IQ Economist
Esminis kritikos taikinys yra lengva ranka pasirašomas sprendimas, kad žmonės masiškai privalėtų įrodinėti esantys nekalti, sveiki ir ne pedofilai.
Komentarui tokiu metaforišku pavadinimu reikėtų ilgos pradžios. Padėtų ir priminimas visos serijos rašinių, kuriuose smulkmenų vengiantys publicistai dalijosi panašiomis įžvalgomis. Tačiau griebsiu jautį už rago ir pasakysiu, kad siekiu komentuoti dar vieną apgailėtiną lietuviškos valdžios nurodymą visiems pedagogams parūpinti popierius, įrodančius, kad jie ne pedofilai, nors galbūt myli ir vaikus, ir savo darbą.
Žeminimų kultūros šalyje tai galėtų provokuoti mintį, kad Seimo nariai, aukštieji biurokratai ir slaptųjų tarnybų darbininkai turi gauti psichiatrų pažymas, kad jie nėra ligoniai, turintys polinkių žeminti visus piliečius. Kuo silpnesnis – tuo labiau. Net nežinau, ar jau nėra tokios tvarkos požymių biurokratijos rojuje. Kita vertus, jei valstybės tarnybos svarbuoliams toks nurodymas galiotų, daugelis apsidžiaugtų. Bėda glūdėtų elementarioje psichologijoje: tie, kurie yra žeminami ir tam leidžiasi, beveik besąlygiškai žemins kitus. Nuo mokyklos iki politikos.
Juodi pedofilijos dūmai Lietuvoje niekur nedingo, net jei oficialioje erdvėje viskas atrodo it rungtynės į vienus vartus. Paradoksas: dūduojant, kad didžiausia pedofilijos byla buvo tik liaudiškos paranojos vaisius, atsiranda reikalavimas visiems eiti į kontorą, susimokėti 20 litų ir gauti patvirtinimą, kad seksualiai prie vaikų nepriekabiauta. Pedofilijos nėra ir nebūta, bet visi turi įrodyti esantys ne pedofilai? Kur logika? Žinant, kaip lietuviai (ne)pasitiki teismais ir teisėjais, kaip (menkai) gerbia valdžios teisingumą, būtų naivu manyti, kad platesni sluoksniai tiki, kas oficialiai rašoma, ir galvoja, kad pedofilija ir kitokie su galios demonstravimu susiję iškrypimai yra tik nepatenkintųjų pramanas.
Viešas ketinimas pareikalauti, kad norintys dirbti su vaikas (gal prie mokytojų reikėtų pridėti pediatrus?) turi atnešti pažymas nesantys pedofilai, yra penas George’o Orwello knygų mėgėjams. Atkreipčiau dėmesį tik į vieną apgailėtino valdžios akto savybę, kuri akis badė ir komentuoti prašėsi dar gerokai prieš Garliavos įvykius. Ji priskirtina sąrašui tokių administracinio elgesio priemonių, kurios suardo bet kokio pasitikėjimo valstybės valdžia pagrindus, pasmerkia net patriotiškai nusiteikusius piliečius jaustis pažemintaisiais – žmonės tik stebi konstitucinės sąmonės nuomarį ir kartais pamąsto, kur būtų galima nešdintis iš tokio krašto. Tartum maža būtų to pusės milijono emigrantų.
Politiškai korektiškos retorikos plotmėje bet koks kostiumuotas valdininkas pasakys, kad gyvename teisės viešpatystėje, įstatymas yra šventas, o bene svarbiausias bruožas yra konstitucines piliečio teises ginantis nekaltumo prezumpcijos principas. Jis sako, kad niekas nėra kaltas, kol nebus įrodyta priešingai. Tačiau užtenka susidurti su administracinių teismų medžiaga arba įdėmiau įsiklausyti į biurokratijos trimitų garsus, ir supranti, jog su tikrove tai neturi daug bendro. Kaip sovietų laikais. Paprastas žmogus Lietuvoje, kaip ir rusų kultūros kraštuose, negali pamiršti esąs kaltas visur ir visada. Sovietų laikais būsimi jaunavedžiai turėjo atstovėti nesibaigiančias eiles poliklinikose dėl popieriaus, kad yra sveiki ir gali tuoktis. Vairuotojo pažymėjimo siekiantys sveiki ir savigarbūs žmonės turėjo vaikščioti į alkoholikų sąrašus sudarančias įstaigas bei dispanserius ir prašyti įrodančio dokumento, kad jie nėra nesveiki. Anų laikų beteisiškumas buvo liūdnai priprastas – šalia komunizmo idėjų ir imperinių užmačių žmogaus gyvenimas ir garbė neturėjo jokios vertės.
Ar Lietuvos laisvės sąlygomis daug pasikeitė eilinio gyventojo padėtis kalbant apie santykį su valdžios nurodymais? Tikrai nemažai, kaip pasakytų informuotas optimistas. Tačiau vienas ir tas pats valdžiažmogių polinkis išliko: jei nori leidimo vairuoti, jei nori naudotis savo teise gintis ir turėti ginklą, turi įrodyti nesąs beprotis, psichopatas, alkoholikas. Nori mokytojauti – įrodyk, kad nesi pedofilas, bet mylėk visus vaikus. Mano sarkazmas nenutaikytas į pačias pastangas kontroliuoti ir neleisti, kad nesveikos širdies ar aklieji sėstų prie sunkvežimio vairo ar žaistų su graižtviniais šautuvais ir pistoletais. Intencija neabejotina. Esminis kritikos taikinys yra lengva ranka pasirašomas sprendimas, kad žmonės masiškai privalėtų įrodinėti esantys nekalti, sveiki ir ne pedofilai.
Kaip regėjome per pastaruosius metus, net visagalei teisėsaugai nesiseka surinkti faktų, kad kas nors yra pedofilas. Ar tai reiškia, kad tokio bejėgiškumo ir nihilizmo atveju geriau pasmerkti visus žmones patiems įrodinėti, kas jie nėra? Kodėl taip elgėsi sovietų administracija, – aišku. Šalia nukainoto žmogaus buvo be galo atsilikusi viešųjų tarnybų informacinė sistema. Dabar, kai šimtai milijonų litų investuota į informacines sistemas, kai kiekvienas kvėptelėjimas sekamas, kodėl leidimus ir teises dalijančios valdžios įstaigos negali gauti reikiamos informacijos nežemindamos nekaltųjų? Tam, kad iš visų surinktų po 20 litų? Ar tiesiog iš malonumo žeminti kitus, kurie prieš sistemą yra tiesiog niekas? O gal kas nors įrodys, kad kiekvienam piliečiui jaučiantis nesaugiam, abstrakčiai kaltam ir žeminamam, didėja nacionalinis saugumas? Logika tokia, kaip augančio Rusijos agresyvumo fone apsunkinti lietuvių šauliams ginklų įsigijimą arba eikvoti administracijos išteklius per dujinių pistoletų registracijos vajų. Ir nežinau, kur ieškoti atsakymų.
Šaltinis: bernardinai.lt