Bernardinai.lt
Visiškai įmanoma, kad šiandien rytinės Ukrainos gilumoje ryškėja Trečiojo pasaulinio karo kontūrai, – „Daily Mail“ rašo apžvalgininkas ir Kremliaus analitikas Edwardas Lucasas. Raginami Kremliaus propagandos mašinos ir vadovaujami Rusijos karinės žvalgybos, ginkluoti vyrai blokuoja kelius, šturmuoja milicijos būstines ir nuo jų nuplėšinėja valstybines vėliavas.
Jie griauna ne tik savo šalį – bankrutavusią, prastai valdomą ir apgultą, tačiau taip pat ir pokario tvarką, kuri didžiajai daliai Europos dešimtmečius užtikrino saugumą ir laisvę. V. Putinas smogia į pačią Vakarų širdį.
Jo taikinys yra mūsų nesugebėjimas veikti kartu su sąjungininkais siekiant įveikti bendrus pavojus. Ypač liūdina tai, kad per pastaruosius kelis mėnesius, kai Rusija aneksavo Krymą ir numalšino opoziciją Ukrainoje, Vakarai šių įvykių akivaizdoje pasirodė susiskaldę, pažeminti ir bejėgiai.
Mes netrukus susidursime su niūriu pasirinkimu. Galime rinktis atsisakyti bet kokios atsakomybės už Ukrainos ir Baltijos šalių, kurios beveik neabejotinai taps kitu V. Putino taikiniu, apsaugą nuo tolesnių Rusijos išpuolių. Arba galime rinktis žūtbūtinį bandymą atgrasyti Rusiją nuo savo imperialistinių ambicijų puoselėjimo.
Jei rinksimės pasipriešinimą V. Putinui, mes rizikuosime siaubingu karinių veiksmų paaštrėjimu. Veikiausiai neperdėsiu teigdamas, kad tai atvestų mus ant branduolinio karo slenksčio. V. Putinas visa tai žino ir mano, kad rinksimės pasidavimą. Juk pastarųjų įvykių Ukrainoje istorija yra ne apie tai, ar ši šalis gaus laisvos prekybos sutartį su Briuseliu, ar gaus dujų iš Maskvos. Visa tai yra apie brutalią galią. Viskas yra apie tai, ar V. Putino Rusija gali įkaitais laikyti savo kaimynes, ar mes turime valios tam pasipriešinti. Kol kas atsakymas į pirmą klausimą yra taip, o į antrą – niūrus ne.
Rusijos lyderis mano, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „geopolitinė katastrofa“. Jis mano, jog Rusija savo imperijos neteko dėl Vakarų machinacijų. Dabar jis paprasčiausiai nori ją susigrąžinti. Kai 1991 metais Sovietų Sąjunga buvo panaikinta, sovietinėmis įkaitėmis buvusios Rytų Europos valstybės kaip įmanydamos greičiau ropštėsi į NATO, kad gautų žadamą apsaugą.
Tačiau karti tiesa yra ta, kad Rusija 1991 metais neatsisakė savo ambicijų. Kremlius visada išlaikė savo imperialistines užmačias.
Moderni Vokietija atsižadėjo militarizmo bei imperializmo ir yra mėgstama bei gerbiama net tokiose šalyse kaip Lenkija, kuri žiauriai kentėjo nuo A. Hitlerio režimo, o Rusija to nepadarė. V. Putinas tiki, kad istorinis likimas suteikė Rusijai teisę grobti kaimynų žemes, juos šantažuoti ir blokuoti. Rusijos lyderis Ukrainą regi ne kaip šalį, tiesiog kaip teritoriją, kurioje jis yra pasiryžęs dominuoti.
Pirmiausia jis paėmė Krymą. Dabar jis pradėjo operacijas ir Ukrainos rytuose bei pietuose. Rusijos kariai šmėžuoja prie sienos su Ukraina, o tuo tarpu Ukrainos valdžia pradėjo desperatišką bandymą atsiimti per pastarąsias dienas okupuotų valdžios pastatų ir milicijos būstinių kontrolę svarbiausiuose miestuose.
V. Putinas Ukrainos lyderiams pateikė neįmanomą pasirinkimą. Arba jie sutinka su savo šalies padalijimu, arba turi kovoti karą, kurio negali laimėti. Prastai apmokyti, prastai apginkluoti ir prastai vadovaujami Ukrainos kariai nėra pasirengę susidoroti su jiems kylančiu iššūkiu.
Bent vienas rusų kariškio pralieto kraujo lašas suteiktų V. Putinui pretekstą panaudoti karinę jėgą. Rusija šiuo atveju žaidžia brutaliai išmintingą žaidimą. Ji nori specialiai pažeminti ir destabilizuoti Ukrainą.
Dabar V. Putinas gali reikalauti, kad jo kariams būtų leista įsikišti, nes esą ta netvarka, kurią sukėlė jo pasiuntiniai, demonstruoja, kad Ukrainos valdžia yra nepajėgi susitvarkyti pati. Tai – kvapą gniaužianti veidmainystė. Tačiau Ukrainos įvykiai pačioje Rusijoje kelia patriotinį siautulį ir taip nukreipia visuomenės akis nuo režimo nekompetencijos ir kleptokratijos.
Tačiau didžiausia nauda Rusijos prezidentui glūdi užsienyje. Jis neslepia savo neapykantos Vakarams. Jis nekenčia, nors ir bijo mūsų minkštosios galios. Jis nekenčia įstatymų, laisvės ir gerovės, kuria mėgaujasi mūsų piliečiai. Visa tai tik dar labiau išryškina niūrų pačių rusų gyvenimą, kurį jiems siūlo korumpuota ir nekompetentinga V. Putino valdžia.
Jis taip pat nekenčia mūsų silpnybių. Į Europą ir Ameriką jis žiūri kaip į galinčias griežtai kalbėti, tačiau negebančias pateikti vieningo atsako į vis gilėjančią katastrofą. V. Putinas žino, kad mūsų kalbos neatitinka mūsų poelgių.
Jo atšiauriame pasaulio suvokime svarbūs – tik galia ir pinigai. Jis mano, kad mes Vakaruose esame per silpni apsiginti, kai mums kyla pavojus. Kol kas toks jo vertinimas atrodo yra teisingas. Net ir NATO, kuri nuo pat 1949 metų yra mūsų saugumo atrama, Ukrainos krizės metu yra skaldoma nesutarimų.
Drąsus NATO vadas generolas Philipas Breedlove‘as nori su Ukraina dalintis tarptautinės žvalgybos duomenimis ir sustiprinti NATO pajėgas labiausiai pažeidžiamose narėse: Lenkijoje ir trijose Baltijos valstybėse: Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Tačiau Baltieji rūmai užblokavo pirmąją rekomendaciją, o tokios šalys kaip Vokietija blokuoja antrąją.
Bergždžiai mūsų lyderiai viliasi, kad diplomatija privers V. Putiną atsitraukti. Ar iš tikro jis gali būti įtikintas, jog konfrontacija yra naudinga Rusijos interesams? Rinkos jau baudžia rublį ir Rusijos kompanijas.
Tačiau toks požiūris demonstruoja visišką V. Putino kaip asmens nesupratimą. Jis yra pasirengęs priversti savo žmones kentėti ekonominius sunkumus ir rizikuoti karu dėl to, ką mano esant jų nacionaliniu interesu. Vakaruose mes mąstome kitaip.
Paėmęs Ukrainą, jis savo dėmesį nukreips į Baltijos šalis. Šios ES ir NATO narės, kuriose veikia įstatymo viršenybė, kur veikia rinkimai, kur klesti ekonomika, yra tarsi krislas akyje tiems, kurių valdžia Rusijoje remiasi nesąžiningumu ir brutalumu.
Dabar V. Putinas regi progą pažeminti šias šalis ir Vakarus. Jam nereikia vykdyti invazijos, tik išprovokuoti. Pasinaudodamas socialiniu susiskaldymu ir agitacija, jis vis didins spaudimą – ar ekonominį, ar politinį – vienai ar daugiau Baltijos valstybių, kol tas spaudimas pasidarys nepakeliamas.
NATO ir ES su tokia dabartine savo forma paprasčiausiai apeliuos į dialogą ir gąsdins sankcijomis. Tačiau nieko neatsitiks. Tai reiškia, kad Baltijos šalys palūš, ir V. Putinas atsiims žemes, kurios, kaip jis mano, teisingai priklauso Rusijai.
Tai reikštų NATO pabaigą ir aušrą siaubingo naujo pasaulio, kuriame tarptautinė teisė nieko nebereiškia, o stipresnieji dominuoja silpnesniųjų sąskaita. Nuožmi ir godi Rusija ateinančius dešimtmečius galėtų žaisti skaldyk ir valdyk žaidimą.
Siūlote, kad bandytume priešintis su savo sumažintomis ginkluotomis pajėgomis ir bailiais sąjungininkais? Turint omenyje paskutiniuosius armijos apkarpymus, Didžiosios Britanijos kariuomenė netrukus taps mažiausia, kokia tik buvo nuo pat Napoleono karų.
Tuo tarpu mūsų kadaise „specialūs santykiai“ su Amerika buvo išbandyti mūsų nesugebėjimo paremti B. Obamą dėl intervencijos į Siriją. Kas blogiausia, kad Vakarų žvalgybos operacijas smarkiai sukompromitavo Edwardas Snowdenas – buvęs JAV žvalgybos darbuotojas, kuris, pavogęs tūkstančius slaptų valstybės dokumentų, rado prieglobstį Maskvoje.
Apgailėtina, kad su E. Snowdenu bendrininkavę žurnalistai, kurie taip žalingai atskleidė Vakarų žvalgybos paslaptis ir taip veiksmingai apakino mūsų šnipus, buvo apdovanoti svarbiausiu Amerikos žurnalistiniu apdovanojimu – Pulitzerio premija.
Jei Vakarai pasipriešins Rusijai, V. Putinas paskelbs savo branduolinių pajėgų parengtį smerkdamas mūsų „agresyvų elgesį“. Artėjant liepai, kai minėsime Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį, istorija bando atsekti įvykius, pradėjusius konfliktą. Galiu ir klysti, tačiau ar nebus taip, kad po 100 metų jų įpėdiniai žvelgs į įvykius Ukrainoje, siekdami suvokti kito pasaulinio konflikto pradžią?
Parengta pagal Daily Mail