Tikriausiai veržčiausi pro atviras duris, jeigu dar kartą bandyčiau įrodinėti – kokia svarbi yra žemės duotybė ir jos vaizdinys lietuviui. Tačiau – kas tai yra žemė kaip tokia, pabandykime atsakyti į šį tarsi jau daug kartų keltą ir bandytą atsakyti esmės klausimą (klausimas „kas tai yra kaip toks“ yra vadinamas esmės klausimu) iš esmės. Dažnai girdėtas atsakymas, kad žemė yra lietuvio stiprybės šaltinis, kaip atrodo, vis tik yra pernelyg abstraktus ir tokio atsakymo čia nepakanka, neneigiant fakto, kad žmogus Tėvynėje ir pasaulyje yra labiau atsparus likimo vėjams, kai jis laikosi įsikibęs gimtosios žemės vaizdinio, kai lietuviška žemė jam kvepia skaniau net už dangiškus migdolus. Todėl pradžioje pabandykime atsakyti į šį klausimą atkreipiant dėmesį į jo kaskart įvykstančią atsinaujinimo dinamiką ir pastebint, kad visi pateikti atsakymai į šį klausimą nėra galutiniai ir teisingi yra tik didesne ar mažesne dalimi.
Jeigu žemės įvaizdis mums asocijuojasi tik su sunkaus darbo, klampaus vargo ir murzinos kasdienybės raiška, reiškia jog nususinome žemės vaizdinį iki kraštutinės ribos ir patys už tai mainais pelnėme tik nepakeliamos nykumos naštą.
Trumpai tariant, žemė nėra tik ūkinės eksploatacijos ir manipuliacijos objektas. Neneigiant žemės kaip maitintojos įvaizdžio, svarbu ją įvertinti taip pat kaip gyvosios išminties, jeigu norite, drauge kaip humanitarinio žinojimo šaltinį. Utilitarinio požiūrio absoliutizacija gali užblokuoti sąmonę taip, kad žmogus pradeda nepastebėti, jog žemės vaizdinys drauge yra įkvėpimo šaltinis, viską padauginančių kūrybinių galių simbolis, gyvenimo įprasminimo sekos atskaitos taškas. Tik žemės duotybės pagrindu istorija tampa likimu, o tiesa įgyja substancionalumą. Žemė yra būties tiesos stichija.
Kaip sako M. Heideggeris, joks filosofas apie būtį nežino daugiau nei valstietis, kuris girdi kaip dygstantis krebžda į žemę pasėtas grūdas.
Ar savo ruožtu skeptiškasis skaitytojas, priešpriešais M. Heidegeriui, blaiviai sakys, kad mūsų laikais jau latifundijų valdytojai to negirdi, jog M. Heideggerio ištara yra nepritaikoma mūsų laikams, yra pernelyg utopiška? Tačiau etimologinė transkripcija primygtinai sako, kad utopu (gr. u – ne + topos – vieta) yra būtent žmogus be žemės ir savo prigimtinės vietos, užimanti diametraliai priešingą poziciją nei Arvydo Šliogerio tematizuotas filotopas (gr. phileo – myliu).
Nekvestionuotinas dalykas yra tai, ką vadiname „istorinėmis mūsų žemėmis“. Už tokį istoriškumą patriotas kaunasi iki paskutinio kraujo lašo, ar ne? Tačiau ir istoriškumas, kaip atrodo dabar man, sustojus ties šventvagystės riba, dar neišsemia Tėvynės visos žemės prasmės. Kaip atrodo, Tėvynė iš tiesų yra labiau fatališka duotybė nei tik istoriškumas. Taip pat ir žemė, nežiūrint visų istorinių paženklinimų ir sąlygų, yra dar ir antiistorinė balanso stichija, kuri leidžia išlyginti pražūtingus istorijos vingius, apsivalyti nuo kenksmingų istoriškumo nuosėdų. Žemės taške susitinka gyvybė ir mirtis. Kaip lygybės šaltinis žemė yra nelygstama arba, kitaip tariant, savo nelygstamumu žemė yra lygybės šaltinis. Būdama vaizdingu paviršiumi, ji kartu yra neįžvelgiama bedugnė. Tačiau – tai svarbiausia – žemė yra nenugalima. Žemės tautos net po didžiausių pralaimėjimų atsitiesia ir laimi.
Priešas gali pavergti šalies gyventojus, o geriausius iš jų ištremti, gali riboti kultūrinę šalies veiklą, dažnai siekia kultūriškai ir materialiai apiplėšti pavergtus žmones. Priešas galų gale gali išsikasti ir išsivežti žemės turtus, pavyzdžiui, deimantus arba durpes. Tačiau net pats didžiausias priešas nesugebės išsikasti ir išsivežti visos mūsų žemės. Taigi žemė yra mūsų nenugalimumo garantas, mūsų stiprybės šaltinis.
***
Kaip atrodo, pernelyg menkai kreipiame dėmesį į vieną filosofijos užgimimo, sykiu jos atsiradimo savitumą iliustruojančią detalę, įdomų filosofinės minties pasažą. Čia turiu galvoje tai, kad filosofijos atsiradimo pradžioje senovės Graikijoje, keliant klausimą, kas yra tas visą tikrovės įvairovę vienijantis pradas (gr. arche), buvo nurodoma tai ta, tai kita gamtos stichija, tiksliau tariant, trys sekoje iš keturių, tokiomis stichijomis vadintinų, t. y. vanduo, oras, ugnis, bet filosofijos atsiradimo metu neminima ketvirtoji iš jų, o būtent žmogui labiausiai betarpiška, t. y. žemė. Tokia nuostaba dar padidėja, kai pastebi, kad čia iš tiesų buvo keliamas klausimas – kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta, kas yra motininės visa ko įsčios? Taip forsuojant klausimą, atrodytų žemės vaizdinys prašosi pats savaime, tačiau filosofijos tradicijos pradininkai, kaip matome, išvengė tokios pagundos, pateikdami šiandien mums šypseną keliantį pasakojimą apie, tarkime, oro tirštėjimo ir retėjimo mechaniką arba ugnies kelią žemyn bei aukštyn kaip vienovės įvairovėje pagrindą.
Negatyvus faktas kartais iš tiesų būna daugiau sakantis nei visi pozityvūs įvardijimai.
Kai nuostaba pakankamai įsišaknija, šis negatyvus faktas, t. y. žemės vaizdinio užblokavimas pirmosiose antikos filosofijos mokyklose, plėtojant archės teoriją, gali būti aiškinamas taip, kad pirmieji filosofai siekė nurodyti į beformę pirmapradę medžiagą kaip pradžios prielaidą ir išliekantį įvairovėje vienovės pagrindą, kai savo ruožtu pirmapradė pirmųjų filosofų intuicija ne be pagrindo pakuždėjo teisingą išvada, kad žemė nėra medžiaga įprasta to žodžio reikšme. Jeigu čia naudosimės antikos filosofijos vėliau pateikta fundamentine perskyra į medžiagą ir formą, tai, regis, esame įgalioti teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, yra formos stichija, yra pirmoji forma tarp formų, nepavadinus iš įsibėgėjimo ją formų forma, t. y. Dievu.
Visa, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, taip ar kitaip organizuota struktūra, ar kalbėtume apie pirmykštės gamtos atsiskleidimo pavyzdžius, ar apie, tarkime, šiandien našiausią rapsų kultūros veislę išpuoselėtame valstiečio ūkyje, ar apie meno kūrinio prielaidas heidegeriška prasme. Žemė yra formos matrica, nežiūrint to, kad žemę galima apčiuopti ne tik figūrine to žodžio reikšme, bet ir pačiupinėti pirštais arba net užuosti.
Iš kitos pusės žiūrint, nesunku įsivaizduoti, kad net jeigu nebūtų žmogaus, žemė neliktų vieniša, nes ją visados lydi dangaus kupolas.
Kas be ko, jeigu jūs būsite ne mažiau nuodėmingi nei šių eilučių autorius, nėra jokios garantijos, kad pateksite į prabėgantį dangų, tačiau bedugnėje žemėje vietos užteks mums visiems.
***
Jau ne pirmą kartą turiu progą pasisakyti apie tai, kad tautos idėjos tematizacijos plėtotėje įprasta moksliniam diskursui perskyra į subjektą ir objektą netinka, tautinio tapatumo negalima apčiuopti tik kaip dalykinės duotybės arba, kitaip tariant, mokslinė tokio klausimo artikuliacija pavirsta negyvybinga schema, prarandant gyvą sintetinį aptariamo reiškinio suvokimą. Kaip atrodo, nepalyginamai parankesnės klausimo tematizavimui ir labiau adekvačios pačiam tautinio tapatumo raiškos duotybės būdo supratimui yra M. Heideggerio didingoje poringėje apie žemės ir pasaulio ginčą užgimstančios parabolės, be visa ko kito, leidžiančios suvokti globalizacijos vienpusiškumą ir seklumą.
Kaip rašo M. Heideggeris, „žemė kiekvieną skverbimąsi į ją priverčia sužlugti“. Toliau kalbama dar aiškiau: „Ji paverčia niekais kiekvieną grynai matematinį smalsumą. Pastarasis gali atrodyti kaip mokslinio techninio gamtos pažinimo viešpatavimas ir pažanga, tačiau tas viešpatavimas tėra tiktai norų bejėgiškumas. Atvirai kalbant, žemė pasirodo pačia savimi tik tuo atveju, kai ji laikoma iš esmės nepažinia, kai ji vengia bet kokio išaiškinimo ir lieka amžinai uždara“. Savo ruožtu „Pasaulis yra tolydžio atsiverianti plačių kelių atviruma, ir tie keliai – tai paprasti ir esminiai apsisprendimai tautos istoriniame likime“. Kaip šios prasmės perspektyvos dera ar nedera tarpusavyje? „Pasaulis ir žemė vienas nuo kito skiriasi iš esmės, tačiau jie niekaip neatskiriami… Pasaulis pačia savo esme trokšta pranokti žemę. Jis, tolydžio atsiveriantis, nepakenčia jokio uždarumo. O žemė, viską slepianti, linkusi pasaulį suimti į save ir išlaikyti savyje“.
***
Toks Arkadijus Vinokuras sako, kad Lietuva be Europos Sąjungos teisyno jam būti tik žemės gabalas.
Nėra jokių abejonių, kad žodis „gabalas“ čia yra ištariamas su kraštutinai niekinančia intonacija, tarkime, panašiai kaip anojo bendramintė iš Laisvės partijos savo kolegą yra pavadinusi šūdo gabalu. Todėl man ir kyla klausimas – kodėl A. Vinokurui prireikė užsiminti dar ir apie Lietuvos žemę, jeigu prasmės įgyvendinimui jam to nereikia, jeigu, kaip aišku iš sakinio intonacijų ir loginės sekos, anas gali būti prasmės užganėdintas toli nuo Lietuvos žemės vaizdinio, tarkime, sėdėdamas aklinai užsidaręs savo tualete su ES teisynu ant kelių?
Iš tiesų, tokio kalbėjimo leksika yra šūdina, kitaip nepasakysi. Tokie kalbėtojai praranda savo veidą, užgimstantį žemės ir pasaulio įtampoje, tarsi dabar jau būtų užteplioję jį storu š. sluoksniu, būtų tapę beveidžiais. Tačiau aš sau toli gražu neleidžiu A. Vinokurą pavadinti šūdžiumi, nežiūrint to, kad jis drabstosi visur gabalais, greičiau jau rinkčiausi pavadinti jį utopu…