Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė tvirtina, kad bet kokios abejonės dėl Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos (GĮUP) įdiegimo bendrojo lavinimo mokykloje yra pataikavimas tamsai, taigi, seka loginė išvada, jog tokia programa arba, kitaip tariant, paankstintas vaikų ir paauglių seksualizavimas yra šviesos spindulys tamsos karalystėje, kelio į priekį nušvietimas.
Savo ruožtu aš pats prašau Aukščiausiojo malonės, neleidžiančios pavargti kartojant, kad šviesa šviesai – nelygi, o toks, kaip ką tik minėtas, kelio nušvietimas greičiausiai yra kažkas panašaus į sąmonės nušvitinimą, kuris savo ruožtu kaip toks jau gali užblokuoti žmogaus pilnavertę brandą ir išsivystymą.
Todėl jau n-tąjį kartą, nebijodamas atsibosti, pasakysiu tą patį dalyką, kad prasidėjusiose su neomarksistais pažangiečiais, išdegusiomis akimis skubančiais ateitį, diskusijose dėl paankstinto vaikų seksualizavimo, šiandien kaip niekados pravartu yra priminti liūdną pamoką iš praeities, kai ikisokratinėje antikoje vaikų seksualinis išnaudojimas, jų lenkimas prie ydos buvo išplitęs kaip bjauri epidemija ir laikomas daugiau ar mažiau nusistovėjusia praktika, iš pradžių net nekvaršinant dėl to sau galvos, o, iškilus reikalui pateisinti išplitusią gėdą ir pasiteisinti, seksualinį vaikų ir paauglių tvirkinimą susiejant su ugdymo turinio tobulinimo, šiandieniniais terminais tariant, švietimo reikalais.
Sokratas, įsismarkavusiose diskusijose su sofistais, tokią praktiką ir teoriją pirmasis iš to meto žinomų žmonių įvertino kaip baisų nuosmukį, po to jo mokiniai, platonizmas apskritai, dar vėliau krikščionybė griežtai neigė pederastinės praktikos teisėtumą. Jeigu norite, Vakarų kultūros civilizaciniai pagrindai formavosi, be visa ko kito, siekiant užkirsti kelią baisuomenės polinkiui tvirkinti ir seksualiai išnaudoti vaikus.
Taigi tikriausiai neatsitiktinai tos pačios pakraipos leftizmas, kuris kviečia atsiriboti nuo klasikinės filosofijos studijų ir deda pastangas užtildyti krikščionybę, drauge pradeda bendrojo lavinimo mokyklos šturmą, siekdamas pateisinti čia bandomo įskiepyti genderizmo ir ydingai traktuojamos seksualinės įvairovės vertybes.
Senovės Atėnuose berniukai nuo 7 metų pradėdavo lankyti gramatines klases, kur buvo mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, muzikos, o nuo 12 – 13 metų jau mindavo takelius ir į vadinamąją palestrą, skirtą fiziniam lavinimui. Visoje senovės Graikijoje buvo išplitusios vadinamosios gimnasijos, kurias dažniausiai lankydavo 13 – 15 metų berniukai.
Žinia, senovės Graikijoje skirtingais laikotarpiais atskiruose miestuose-valstybėse buvo ir kitokie pirminio augančios kartos mokymo ir lavinimo mokyklų tipai, tačiau išdrįskime pasakyti bent kartą garsiai tai, kad to meto Graikijos ankstyvojo lavinimo mokykla apskritai buvo apspista nešvankias mintis audžiančių dėdžių, skandinama žiauriai išsikerojusios tarp to meto graikų pederastijos praktikos.
Kai kurie tėvai, siekdami apginti savo vaikus nuo įkyraus priekabiavimo pakeliui į mokyklą, pristatydavo juos palydėti augalotus vergus, vadinamus pedagogais, t. y. vaikų vedžiotojais. Tačiau, nežiūrint statomų užtvarų, vaikai buvo viliojami meilikavimais, brangiomis dovanomis, papildant tokį verbavimą visuomeniniu įsipareigojimu vėliau pasirūpinti pirmųjų politine karjera.
Savo ruoštu sofistai yra ne tik pirmieji švietėjai, šiandienine to žodžio reikšme, pastūmėję žinojimą komercializacijos linkme, jie, kaip ypač akivaizdžiai parodo Platono dialogas „Puota“ , pederastijos paplitimą susiejo su naujai aktualizuojamais ugdymo ir lavinimo tikslais.
Dialoge sofistas Pausanijas tvirtina, kad pederastiją gėdingu reiškiniu laikantys žmonės geriausiu atveju yra vadintini barbarais.
Dar leiskite atkreipti dėmesį, kad Pausanijus gražbyliauja ne apie homoseksualumą apskritai, o apie pederastija, nes meilės objektas čia apibrėžiama kaip tokia likimo dovana, kuriai ką tik pradėjo kaltis barzda.
Pausanijus sako, kad negarbinga yra, kai toks iš esmė dar bebarzdis mylimasis nusileidžia ir paklūsta vyresniojo valiai dėl pinigų ar politinis įtakos, tačiau esą yra nepeiktina, kai jis savo noru pradeda tarnauti vyresniajam mylimajam kaip paskutinis vergas, pildantis visus norus, vardan tobulėjimo, siekdamas naujai suprasto dvasios turiningumo, kitaip tariant, paklusdamas naujajai ugdymo programai.
Todėl štai bent man kyla klausimas – ar savo ruožtu paankstytas seksualizavimas mūsų dienų bendrojo lavinimo mokykloje nėra nukreiptas į tokį ar panašų savanoriškos vergystės dorybės išugdymą, kai sofistinis palikimas kartas nuo karto labai akivaizdžiai atsikartoja ugdymo politikoje postmodernistinių užmačių vajaus aktualizacijomis?
Užbaigiant abzacą, dar kartą priminsiu, kad Sokratas ar juolab Platonas yra ultraradikalūs homoseksualizacijos vajaus kritikai. Dar didesnis redukcionistas nei šių eilučių autorius, galimas daiktas, ryžtųsi įrodinėti, jog platonizmo atsiradimas apskritai yra apspręstas tokios kritikos poreikio. Tarkime, pamąstymai šia linkme iš tiesų būtų šioks toks spalvų sutirštinimas, tačiau bent aš nesiginčysiu, kad toks atskaitos taškas galėtų būti vaisingas metodologiniu požiūriu…
– Nors akims būdinga regėti ir jos stengsis pamatyti, tu žinai, kad akis nieko neįžiūrės, jeigu neprisidės kažkas trečias, turintis kaip tik tokią paskirtį.
– Kas gi tai?
– Tai, ką tu vadini šviesa, – atsakiau.
– Tu teisus.
– Taigi regėjimo pojūtį ir sugebėjimą būti regimam susieja labai svarbus pradas; jų ryšys vertingesnis už visus kitus, nes šviesa yra brangus dalykas.
(…) – Tad žinok, – tariau, kad Saulę aš vadinu gėrio kūdikiu – ji gimsta iš gėrio. Gėris pagimdo tai, kas panašu į jį patį: koks yra gėrio santykis su protu ir tuo, kas protu suvokiama, protu suvokiamoje srityje, toks yra Saulės santykis su regėjimu ir tuo, kas regima, regimoje srityje. (Platonas. Valstybė.)
Iš tiesų, senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis/nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logoso sandu su visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai.
Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulėje kalnų kraštas, nepatogus dėl raižytumo kelionėms sausumoje, nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Išfiltruota jūros druskoje šviesa pradeda tarpininkauti tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.
Fizinės šviesos užrašymas yra fotografija [fotografija gr. phōs (kilm. phōtos) – šviesa + gr graphō – rašau]. Taigi žodis „fotografija“ graikiška savo kilme visų pirma nurodo į šviesos užrašymo užduotį. Fotografas rūpinasi šviesa, šiuo, kaip sako filosofas, brangiu turtu, nes fotografuojant fiksacijos susitikimas su objektu įvyksta tik išvykstant į šviesos tunelio greitkelį.
Žinome ir tai, jog, trūkstant natūralios šviesos, fotoaparatas išnaudoja savo autonominį šviesos šaltinį, t. y. vienokią ar kitokią fotoblykstę. Kita vertus, reikalo esmės nekeičia faktas, jog Platono laikų Atėnų Akropolio ramybės nedrumstė turistų fotoblykstės, o fotosintezės privilegijuotais pavyzdžiais tuo metu čia buvo alyvmedžių giraitės ir vynuogienojų plantacijos.
Kita vertus, Saulės šviesa, pagal Platoną, pasaulyje yra analogijos nuoroda į Gėrio spinduliavimą, cituotoje ištraukoje sakoma, jog Saulė yra Gėrio analogija, užuomina ir nuoroda. Savo ruožtu „gėris, – rašo Platonas toliau, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją“. Taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą, yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas.
Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidosų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, jog būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus.
Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, bet galbūt galima pasakyti taip, jog būtent tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjama mąstysena tampa būties mąstysena. Taip pirmą kartą Vakarų mąstysenoje yra forsuojama transcendencijos įžvalga.
Platonas daug radikaliau nei Sokratas įtvirtino esmės prioritetą jusliškai patiriamo reiškinio atžvilgiu. Kita vertus, toks supriešinimas iškelia klausimą – kokiu būdu galima ,,pataikyti“ į esmę, į daikto nenykstantį eidosą (idėją), koks liftas leidžia peršokti prarają tarp jusliškai patiriamo reiškinio ir mąstomos esmės platoniškosios įžvalgos horizonte. Įvertinkime tai, jog mąstymo ir juslinės patirties kaip ontologiškai skirtingo rango sugebėjimų paprasčiausias gretinimas pats savaime dar negarantuoja sprendimo Platono teorijos erdvėse.
Sielos nuopuolis jusliškume, apie kurį filosofas taip dažnai kalba, gali būti suprastas labai paprastai, t. y. kaip išsiblaškymas erdvėje ar išsibarstymas laike, apskritai nesurinktumo nuopuolis, tačiau, pagal Platoną, siela iš šio pasaulio reiškinių, padedant transcendencijos šviesai, gali pradėti prisiminti daiktų esmiškumą.
Vis tik įdomiausia tai, jog būtent šio pasaulio grožio patirtis, anot eidosų teorijos kūrėjo, veda į tokią atsiminimo aktualizacijos užduotį. Taip Platonas tarsi pradeda prieštarauti pats sau, faktiškai nurodydamas, jog juslinė patirtis gali būti esmės pažinimo pretekstu. Tačiau toks prieštaravimas yra labai prasmingas nutikimas, įgalinantis mus gretinti grožio patirtį su esmės, būties ir tiesos raiška. Kaip atrodo, moderniųjų laikų estetika yra tapusi negyvybinga disciplina būtent dėl to, jog ji atskyrė grožio patirtį nuo būtiškųjų esmės versmių. Todėl sugrįžimas šiandien prie Platono nėra tik paprasčiausia turistaujančios sąmonės intelektiniame peizaže užgaida.
Pažinimas tikrąja to žodžio prasme Platono idėjų teorijoje yra suprantamas kaip grožio pažadintas ir transcendencijos šviesos įgalintas idėjos (esmės) atsiminimas, taigi – kaip menas (Lietuvių kalbos žodyne pateikiamos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės.
1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais.
2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia nurodomi net tokie sakymo antrąja reikšme pavydžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). Pavyzdžiai iš Armoniškių – dabartinė Baltarusija, Gardino sritis, Varanavo r. – www. lkz.lt).
Kalbant apie meną visados patogu grįžti prie fotografijos įvykio kaip prie negatyvaus reljefo pavyzdžio.
Paprastai sakoma, jog fotografija tarnauja atminčiai, pastebint, kad šeimos albumas arba laikraštinė fotokronika siekia sustabdyti momentinius įvykius, panašiai kaip, tarkime, muziejininkystė, kaupianti ir eksponuojanti prabėgusių laikų reliktus, fotokronika saugo prarasto laiko atvaizdus. Tačiau atmintis vis tik nėra įprasta saugykla ar talpykla jau vien todėl, jog atmintis neturi erdvinės konfigūracijos, o, be to, yra padalyta laike. Todėl iš atminties neįmanoma kažką paprasčiausiai ištraukti, o, regis, labiau yra taip, jog tik atsiminimo metu pati atmintis kiekvieną kartą iš naujo užgimsta, tarpsta ir kaip tokia yra atsinaujinantis kūrybiškumas. Be visa ko kito, atminties kreatyvinį pobūdį rodo tai, jog mes turime galimybę užmiršti.
Kai tokia atmintis yra menanti, ji tampa menu, kitaip tariant, surinkta atmintimi, ką mums ir pasakoja, apie ką byloja Platono eidosų (idėjų) teorija, jeigu Platoną galiausiai pradedame suprasti išties be išankstinių prietarų.
Taigi šviesa yra brangus turtas, tarkime, kažkas daugiau nei kartą mums bandė paaiškinti Vyriausybės blondinės.