Edvardas Čiuldė. Žemė, dangus, pasaulis ir šūdžius

Tikriausiai veržčiausi pro atviras duris, jeigu dar kartą bandyčiau įrodinėti – kokia svarbi yra žemės duotybė ir jos vaizdinys lietuviui. Tačiau – kas tai yra žemė kaip tokia, pabandykime atsakyti į šį tarsi jau daug kartų keltą ir bandytą atsakyti esmės klausimą (klausimas „kas tai yra kaip toks“ yra vadinamas esmės klausimu) iš esmės. Dažnai girdėtas atsakymas, kad žemė yra lietuvio stiprybės šaltinis, kaip atrodo, vis tik yra pernelyg abstraktus ir tokio atsakymo čia nepakanka, neneigiant fakto, kad žmogus Tėvynėje ir pasaulyje yra labiau atsparus likimo vėjams, kai jis laikosi įsikibęs gimtosios žemės vaizdinio, kai lietuviška žemė jam kvepia skaniau net už dangiškus migdolus. Todėl pradžioje pabandykime atsakyti į šį klausimą atkreipiant dėmesį į jo kaskart įvykstančią atsinaujinimo dinamiką ir pastebint, kad visi pateikti atsakymai į šį klausimą nėra galutiniai ir teisingi yra tik didesne ar mažesne dalimi.

Jeigu žemės įvaizdis mums asocijuojasi tik su sunkaus darbo, klampaus vargo ir murzinos kasdienybės raiška, reiškia jog nususinome žemės vaizdinį iki kraštutinės ribos ir patys už tai mainais pelnėme tik nepakeliamos nykumos naštą.

Trumpai tariant, žemė nėra tik ūkinės eksploatacijos ir manipuliacijos objektas. Neneigiant žemės kaip maitintojos įvaizdžio, svarbu ją įvertinti taip pat kaip gyvosios išminties, jeigu norite, drauge kaip humanitarinio žinojimo šaltinį. Utilitarinio požiūrio absoliutizacija gali užblokuoti sąmonę taip, kad žmogus pradeda nepastebėti, jog žemės vaizdinys drauge yra įkvėpimo šaltinis, viską padauginančių kūrybinių galių simbolis, gyvenimo įprasminimo sekos atskaitos taškas. Tik žemės duotybės pagrindu istorija tampa likimu, o tiesa įgyja substancionalumą. Žemė yra būties tiesos stichija.

Kaip sako M. Heideggeris, joks filosofas apie būtį nežino daugiau nei valstietis, kuris girdi kaip dygstantis krebžda į žemę pasėtas grūdas.

Ar savo ruožtu skeptiškasis skaitytojas, priešpriešais M. Heidegeriui, blaiviai sakys, kad mūsų laikais jau latifundijų valdytojai to negirdi, jog M. Heideggerio ištara yra nepritaikoma mūsų laikams, yra pernelyg utopiška? Tačiau etimologinė transkripcija primygtinai sako, kad utopu (gr. u – ne + topos – vieta) yra būtent žmogus be žemės ir savo prigimtinės vietos, užimanti diametraliai priešingą poziciją nei Arvydo Šliogerio tematizuotas filotopas (gr. phileo – myliu).

Nekvestionuotinas dalykas yra tai, ką vadiname „istorinėmis mūsų žemėmis“. Už tokį istoriškumą patriotas kaunasi iki paskutinio kraujo lašo, ar ne? Tačiau ir istoriškumas, kaip atrodo dabar man, sustojus ties šventvagystės riba, dar neišsemia Tėvynės visos žemės prasmės. Kaip atrodo, Tėvynė iš tiesų yra labiau fatališka duotybė nei tik istoriškumas. Taip pat ir žemė, nežiūrint visų istorinių paženklinimų ir sąlygų, yra dar ir antiistorinė balanso stichija, kuri leidžia išlyginti pražūtingus istorijos vingius, apsivalyti nuo kenksmingų istoriškumo nuosėdų. Žemės taške susitinka gyvybė ir mirtis. Kaip lygybės šaltinis žemė yra nelygstama arba, kitaip tariant, savo nelygstamumu žemė yra lygybės šaltinis. Būdama vaizdingu paviršiumi, ji kartu yra neįžvelgiama bedugnė. Tačiau – tai svarbiausia – žemė yra nenugalima. Žemės tautos net po didžiausių pralaimėjimų atsitiesia ir laimi.

Priešas gali pavergti šalies gyventojus, o geriausius iš jų ištremti, gali riboti kultūrinę šalies veiklą, dažnai siekia kultūriškai ir materialiai apiplėšti pavergtus žmones. Priešas galų gale gali išsikasti ir išsivežti žemės turtus, pavyzdžiui, deimantus arba durpes. Tačiau net pats didžiausias priešas nesugebės išsikasti ir išsivežti visos mūsų žemės. Taigi žemė yra mūsų nenugalimumo garantas, mūsų stiprybės šaltinis.

***

Kaip atrodo, pernelyg menkai kreipiame dėmesį į vieną filosofijos užgimimo, sykiu jos atsiradimo savitumą iliustruojančią detalę, įdomų filosofinės minties pasažą. Čia turiu galvoje tai, kad filosofijos atsiradimo pradžioje senovės Graikijoje, keliant klausimą, kas yra tas visą tikrovės įvairovę vienijantis pradas (gr. arche), buvo nurodoma tai ta, tai kita gamtos stichija, tiksliau tariant, trys sekoje iš keturių, tokiomis stichijomis vadintinų, t. y. vanduo, oras, ugnis, bet filosofijos atsiradimo metu neminima ketvirtoji iš jų, o būtent žmogui labiausiai betarpiška, t. y. žemė. Tokia nuostaba dar padidėja, kai pastebi, kad čia iš tiesų buvo keliamas klausimas – kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta, kas yra motininės visa ko įsčios? Taip forsuojant klausimą, atrodytų žemės vaizdinys prašosi pats savaime, tačiau filosofijos tradicijos pradininkai, kaip matome, išvengė tokios pagundos, pateikdami šiandien mums šypseną keliantį pasakojimą apie, tarkime, oro tirštėjimo ir retėjimo mechaniką arba ugnies kelią žemyn bei aukštyn kaip vienovės įvairovėje pagrindą.

Negatyvus faktas kartais iš tiesų būna daugiau sakantis nei visi pozityvūs įvardijimai.

Kai nuostaba pakankamai įsišaknija, šis negatyvus faktas, t. y. žemės vaizdinio užblokavimas pirmosiose antikos filosofijos mokyklose, plėtojant archės teoriją, gali būti aiškinamas taip, kad pirmieji filosofai siekė nurodyti į beformę pirmapradę medžiagą kaip pradžios prielaidą ir išliekantį įvairovėje vienovės pagrindą, kai savo ruožtu pirmapradė pirmųjų filosofų intuicija ne be pagrindo pakuždėjo teisingą išvada, kad žemė nėra medžiaga įprasta to žodžio reikšme. Jeigu čia naudosimės antikos filosofijos vėliau pateikta fundamentine perskyra į medžiagą ir formą, tai, regis, esame įgalioti teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, yra formos stichija, yra pirmoji forma tarp formų, nepavadinus iš įsibėgėjimo ją formų forma, t. y. Dievu.

Visa, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, taip ar kitaip organizuota struktūra, ar kalbėtume apie pirmykštės gamtos atsiskleidimo pavyzdžius, ar apie, tarkime, šiandien našiausią rapsų kultūros veislę išpuoselėtame valstiečio ūkyje, ar apie meno kūrinio prielaidas heidegeriška prasme. Žemė yra formos matrica, nežiūrint to, kad žemę galima apčiuopti ne tik figūrine to žodžio reikšme, bet ir pačiupinėti pirštais arba net užuosti.

Iš kitos pusės žiūrint, nesunku įsivaizduoti, kad net jeigu nebūtų žmogaus, žemė neliktų vieniša, nes ją visados lydi dangaus kupolas.

Kas be ko, jeigu jūs būsite ne mažiau nuodėmingi nei šių eilučių autorius, nėra jokios garantijos, kad pateksite į prabėgantį dangų, tačiau bedugnėje žemėje vietos užteks mums visiems.

***

Jau ne pirmą kartą turiu progą pasisakyti apie tai, kad tautos idėjos tematizacijos plėtotėje įprasta moksliniam diskursui perskyra į subjektą ir objektą netinka, tautinio tapatumo negalima apčiuopti tik kaip dalykinės duotybės arba, kitaip tariant, mokslinė tokio klausimo artikuliacija pavirsta negyvybinga schema, prarandant gyvą sintetinį aptariamo reiškinio suvokimą. Kaip atrodo, nepalyginamai parankesnės klausimo tematizavimui ir labiau adekvačios pačiam tautinio tapatumo raiškos duotybės būdo supratimui yra M. Heideggerio didingoje poringėje apie žemės ir pasaulio ginčą užgimstančios parabolės, be visa ko kito, leidžiančios suvokti globalizacijos vienpusiškumą ir seklumą.

Kaip rašo M. Heideggeris, „žemė kiekvieną skverbimąsi į ją priverčia sužlugti“. Toliau kalbama dar aiškiau: „Ji paverčia niekais kiekvieną grynai matematinį smalsumą. Pastarasis gali atrodyti kaip mokslinio techninio gamtos pažinimo viešpatavimas ir pažanga, tačiau tas viešpatavimas tėra tiktai norų bejėgiškumas. Atvirai kalbant, žemė pasirodo pačia savimi tik tuo atveju, kai ji laikoma iš esmės nepažinia, kai ji vengia bet kokio išaiškinimo ir lieka amžinai uždara“. Savo ruožtu „Pasaulis yra tolydžio atsiverianti plačių kelių atviruma, ir tie keliai – tai paprasti ir esminiai apsisprendimai tautos istoriniame likime“. Kaip šios prasmės perspektyvos dera ar nedera tarpusavyje? „Pasaulis ir žemė vienas nuo kito skiriasi iš esmės, tačiau jie niekaip neatskiriami… Pasaulis pačia savo esme trokšta pranokti žemę. Jis, tolydžio atsiveriantis, nepakenčia jokio uždarumo. O žemė, viską slepianti, linkusi pasaulį suimti į save ir išlaikyti savyje“.

***

Toks Arkadijus Vinokuras sako, kad Lietuva be Europos Sąjungos teisyno jam būti tik žemės gabalas.

Nėra jokių abejonių, kad žodis „gabalas“ čia yra ištariamas su kraštutinai niekinančia intonacija, tarkime, panašiai kaip anojo bendramintė iš Laisvės partijos savo kolegą yra pavadinusi šūdo gabalu. Todėl man ir kyla klausimas – kodėl A. Vinokurui prireikė užsiminti dar ir apie Lietuvos žemę, jeigu prasmės įgyvendinimui jam to nereikia, jeigu, kaip aišku iš sakinio intonacijų ir loginės sekos, anas gali būti prasmės užganėdintas toli nuo Lietuvos žemės vaizdinio, tarkime, sėdėdamas aklinai užsidaręs savo tualete su ES teisynu ant kelių?

Iš tiesų, tokio kalbėjimo leksika yra šūdina, kitaip nepasakysi. Tokie kalbėtojai praranda savo veidą, užgimstantį žemės ir pasaulio įtampoje, tarsi dabar jau būtų užteplioję jį storu š. sluoksniu, būtų tapę beveidžiais. Tačiau aš sau toli gražu neleidžiu A. Vinokurą pavadinti šūdžiumi, nežiūrint to, kad jis drabstosi visur gabalais, greičiau jau rinkčiausi pavadinti jį utopu…

4 8 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
35 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Vinokurui Lietuva gal tikrai žemės gabalas

Žemė brangi visų pirma tėviškės pavidalu – tiems kas vaikystėje aplinkui save turėjo tėviškę – o ne kaip dabar chruščiobų kvartalą mieste . Žmogus turintis ,ar turėjęs tėviškę, lengvai pajunta ir ryšį su platesne .Tėvyne. Tačiau ne kiekviena tėviškė verta to vardo, o tik turinti savą veidą. Senais, smetoniniais ir dar senesniais laikais tokių buvo apstu – kam turime daugybę paliktų liudijimų. Emigrantų ir tremtinių prisiminimų. Dabartinės gi tėviškės , po melioracijos, pelkių, miškelių išnaikinimo, upelių kanalizavimo ir ištiesinimo, laukų išplėtimo dažnu atveju tai chruščiobų ekvivalentas kaime. Daug ką galima būtų bent dalinai ištaisyti, jeigu žemdirbio veiklą suvoktume ne kaip žemės ūkio produkcijos gaminimą ( be ko neapsieiti), bet kaip gyvenimo būdą.

nesuprantu

o kas jis? Kodėl tiek daug dėmesio, ką?

kaput

kaput be valstybės dotacijų

blue yellow zov marinie

…u topas wienokurwis sikane su es teisynu ant liesu kojyciu keliu…xa,nesunku isivaizduot ta apgailetina zydeli,dusia be vietos…..Labiausiai patiko mintis,kad zeme yra Dievas/siaip,prideciau ir likusias 3 stixijas/.Tuo galima paneigt krikscioniska iracionalu ismisla apie Dieviskaji trejybes slepini,panteistine religija pavadinant arche,be jokiu ismislu,burtu,stebuklu ir kito girto zveju kliedalo.Viskas stoja savo vieton.Tik zemes amzinumui topo poziuriu pasaulis jau pakites…is ukru zeme isvezama tiesiogine reiksme….javai ja veza fiziskai.Be to,po bombu ji lieka negyvai isdeginta – zemes lavonas,taigi,net amzinoji,rodos,zeme nera jau tokia amzina………mainos Svieto rubas,kaip ir gyviai….is zmoniu virsta zmogom.

Heidegerio citavimas

visiškai nereiškia, kad jis buvo perskaitytas ir suprastas.

kaput

kaput be valstybės dotacijų

pramoninis ž.ū. naikina lietuvio ryšį su žeme

Gaila, kad naikinant kolūkinę sistemą buvo orientuojamasi visų pirma į našų, produktyvų, pelningą žemės ūkį..Dėl ko pirmenybė atiduota stambiam , o ne vidutiniam šeimos ūkiui, be kurio kaimas ne kaimas. O daugiatūkstanthektarė latifundija, kaip paaiškėjo, irgi negali apsieiti be dotacijų, tai kokie čia pelnai?

blue yellow zov marinie

..tai kad cia nelabai apie zemes uki…

kaput

kaput be valstybės dotacijų

Jules

Ogi tam, kad greičiau lietuviai būtų pakeisti nelietuviais, o šie iš kaimų išvyti į užsienį. Kas pačiam dar neaišku?

aišku

aišku, naujieji vergai. Vergvaldžiai duos stogą virš galvos ir bliūdą buizos už darbą – nieko neturėsit ir būsit laimingi pagal žydo švabo planą.

va va

privatiems žemės ūkiams tiesus bankrotas be valstybės dotacijų pagal suformuotą ES ir kapitalistinio pasaulio praktiką, o kadangi globalistai suplanavo sunaikinti valstybes – dotacijų valstybės nebus – privatiems žemės ūkiams bankrotas. Štai todėl ir buvo sukurti kolektyviniai – tarybiniai ūkiai finansuojami valstybės, dar prieš 100 metų tai buvo aišku kai startavo pramoninė revoliucija.

Jules

Miškuose aplink Vilnių besipraktikuojantys konservatorių-kridemų, liberalų ir lddp-istų kviestiniai sveteliai gali pabandyti atplėšti tą šventą mūsų žemės gabalėlį, jei kas jiems ir rimtų ginklų per sieną ar oru pametės.

blue yellow zov marinie

…nereik ir ginklu…..sikmonke vienu parasu gali tai padaryti…..Patiko Zemaitaicio pasakymas per op tv……pamatysit,jie visi kolaboruos/su atejusiais kacapais/……Ta proga reklamuoju….balsuokit uz Zemaitaiti ir jo parcyja,neapsigausit.

Jules

O kas tuo abejoja? O pats Žemaitaitis gali pakelt ranką prieš Pasaulio kunigaikštį? Aš taip nemanau. Aš gana seniai Žiriko triukus ir metodus perpratau – dar 1997 metais realiai in corpore. Valinskas irgi, berods, dar anksčiau, kaip runkelį suraityt arba zubrylą – mokslo pirmūną, taip sakant, anot Ške. Čiupakabra ne prastesnis už Žemaitaitį.

blue yellow zov marinie

..tuomet balsuok uz bletkeriecius,gyvensi patiltej ir bus …..karaso…

klausimas

o tamsta tikras kad toji žemė jau neparduota užsieniečiams?

reikia referendumo

Smetonos laikais didžiausias ūkis buvo 80 hą..Komunistams tokių ir daug mažesnių ūkių savininkai buvo pirmi kandidatai pas baltas meškas Reikėtų ir dabar referendumu priimti įstatymą kad Lietuvoje ūkis ne didesnis už 80 ar 100 hą. O su begėdžiais raudonais buožėmis latifundininkais, sunaikinusiais lietuvišką kaimą, trumpa kalba.

nelygink

nelygink smetonos arklio laikus. Smetonos arklių laikai pasibaigė su atėjusių TSRS laikų pramonine revoliucija

kaput

kaput be valstybės dotacijų

blue yellow zov marinie

…ar matot,p.Edvardai,kokia keista kose uzviret bajoru artoju ….bum bum,ding dong….hmmm,galvose….kad galetu,anys isikinkytu Haidegeri ir,vanodami ji vadziom,artu lt zemeles laukus ir klooooonius….rasydamas,zinokit,kokiai publikai rasot….anys nepasibodetu su tiksliu prietaisu uknolius kalinet arklioka kaustant…

kaput

kaput be valstybės dotacijų.

nuomonė

žemės ūkis turi būt nacionalizuotas ir suvalstybintas, žemė – ne prekė nes jos niekas napagamino, nes be valstybės dotacijų ūkininkams bankrotas, o dirvožemis virs stepe kurioje niekas neaugs.

taip

taip ir bus, nes ūkininkai piestu stoja prieš žemės dirvonavimą. Pelnas, pelnas, pelnas akis išsprogdinę. Jau dabar žemės paviršius pustomas pavasariais.

kaput

kaput be valstybės dotacijų

Prašalietis

„Ne filosofui” paskaičius Čiuldės straipsnelį „Žemė, dangus, pasaulis ir šūdžius”,kuriame M. Heideggeris-” apie būtį nežino daugiau nei valstietis, kuris girdi kaip dygstantis krebžda į žemę pasėtas grūdas „, o „jis(lietuvis) laikosi įsikibęs gimtosios žemės vaizdinio, kai lietuviška žemė jam kvepia skaniau net už dangiškus migdolus.., jam žemė yra maitintojėlė..”, supranti kad Čiuldė yra daugiau nei perpratęs „tautinį” žemės ūkį, jį pažįstantis iš pačio giliausio vidaus… Ko reikia „kvepiančiai gardžiau už dangiškus migdolus žemelei motinėlei- maitintojėlei” Čiuldė pasako jau pavadinime- dangaus, kuriame šviečia saulytė ir šildo augalėlius su gyvulėliais, „šūdžiaus” tai yra gimtos žemelės trešėjo. Kad augalėliams gimtoji žemelė taip pat būtų „nemažiau migdoliškai kvapni nei artojėliams”, šiandieniniai tautiniai „šūdžiai”- trešėjai trešimui naudoja „šūdelį” vardu mėšlukas… Belieka su Čiulde sutikti, kad „ kalbėjimo… Skaityti daugiau »

blue yellow zov marinie

…zemes tresejau,oi,tersejau,pasirodei visu grazumu savo durnume….eitum tu…..apsitresti,sapaliojantis besmegenoide….

Kur MINEDAS ???

Dingo M.Jonušas,pasigendu jo drąsos ir pasitikinčios laikysenos…

Takeris Karlsonas , Putinas

Путин и Такер Карлсон 2024. Интервью на русском языке [ съемка Кремля ]
https://www.youtube.com/watch?v=tIbL_MXK8Tg

keturi

trumpas maskas karsonas putinas

keturi

rotšildo

Tuo tarpu

Putino interviu patalpintas T. Carlsono interneto svetainėje ir platformoje „X“. Vaizdo įrašas „X“ platformoje buvo peržiūrėtas per 180 mln. kartų, maža to, juo pasidalijo ir „X“ savininkas Elonas Muskas.

Ellen Wan (The Epoch Times)

Yra daug pranešimų apie įvairias ligas, susijusias su COVID-19 vakcinomis. Neseniai atliktas atvejo tyrimas parodė, kad vakcinacija nuo COVID-19 gali sukelti su antineutrofilų citoplazminiais antikūnais (ANCA) susijusį vaskulitą, galintį pažeisti kelis organus. Iš 29 pacientų penkiems buvo atliktas plazmaferezinis gydymas (plazmos atskyrimas ir pakeitimas nuo kraujo), o penkiems buvo taikoma dializė. Su ANCA susijęs vaskulitas gali pakenkti smulkioms kraujagyslėms. Kadangi jie yra pasiskirstę visame kūne, gali būti paveikta bet kuri kūno dalis, dažniausiai plaučiai, inkstai, sąnariai, ausys, nosis ir nervai. Neutrofilai yra baltųjų kraujo kūnelių rūšis, padedanti organizmui kovoti su infekcija ir gydyti sužalojimus. ANCA yra kenksmingi autoantikūnai, kurie jungiasi prie kraujyje esančių neutrofilų, išskiria toksiškas medžiagas ir pažeidžia smulkiųjų kraujagyslių sieneles. Tai taip pat gali sukelti neutrofilų migraciją per… Skaityti daugiau »

Sex Videos

I’ve read several just right stuff here. Certainly price bookmarking for revisiting. I wonder how a lot effort you place to create this kind of great informative website.

,,..,,..,,

,,..,,..,,

35
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top