių būta), karjeros, tarpusavio susitarimai yra mažiau verti nei musės kakutis ant gryčios lango stiklo, jeigu dedamo pastangos neveda į lietuvių tautos interesų atstovavimą ir lietuvybės puoselėjimą, net nekalbant apie pastarosios kadencijos valdžiomenę, atvirai stojusią prieš lietuviškumo išsaugojimo Lietuvos valstybėje pastangas ir žmonių iniciatyvas.
Žinia, toks lietuvybės puoselėjimas ir lietuviškumo išsaugojimas nėra tik kažkoks sentimentas, atliekantis nuo svarbių reikalų, bet yra Lietuvos valstybės egzistavimo substancinis pagrindas, ne kitaip.
Dar daug būtų galima prifantazuoti apie S. Skvernelį, bandant „įsigauti“ į jo tikrą ar tariamą paslaptį, tačiau šydą pradengia ta aplinkybė, kad pirmojo artimas bendražygis yra toks Bakas, andai raginęs atidaryti Lietuvoje visus šliužus Lukašenkos instrumentalizuotai migracijai, ta proga įrodinėjęs, kad taip pasielgti įpareigoja aukštasis europiečio vardas, šiandien, kaip atrodo bent man, jau radęs savo niekingumo pritaikymą ne tik visų aukštųjų žodžių išniekinimui, bent ir kaip subrendęs ar net perbrendęs Ekspertai.eu terpėje ekspertas prie konservatorių partijos. O gal, nesiginčysiu, tokia sielų giminystė čia reiškia tik tai, kad S. Skvernelis nemoka pralaimėti. Technokratai apskritai nemoka pralaimėti, nesugebėdami įsivaizduoti, kad, palyginus su didžiuoju pralaimėjimu, visi mūsų pralaimėjimai iki to „ įvykio“ yra tik dėmesio nevertos gyvenimo smulkmenos.
Po metų ar kitų nuo Lietuvos įstojimo į ES lrt.lt portale publikavau straipsnelį, pavadinimu „Ar Europos Sąjunga yra vien tik technokratinis projektas?“. Per prabėgusius beveik 20-metį mano nuomonė apie aptariamą dalyką pasikeitė taip ryškai, kad nesiūlyčiau skaityti šio straipsnelio jokiu atveju, jeigu ne ta aplinkybė, kad publikacija iš lrt.lt archyvų yra ištrinta tikriausiai dėl to, kad čia per pusę sakinio išsakiau ne iki galo subalansuotą pagal leftistinius korektiškumo kanonus nuomonę apie seksualines mažumas. Toliau ir talpinu tą tekstą, kurį prašyčiau neskaityti, neužsibūti čia, nes mano požiūris į ES, bėgant metams, švelniai tariant, mutavo, kurį atsiversti kaip autorius galiausiai leidžiu tik tiems, kuriems yra įdomu sužinoti – kaip gali būti cenzūruojama ne tik ateitis, bet ir praeitis?
***
Klausimas iš tiesų nevienareikšmis, be to, labai nenorėčiau, jog žodis „technokratinis“ čia būtų suprastas išankstinėje neigiamų konotacijų perspektyvoje. Vardan palyginimo galima prisiminti, jog vadinamoji Sovietų sąjunga iš esmės buvo ideokratinis projektas, kai išplėtoto teroro priemonėmis, sukūrus prievartos sistemą buvo siekiama gyvenimą įsprausti į ideologinių postulatų nubrėžtas ribas. Taigi žodžio „idėja“ reikšmė ne visuomet yra prakilnesnė už žodžio „techne“ (verčiant iš graikų kalbos – sugebėjimas, mokėjimas) reikšmę.
Pradėjęs vienytis kaip Europos anglių ir plieno bendrija, sukūręs Europą kaip bendrąją rinką, šiandien senasis žemynas įteisintu Europos Sąjungos (ES) statusu siekia ne tik ekonominės, bet ir politinės šalių sanglaudos. Kita vertus, galima kelti klausimą, ar dėl to dabar dar aktualesniu tampa europiečio kultūrinės tapatybės klausimas. Įsivaizduoju, kontroversijos sklaidos argumentus, jog kultūrinis savitumas ir skirtumai yra kiekvienos šalies reikalas, nebandant primesti kitiems kokių nors bendrų orientyrų. Dar daugiau! Galima teigti, jog ES nesiekia suniveliuoti tautas kultūriniu požiūriu, o atskirais atvejais, galimas daiktas, teikia paramą šalies kultūrinio savitumo puoselėjimui.
Į tokius kontrargumentus verta įsiklausyti, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, kyla abejonės ar grynasis pragmatizmas gali tapti ta cementuojančia medžiaga, kuri galėtų užtikrinti ilgalaikį naujojo politinio darinio stabilumą.
Pragmatizmas, kuris vis dažniau prasikiša ES šalių bendruomenėje, nesukuria dirvos ilgalaikiam įsišaknijimui. Kaip atrodo bent man, apie tokią įsišaknijimo sistemą būtina pradėti kalbėti iš naujo, nes vadinamoji žmogaus teisių ir laisvių programa pastaruoju metu ES institucijose yra susiaurėjusi iki karikatūrinės ribos, iškilius tokios programos lozungus kažkodėl suvedant išimtinai į seksualinių mažumų teisių užtikrinimo užduotis.
Nepretenduodamas rasti visus tenkinantį atsakymą, čia vis tik ruošiuosi atkreipti dėmesį į istorijos teikiamą pavyzdį, kai Europa buvo natūraliai vienijama bendros kultūros idėjų ir turėjo neprievartinius tokios vienybės įgyvendinimo instrumentus. Kalbu, žinoma, apie viduramžių istorinę epochą, krikščioniško mokymo kultūrinį likimą ir šioje epochoje susiformavusį universitetą kaip idėjų apyvartos vietą.
Nudėvėta tiesa, regis, yra išvada, jog Vakarų kultūros tipas susiformavo krikščionybės išplitimo areale, taigi mėginti priminti šią tiesą, pateikiant papildomus argumentus, atrodytų yra tas pat, kas veržtis pro atviras duris. Tačiau dar gyvai mūsų atmintis saugo tą nesusipratimą, kai ES konstitucinių dokumentų rengėjai atsisakė paminėti krikščionybę kaip europinės kultūros pagrindą. Nesunku suprasti, kad, pavyzdžiui, Prancūzijos pozicija šioje situacijoje iš esmės buvo nulemta labai egoistinių politinių interesų, t. y. to žvalgymosi pro petį į įspūdingai išaugusį skaičių islamo kultūrai priklausančių rinkėjų, dabar – naujųjų šalies piliečių.
Kita vertus, čia dar būtina plačiau aptarti vieną išlygą. Garsus lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis argumentuotai ir detaliai yra paaiškinęs, jog religija savaime, o tuo labiau tikėjimo išpažinimas nėra kultūrologinės refleksijos dalykas. Kultūros filosofijos Lietuvoje pradininkas ir daug jo sekėjų tikina, jog religija ir kultūra nėra viena kitos dalys, nors gali daryti įtaką viena kitai. Iš tiesų, kultūrinio veiksmo subjektas, kultūros kūrėjas yra žmogus, o religio numato abipusį Dievo ir žmogaus dalyvavimą. Dabar išpuolė gera proga vėl prisiminti, jog priešdėlis re lotynų kalboje žymi pasikartojimą, kilimą iš naujo, o žodžio religio etimologinis aiškinimas nurodo dvi šio žodžio reikšmes, t. y. manoma, jog ši verbalinė konstrukcija įvardija abipusio ryšio arba, kita etimologinė versija, abipusio surinktumo perspektyvas.
Visiškai sutinkant su šia, ne kartą išsakyta nuostata, vis dėlto nesi drauge dėl to įpareigojamas atsisakyti kultūrologinės religijos temų redukcijos, jeigu tai darydamas suvoki tokio žingsnio sąlygiškumą. Kita vertus, kaip atrodo, kaip tik čia labiausiai tinka prisiminti garsųjį tėvynainį Cz. Miloszą, kuris kartą pareiškė, jog jeigu net yra taip, kad tik žmonija pastatė savąją tilto dalį, kuris galbūt neužbaigtas iš anos pusės dabar kybo virš prarajos, vis tiek tai yra pats didingiausias dalykas, kurį tik galima įsivaizduoti.
Kokios krikščionybės idėjos iš tiesų labiausiai akivaizdžiai tapo europinės kultūros skiepais ir tokiu būdu yra vienijančios mus iki šiolei?
Visuomenės kitimo istorinis supratimas užsimezga tik viduramžiais krikščionybės idėjų dėka, yra pagoniškai antikai visiškai svetima visuomenės apmastymo perspektyva. Būtina pažymėti, jog antika visuomenės kitimą įsivaizdavo remdamasi cikline laiko sampratą, susiformavusią stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris tik kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas
Laikas antikoje dauguma atveju buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje vyravo išvada, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas.
Savo ruožtu, krikščionių religija kaip tik ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis Dievas ir šiapusinio, laike išsidėsčiusio pasaulio sferas. Kritikuodama antikoje dominavusią ciklinę laiko sampratą, krikščionybė paskelbė, jog laikas yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formavosi linijinė laiko samprata, leidžianti istoriškai suprasti visuomenės kitimą. Kiekvienas visuomenės įvykis, apmąstoma tokios laiko sampratos pagrindu, įgyja vienkartiškumą, yra įsivaizduojamas praeities, dabarties ir ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą, atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo krikščionybėje puoselėjama transcendencijos idėja.
Kita vertus, ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, kuri pakeitė antikoje dominavusią žmogaus kaip mikrokosmo sampratą.
Biblijinis postulatas, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugoma Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti traktuoti Kūrėją kaip anapusinę, užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus „teritorija“, t. y. žmogus pradedamas įsivaizduoti kaip toks, kuris savo vidujiškumu tarsi pradygsta kosmoso daiktiškumo paviršių. Taigi mutuoja pati vidujiškumo įžvalga, dabar nurodanti ne tiek į vidaus organų dislokaciją (kaip antikoje), kiek į psichologinį bedugniškumą.
Vis dėlto dar svarbiau pastebėti, jog remiantis tokiu pagrindu, yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja. Taigi tiems, kurie jaučią alergiją laisvės lozungų įgyvendinimui neoliberalizmo apipavidalintu pavidalu, verta priminti neabejotiną tiesą, jog europinė žmogaus laisvių ir teisių programa turi krikščionišką pamušalą. Neoliberalizmo nesėkmės neteikia pagrindo neigti laisvės idėją ir žmogaus orumo puoselėjimo užduotį apskritai.
Kita vertus, kyla klausimas, ar pavyks išsaugoti tokį „viduramžišką produktą“ kaip universitetas. Jau yra pastebėta, jog iš mūsų leksikono beveik nepastebimai, bet kažkaip labai staigiai pradingo anksčiau kur reikia ir kur nereikia mojuota universitetinių studijų akademinės laisvės vėliava. Žinia, europinės direktyvos orientuoja universitetus į didesnę komercializaciją, ir čia, kur kaip tik nereikėtų skubėti, mūsų ostapai benderiai, atsiprašau, didieji reformatoriai veržiasi į pirmąsias gretas. Šiandien iš naujo Europos šalyse prasideda diskusijos dėl universiteto likimo, o pirmavimas įdiegiant laisvosios rinkos principus beveik tūkstantmetę istoriją turinčios institucijos veikloje, kaip atrodo, yra tokia pat liūdna lyderystė, kaip ir pirmavimas pagal savižudybių skaičių, emigracijos srautus ir pan. Vadinamoji reforma šioje sferoje liudija tai, jog valdžią įgiję nekantrūs žmones viską gali suvelti taip, jog niekas nesugebės atpainioti iki pasaulio pabaigos.
Universiteto idėja tūkstantmetėje istorijoje visų pirma buvo siejama su požiūriu į filosofijos studijas, apibrėžiama per tokių studijų prioritetą. Šiandien dauguma profilinių Lietuvos universitetų, siekdami išgyventi, mažina bendrojo lavinimo, humanitarinių dalykų, taigi ir filosofijos studijų apimtis, universitetą paversdami aukštąją profesine mokykla.