Kaip atrodo bent man, nedraudžiant jums turėti kitą nuomonę, prokuroras Šarūnas Šimonis, pradėjęs Alinos Laučienės teisinį persekiojimą dėl jos straipsnyje išsakytų pastabų apie būtinybę Lietuvoje laikytis valstybinės kalbos įstatymo nuostatų, valingai ar nevalingai nusmukdė šalies valstybingumo statuso supratimą iki žemiausios padalos, drauge, regis, pasibaisėtinai suniekino teisėsaugos institucijų reputaciją ir bent mano akyse (nežinau, kas savo ruožtu galėjo pasimatyti kitiems) pasirodė kaip užsitempęs per visą ilgį prokuroro mantiją kraštutinai nepadorus žmogus.
Labai gerai prisimenu ne tik šį straipsnį, bet ir tą gaivaus oro gūsio įspūdį, kurį tąkart sukėlė mielos ir gerbiamos Alino straipsnis. Šiandien dar kartą atsiverčiau minėtą publikaciją ir skubu paliudyti, kad prabėgęs laikas nuo straipsnio publikavimo datos tik dar labiau paryškino čia išsakytų pastabų teisingumą.
Jeigu leisite, pradėsiu nuo to, kad negaliu taip paprastai, kaip dažniausiai būna, sutikti su žaviojo Vytauto Sinicos, be jokių išlygų stojusio ginti A.Laučienės gerą vardą, vertinimu, kad minimas straipsnis yra aštrus.
Kas be ko, toks įvertinimas yra straipsnio aktualumo pripažinimas, lyginant su atšipusiais straipsniai, tačiau tą papipirinimo įspūdį aptariamu atveju net nevadinčiau forsuotu aštrumu, o greičiau būčiau linkęs traktuoti kaip atsisakymą problemos esmę pridengti eufemizmais, kaip įsipareigojimą daiktus įvardyti tikraisiais vardais. Tai sokratiškos intencijos pasirinkimas akivaizdžius dalykus įvardyti paprastais žodžiais ir aiškiomis sąvokomis, gerai suprantant ir tą būtinybę, kad sąvokų aiškumas atsiranda tik be perstojo tikslinant jų reikšmes.
Jeigu kažkam iš mūsų A.Laučienės straipsnis paliko trikdantį įspūdį, greičiausiai tai bus mūsų pačių susipainiojusios sąmonės nuosmūkio indikatorius, rodantis, kad vėl pradedame atprasti nuo tikrą dalykų padėtį į vardijančių žodžių, iš naujo sugrįždami į ezopinės kalbos, nutylėjimų, pervadinimų subkultūros terpę, taip darydami, tarkime, iš baimės susitikti su pačiu savimi arba bandydami prisitaikyti prie vis nuožmesnį pavidalą įgyjančios konjunktūros aplinkybių, kaip šilta vilna aplipdami žmogaus kvailinimo instancijų labirinto įvijas.
Taigi, kaip atrodo, nėra jokio reikalo aptarti A.Laučienės minimo straipsnio, kurį kiekvienas gali perskaityti iš naujo, pastraipas viena po kitos iš eilės, jas dar kartą interpretuojant ar bandant kažką peraiškinti, atsižvelgus į prasidėjusio persekiojimo aplinkybes, nes sveiko proto nepraradusiam žmogui čia viskas matosi kaip ant delno, o vadinamieji ekspertai, kaip atrodo, neretai tokiu atveju kaip šis yra iš kažkur iškrapštomi ir įdarbinami, kad padėtų tendencingai nusiteikusiems prokurorams viską supainioti ar apversti aukštyn kojomis. Tokie ekspertai paprastai ir sukuria palankią terpę naujakalbės, kuri nutraukia bet kokį ryšį su tikrove, atsiradimui.
Tačiau vienas dalykas prašosi specialaus paryškinimo.
A. Laučienė atkreipia dėmesį į sunkiai paaiškinimą, beveik neįmanomą racionalizuoti lietuviškos tikrovės fenomeną, kad lietuviškumo niekinimo mūsų padangėje didžiausiais entuziastais neretai būna žmonės, kurie dangstosi lietuviškomis pavardėmis (žodis „dangstosi“ čia tikriausiai įvardija situaciją, kai vienas iš gimdytojų, dažniausiai – motina, yra nelietuviškos kilmės, tėvas, tarkime, yra lietuvis, o palikuonis persiima netolerantišku Lietuvai motinos tikėjimu).
Žinoma, kad čia dabar kalbame apie nelabai racionalibų atvejį, kai bandant analitiniu būdu nuskaidrinti situaciją, galima įsivelti į nekorektiškus pasvarstymus, o, kita vertus, kaip jau buvo užsiminta, tai yra savaime tamsus fenomenas, kuris kaip toks nepasiduoda nuskaidrinimui net ir naudojant froidistinius ar panašaus redukcinio pobūdžio užkeikimus.
Iš kitos pusės žiūrint, apie tai kalbėti būtina, net ir pripažįstant aptariamos situacijos kaip iracionalaus likučio pobūdį, nes tai yra mūsų šiandieninės tikrovės prasikišanti, lengvai matoma nuo aukščiausių iki žemiausių valstybės tarnybos pakopų dalis, pradygusi, jeigu leisite tokį palyginimą, kaip varputis ant apleistos šventovės su apgriuvusia kolonada laiptų.
Šis eilučių autorius taip pat yra bandęs ne kartą aptarti šį fenomeną, drauge pripažindamas savo nesugebėjimą jį sociologizuoti, nepavykus įtraukti į sociologinių fenomenų grafą, todėl apsistojus jam nusakyti prie sąlyginio šunvyšnės įvardijimo.
Prokurorai jau ne pirmą kartą nustebina Lietuvą, ar ne? Dar neišbluko atminimas apie tai, kaip prokuroras bandė užveisti bylą Zitai Šličytei, kaltinant ją nepagarba homoseksualų brolijai. Jeigu manęs neapgauna atmintis, tokį prokuroro entuziazmą vyresnieji kolegos pavadino kvailu nesusipratimu.
Nesu teisininkas, juolab nesu protingumo ar bukumo ekspertas, todėl nieko negaliu pasakyti apie tai, ko neišmanau, taigi, nežinau, ar Š.Šimonio užsidegimas nubausti tautinius idealus puoselėjantį žmogų kyla dėl nesuvaldyto kvailumo, ar galimai ataidi kaip raudonųjų prokurorų palikimo užkratas, nesunkiai pritaikomas naujosios konjunktūros sąlygomis?
Visą naktį lijo, pylė kaip iš kibiro. Kyla įspūdis, kad liūtis nuplovė visus nešvarumus, nežiūrint to, kažkoks nesmagumas styro įstrigęs, neleidžiantis atsikvėpti net naujai sutviskusiame, žiedais pavasarį apsipylusiame, lietaus išpraustame pasaulyje…
***
labiausiai egzaltuotas muzikantas
paryčio lietus
daugybės rankų
tolimaisiais pirštais
baksnoja į palangės skardą
brūkšteli per stiklą
į viršų kildamas
įgarsina
visur
nuožulnų
stogą
dusliai
pažyra
grindiniu
xxxxxxxxxxxxxx
xxxxxxxxxxxxxx
taip girdis monotonija pačių daiktų
bedugnis daikto kontrapunktas
sapno
tylai
kol išpūstos
paviršiuje
užuolaidos dar plakas
ir
nesušnypštusios
užgesta žvaigždės
bet grįžta realybės aidas
vienu ūžimu
ir viską
dengia
vėl
bespalvis
lakas
xxxxxxxxxx
xxxxxxxxxx
kažkas
gi
nesukaupęs
sąmonės
dar
laipo
po medžius
jau pasibaigus
laikui