Toli gražu nesu prisiekęs Voltero gerbėjas, tačiau nesiginčyčiau, jeigu kažkas sakytų, kad prancūzų filosofo švietėjo posakis apie tai, jog jeigu nebūtų Dievo, jį reikėtų išgalvoti, yra labiausiai pavykęs posakis žmonijos istorijoje, topų topo viršūnė.
Aš pats šią ištarą suprantu dar ir taip, kad jeigu Dievas yra, kaip yra įtikėjęs kiekvienas tikintys, jau nebelieka jokio reikalo kažką netikro išgalvoti arba falsifikuoti.
Kitas truputėlį dalykas yra tai, kad krikščionybė yra vakarų kultūrinis pagrindas, net ir tokiu atveju, jeigu ji atsirado ne kaip uždaras kultūrinis projektas, o kaip gerosios žinios atnaujinimas, peržengiantis kultūrinio vyksmo ribas. Tačiau net jeigu manytume, kad vakarų kultūra, imtinai iki vakarietiškos politinės kultūros esminių postulatų, yra šalutinis krikščionybės produktas, tai nepaneigia fakto, kad demokratinės tvarkos idėjos ir žmogaus teisių doktrina galėjo užgimti tik krikščionybės, juolab katalikybės išpurentoje dirvoje.
Garsus lietuvių filosofas, kultūros filosofijos pradininkas Lietuvoje Stasys Šalkauskis tikina, kad religija ir kultūra nėra viena kitos dalys, jokiu būdu neneigdamos tos aplinkybės, jog religija ir kultūra daro milžinišką įtaką viena kitai.
Iš tiesų, kultūrinio veiksmo subjektas, kultūros kūrėjas yra žmogus, o religio numato abipusį Dievo ir žmogaus dalyvavimą.
Dabar išpuolė gera proga vėl prisiminti, kad priešdėlis re lotynų kalboje žymi pasikartojimą, kilimą iš naujo, o žodžio religio etimologinis aiškinimas nurodo dvi šio žodžio reikšmes, t. y. manoma, jog religio verbalinė konstrukcija įvardija abipusio ryšio (lot. ligare – rišti) arba, dar labiau tikėtina etimologinė versija, abipusio surinktumo (lot. legere – rinkti) perspektyvas.
Lenkų tautybės mūsų tėvynainis, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Cz. Milosz), kalbėdamas apie krikščioniško tikėjimo paslaptį, labai įtaigiai pastebi, kad jeigu net yra taip, kad tik žmonija pastatė savąją dalį tilto, kuris galbūt neužbaigtu iš anos pusės pavidalu dabar kybo virš prarajos, vis tiek tai neva yra pats didingiausias dalykas, kurį tik galima įsivaizduoti.
Šiandien perskaičiau straipsnį apie šventvagystės akciją Europos Parlamente, kai parlamento narė iš Švedijos Malin Björk parodė savo panieką Europos krikščionims, čia atidarydama atvirai neapykantos kupiną parodą, kurią sudarė tuzinas itin nepagarbių Jėzaus Kristaus paveikslų, vaizduojančių Dievo sūnų daugybėje scenų, skirtų išniekinti Dievą ir žmogų, kurį garbina viso pasaulio krikščionys.
Straipsnyje rašoma, kad anoji yra neomarksistė, užkietėjusi komunistė, karingoji feministė lesbietė, puoselėjanti karštą priešiškumą religiniam tikėjimui apskritai, taigi, kaip atrodo, yra visiškai nušokusi nuo proto lesbietė feministė.
Ta proga pastebėsiu, kad mūsų dienų pažangiečiai, iškėlę homoseksualizmo ideologinę vėliavą, dažniausiai taip dramatiškai radikalizuoja Karlo Makso, kuris, be visa ko kito yra sakęs, kad religija yra beširdžio pasaulio, širdis, palikimą, kad tikriausiai pats K.Marksas nesutiktų būti priskiriamas tokių marksistų, juolab neomarksistų šutvei.
Keista man pačiam yra tai, kad, perskaičius apie šį šventvagystės ekscesą, mano galvoje netikėtai nušvito, daug gilesniu reljefu nei papratai būdavo anksčiau pasimatė, nepaprastai įtikinamai nuskambėjo maldos žodžiai: „ Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Dabar, kol dar įspūdis neišblėso, man atrodo, jog be šių žodžių neįstengtume išlikti kaip kultūrinė rasė ar rūšis.
Atleidimas čia prilyginamas kasdieninei duonai, be kurios neišgyventume, taigi, pačiam gyvenimui, be to, čia pranešama apie dieviškai nuostabią atleidimo mechaniką, kai, tarpininkaujant Dievui, mums yra atleidžiama nepalyginamai didesnė, beveik nepakeliama mūsų kaltė už mūsų sutikimą atleisti savo kaltininkams, kurių kaltė mums yra neabejotinai mažesnė.
Kita vertus, tai įpareigoja mus neapsikrėsti neapykantos bacila, stengiantis įžvelgti „pozityviosios mechanikos“ pusę net ir mažiau žavinguose dalykuose.
Štai dabar turiu progą dar kartą pakartoti jau anksčiau savo išsakytą tvirtinimą, kad Lietuvos homoseksualai yra geriausi homoseksualai pasaulyje, nes, jie, kažko įsižeidę, paprastai „varo ant Lietuvos“ ir keikia lietuvišką populiaciją, sakydami, kad lietuvių tauta yra didžiausi pasaulio atsilikėliai arba baisiausi pasaulio mužikai, tačiau Dievą kol kas palieka ramybėje, seksualiai nepriekabiauja. O mano garsiai išsakytus žodžius, kad abejoju, jog, kaip čia švelniau pasakius, dvinugaris vienalytis seksas ir dirbtinių organų fetišizavimas yra modernumo požymis, prašau priimti ne kaip neapykantos tiražavimą, bet greičiau kaip nepiktą ironiją.
Kas be ko, krikščionybė yra meilės religija. Apie tai esu pabandęs pasamprotauti dar prieš 12 metų išspausdintame straipsnelyje „Ar meilė gali būti išmintinga?“. Šio kažkada išspausdinto straipsnio nerasite jokiuose leidinių archyvuose, todėl toliau aš jį perspausdinu iš savo archyvų.
Gerai suprantu tai, kodėl manęs šiandien nespausdina net tie leidiniai, kurie anksčiau įkyriai ragindavo parašyti, pastoviai primindavo apie mano įsipareigojimus pateikti periodines apžvalgas.
Nėra jokia paslaptis, kad netinku, esu įtrauktas į juoduosius sąrašus laisviausioje iš laisviausių šalių, kur spaudos laisvės reitingas jau pramušė lubas, kaip nepakankamai pažangus, negiedantis pašlovinimo giesmių leftizmui rašinėtojas, lengvai pavadinamas jų vertybių sistemoje debilu, Lietuvos priešu, idiotu ir atsilikėliu kartu paėmus. Tačiau nesuprantu kaip yra galima taip natūraliai, pasitikint savimi, tarsi net nereikėtų tokiai veikla įsitaisyti kiaulės akių, ištrinti mano senus straipsnius iš archyvų, kai šalia kitų to laikotarpio autorių parašymai lieka neliesti, užkonservuoti laike, įmūryti sienoje.
Ar tai reikėtų suprasti kaip savotišką nuolankaus jūsų tarno įvertinimą?
***
Pagonišką antiką principo lygyje galima būtų priešpriešinti po to sekusiai krikščionybei kaip išminties meilės kultūrą meilės išminties suprakultūriniam nuotykiui. Išminties meilė versus meilės išmintis! Apie ką čia kalbame?
Pirmuoju atveju turime progą pastebėti, kad antika savo esme buvo filosofinė kultūra, šioje epochoje filosofija (gr. phileo – myliu + sophia – išmintis) tapo vienijančiu ano meto kultūrines apraiškas veiksniu. Apskritai galime sakyti, jog antika buvo filosofijos „aukso amžius“. Savo ruožtu visi gerai žinome, jog pagrindiniu kultūros organizatoriumi viduramžiais tapo Bažnyčia, tačiau vis tik nevirsta liežuvis sakyti, jog ši epocha panašiai yra krikščioniško tikėjimo „aukso amžiumi“ .
Reikalas tas, jog išminties meilė ir meilės išmintis yra siekiamybės, tačiau, kaip atrodo, antruoju atveju siekiamybė turi daugiau empirinių išimčių, labiau prieštarauja kasdieninei praktikai, nurodo į intriguojantį neįmanomybės idealą ir drauge byloja apie neišsprendžiamą prigimties konfliktą.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog konfliktas kaip tik labiau akivaizdus pirmuoju atveju, kai išminties meilės orientyras sykiu nurodo į tam tikrą apsiribojimą (išmintį galima mylėti, bet neįmanoma pilnai turėti savo dispozicijoje), kai tuo metu meilės išminties galimybės nuoroda užmina mįslę apie tokią meilės duotybę, kuri pati yra išmintis. Tačiau čia ir iškyla „empirinio argumento“ skambiai diktuojamas klausimas – ar meilė iš principo gali kada nors būti išmintinga, – o jeigu taip, jeigu šis meilės išminties principas nėra vien tik idealus pageidavimas, bet drauge yra tikrovę formuojanti pajėga, kyla kitas klausimas – kokios yra šio principo gyvybingumo ir galimo tikroviškumo sąlygos?
Kaip yra sakoma, meilė – akla. Taigi įprasta manyti, jog meilė yra priešinga stichija nei apdairumas, mokėjimas apskaičiuoti, nei, tarkime, gyvenimiškoji išmintis.
Kyla toks įspūdis, jog ieškodami išminties meilėje, drauge kažkaip apribotume meilės tapsmo beribiškumą. Galų gale, jeigu kalbame ne apie mums labiausiai žinomus, įprastus meilės pavyzdžius, o apie krikščionybę kaip meilės religiją, pravartu paklausti – kokia išmintis yra užkoduota, sakykime, tokiame krikščionybės priesake: jeigu tau davė per kairį žandą, būk geras – atsuk dešinį?! Ką toks infantilumas, – pasakys dažnas, – turi bendro su išmintimi? Galimas daiktas, krikščionybės imperatyvas „mylėk savo artimą kaip pats save“ neįpareigoja lygiai tokiu pat būdu mylėti savo priešus, tačiau įpareigojimas atleisti savo kaltininkams nurodo į tą pačią meilės užduotį. Iš tiesų, kaip būtų galima atleisti be meilės?
Kita vertus, akivaizdu ir tai, jog neįmanoma prisiversti mylėti, mylėti pagal įsakymą, įpareigojimą. Taigi galima sakyti, jog krikščionybė yra neįmanomybė, su ta išlyga, kad neįmanomybė čia reiškia ne grynai negatyvų santykį, bet ribinį iššūkį, viršijantį žmogaus galimybes pozityvų išbandymą. kaip sakyta, neįmanomybė nėra vien tik negatyvus tikrovės apribojimas.
Kaip neįmanomybė gali tapti įmanoma rodo prasidėjusio pasaulio lengvosios atletikos čempionatas pavyzdys, kai į sprinto rungties pusfinalį pateko žmogus be kojų, galų gale prisiminkime tai, kokius šiurpinančius vaizduotę triukus nuo senų laikų įgalina demonstruoti jogos psichofiziologinės technologijos.
Kita vertus, krikščionybės kvietimas mylėti savo priešus nurodo į dar aukštesnio laipsnio neįmanomybę nei įsipareigojimas laimėti pasaulio bėgimo čempionatą be kojų.
Iš tiesų, jeigu pasaulyje neabejotinai būtų bent vienas tikras krikščionis, būtų galima sakyti, jog krikščionybė yra savotiška meilės joga kvadratu.
Karlas Jaspersas atkreipia dėmesį į dar vieną, paprastai pražiūrimą Kristaus gyvenimo pavyzdį. Esą yra taip, jog Kristaus pavyzdys rodo, jog galima žengti per gyvenimą nesusižeidžiant į aštrias gyvenimo briaunas, neužsigaunant vidujai, nežiūrint visų nukankinto Dievo išorinių žaizdų. Nesusižeisti čia reiškia nepajusti neapykantos, neužsiteršti nemeilės pūliais, dirglumu kitam asmeniui. Neapykanta čia suprantama kaip nuodingiausi sielos pūliai, o meilė kaip gydomoji galia.
Galimas daiktas, taip suprantama totalinė meilė yra pati išmintis.
Kita vertus, F. Dostojevskis romane Idiotas yra pabandęs įsivaizduoti tas gyvenimo antinomijas, kurias realiai kuria krikščionybės kaip meilės religijos priesakai.
Idiotizmas čia suprantamas kaip aukščiausioji išmintis, ar ne?