Bernardinai.lt
Įsiutusi minia šaukė keršto, o ant sinagogos, kurios viduje būrėsi tikintieji, krito įvairiausi daiktai. Tokių scenų ketvirtajame dešimtmetyje regėjome Europoje. Tačiau, kaip žurnale „Newsweek“ rašo Adamas LeBoras, šįkart viskas vyko 2014 metų liepos 13 dienos vakarą rytiniame Paryžiuje.
Tūkstančiai susirinko protestuoti prieš Izraelio vykdomą Gazos ruožo bombardavimą. Tačiau protestai greitai prasiveržė smurtu. Smurtu, nukreiptu prieš žydus apskritai. Vienas iš sinagogoje įkalintų izraeliečių televizijai teigė, kad šalia esančios gatvės priminė intifadą – palestiniečių sukilimą prieš Izraelio okupaciją.
Dalis sinagogoje įstrigusių žydų šiaip net taip prasibrovė lauk, kai riaušių policija vaikė minią. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas kategoriškai pasmerkė išpuolius, o žydų bendruomenės lyderis Joelis Mergei pareiškė esąs „giliai sukrėstas ir papiktintas.“ Šie žodžiai neturėjo jokių pasekmių. Po dviejų savaičių 400 protestuotojų minia Sarcelyje, šiauriniame Paryžiuje, atakavo sinagogą ir žydams priklausančius verslus šaukdami „mirtis žydams“. Gatvėse buvo iškabinėti plakatai, skelbiantys apie išpuolį, – panašiai kaip per pogromus carinėje Rusijoje.
Baisiausią smurtą išgyveno Prancūzija, tačiau antisemitizmas plinta visoje Europoje kurstomas karo Gazoje. Didžiojoje Britanijoje Bendruomenės saugumo fondas (BSF) paskelbė, jog per liepą užfiksuota maždaug 100 antisemitinių incidentų – dvigubai daugiau nei įprasta. BSF išsiuntinėjo perspėjimus dėl saugumo žydų institucijoms. Berlyne minia prieš Izraelį nusiteikusių protestuotojų buvo vos sulaikyti, kad nespėtų užpulti sinagogos. Belgijos Lježo mieste vienos kavinės savininkas išsikabino pranešimą, kad šunys yra įleidžiami į vidų, tačiau žydai – ne.
Tačiau daugeliui Prancūzijos ir Europos žydų smurtas nėra staigmena. Prabėgus 70 metų nuo Holokausto, seniausia pasaulyje neapykanta klesti vėl nuo Amjeno iki Atėnų. Kai kuriems opozicija Izraelio politikai yra pateisinimas reikšti atvirą neapykantą žydams, nors daugelis žydų patys stipriai priešinasi Izraelio poslinkiui į dešinę bei remia Palestinos valstybės sukūrimą, rašo A. LeBoeras.
„Šie žmonės nebuvo užpulti dėl to, kad jie demonstruoja paramą Izraelio vyriausybei. Jie buvo užpulti dėl to, kad yra žydai, užsiimantys savo kasdiene įprasta veikla“, – teigia leidinio „Jewish Chronicle“ redaktorius Stephenas Pollardas.
Vienas gegužės mėnesio savaitgalis įkūnijo šią tamsybę. Gegužės 24 dieną ginkluotas vyras išsitraukė „Kalašnikov“ automatą Briuselio žydų muziejuje ir pradėjo šaudyti. Žuvo keturi žmonės. Kitą dieną Europos Parlamento rinkimų rezultatai užfiksavo išaugusią paramą radikalioms dešiniosioms partijoms Prancūzijoje, Graikijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje. Prancūzijoje nugalėjo „Nacionalinis frontas“ ir daugelis dabar baiminasi, kad tai gali tapti ženklu, pranašaujančiu šios politinės jėgos pergalę nacionaliniuose rinkimuose.
Veikiausiai labiausiai šokiruojantis rezultatas buvo šoktelėjusi parama „Auksinės aušros“ partijai Graikijoje. Partija, kuri yra apibūdinama kaip atvirai neonacistinė, laimėjo beveik 10 proc. balsų, o tai leido jai gauti tris mandatus Europos parlamente.
Kai kuriose Vengrijos dalyse, ypač nuskurdintuose šiaurėje ir rytuose, pagrindine opozicija valdančiai dešiniųjų partijai „Fidesz“ tapo „Jobbik“. Europos Parlamento rinkimuose ši partija surinko 14,7 proc. balsų. Pati partija neigia, kad yra antisemitinė, tačiau net Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen atmetė galimybę dirbti su šia politine jėga Europos Parlamente.
2012 metų lapkritį įtakingas „Jobbik“ parlamentaras Martonas Gyongyosi paragino sudaryti sąrašą Vengrijos žydų, ypač tų, kurie dirba parlamente ar vyriausybėje. Pasak politiko, žydai kelia „riziką nacionaliniam saugumui“. (Vėliau M. Gyongyosi atsiprašė ir aiškino mintyje turėjęs tik tuos žydus, kurie turi dvigubą Izraelio ir Vengrijos pilietybę.)
Kai kas į išpuolį Briuselyje ir rinkimų rezultatus žvelgė kaip į bloga pranašaujantį ženklą. „Kada Amerikos žydai ir Izraelio žydai pasakys Europos žydams, kad galbūt atėjo laikas išvykti?“ – klausė žymus Amerikos žydų žurnalistas Jeffrey Goldbergas. Atrodo, kad tam atėjo metas.
Išvykimas
2013 metų lapkritį Europos Sąjungos pamatinių teisių agentūros paskelbti apklausos duomenys rodo, kad 29 proc. svarstė galimybę emigruoti, nes nesijaučia saugūs. Visoje Europoje žydai, kaip atskleidė apklausa, „susiduria su įžeidinėjimais, diskriminacija ir fiziniu smurtu, kuris nepaisant tiek ES, tiek valstybių narių pastangų nerodo jokių ženklų tapti praeities atgyvena.“
Du trečdaliai apklaustųjų manė, kad antisemitizmas yra problema tose šalyse, kuriose vykdyta apklausa. Iš viso 76 proc. apklaustųjų pareiškė, kad per paskutiniuosius penkerius metus antisemitizmas jų šalyse išaugo, o labiausiai situacija pablogėjo Prancūzijoje, Vengrijoje ir Belgijoje. Europos žydų kongresas dabar sukūrė internetinę svetainę sacc.eu, kuri skelbia patarimus ir kontaktus, kur kreiptis išpuolių atveju.
„Tendencija yra labai neraminanti. Susirūpinimas dėl saugumo Europoje yra didesnis nei Azijoje ar Lotynų Amerikoje. Šis nesaugumo jausmas vis auga. Sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijoje, Belgijoje ir daugelyje kitų šalių žydams yra patariama neiti į gatves su kipa ant galvos“, – pasakoja Žydų agentūros, kuri sieja Izraelį su diaspora ir organizuoja imigraciją, pirmininkas Natanas Sharansky.
Niujorke veikianti Kovos su šmeižtu lyga skelbia panašius rezultatus. Iš viso jos rengtoje apklausoje dalyvavo 53 tūkst. suaugusiųjų ir 102 valstybių. 26 proc. iš jų puoselėja giliai antisemitines nuostatas atsakydami „veikiausiai tiesa“ į šešis ar daugiau iš vienuolikos teiginių, susijusių su neigiamais stereotipais apie žydus.
Labiausiai neigiami stereotipai apie žydus yra paplitę arabų pasaulyje. Sąraše pirmauja Palestinos teritorijos su 93 proc., po to eina Irakas su 92 proc. Europoje su 69 proc. pirmauja Graikija, tuo tarpu Prancūzijoje giliai antisemitines nuostatas išpažįsta 37 proc., Belgijoje – 27 proc., Didžiojoje Britanijoje – 8 proc., o Nyderlanduose 5 proc. apklaustųjų. Mažiausias rodiklis – 4 proc. – užfiksuotas Švedijoje. Rytų Europoje Lenkijoje rodiklis siekė 45 proc., o Vengrijoje – 41 proc. Mažiausiai stereotipiniams antisemitiniams įvaizdžiams pasiduoda Čekijos gyventojai – 13 proc.
Tačiau paveikslas yra iš tikro žymiai sudėtingesnis, nei kad atrodo pažvelgus į apklausą. Trečias didžiausias Švedijos miestas Malmė yra viena neramiausių vietų Europos žydams. Nuo 2010 iki 2012 metų antisemitinių išpuolių čia patrigubėjo. 700 žmonių dydžio žydų bendruomenė užfiksavo 60 antisemitinių incidentų. 2012 metų spalio mėnesį Žydų bendruomenės centre sprogo bomba.
Žydų lyderiai apkaltino 1994 ir 2013 metais miesto meru buvusį Ilmarą Reepalų kursčius neapykantą. I. Reepalu aiškino, kad žydai turėtų atsiriboti nuo sionizmo, ir teigė, kad žydų bendruomenė yra „infiltruota“ Švedijos Demokratų partijos, kuri priklauso radikaliai dešinei. I. Reepalu neigė kaltinimus antisemitizmu. Tačiau jo žodžiai išprovokavo protestų audrą ir galiausiai jis buvo priverstas tuos žodžius atsiimti. Buvusi speciali JAV pasiuntinė kovoje su antisemitizmu Hannah Rosenthal teigė, kad Malmė yra pirminis „naujojo antisemitizmo“ pavyzdys, kai neapykanta žydams yra paslepiama po neapykanta Izraelio valstybei.
Žydų lyderiai teigia, kad Izraelio valdžios ar jos politikos kritika nėra antisemitizmas. Argumentuoti, atviri debatai dėl konflikto yra visada laukiami, ypač dabar, kai taip verda aistros dėl įvykių Gazoje. Tačiau liguista manija kritikuoti vienintelę Vidurio Rytų demokratiją, nuolatinės pastangos ją demonizuoti ir raginimai sunaikinti Izraelį yra antisemitizmo bruožai.
Socialiniai tinklai suteikia lengvą platformą skleisti neapykantą, kuriai, anot knygos „Dalis mano geriausių draugų: kelionė per XXI amžiaus antisemitizmą“ autoriaus Beno Coheno, paskatą davė islamistų ir kairiųjų sąjunga. „Teigti, kad žydai yra vienintelė tauta, neturinti teisės į apsisprendimą, šmeižti Izraelį kaip neva modernią nacistinės Vokietijos ar apartheido laikų Pietų Afrikos inkarnaciją, teigti, jog „Izraelio lobistai“ pasislėpę šešėlyje manipuliuoja Amerikos užsienio politika, neabejotinai yra antisemitizmas“, – rašo B. Cohenas.
1997 metais A. LeBoras parašė knygą „Širdis, atgręžtą į Rytus“ apie musulmonų bendruomenes Europoje. Ši knyga buvo optimistinė ir kiek naivoka. Autorius keliavo po Prancūziją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Turkiją ir Bosniją. A. LeBoras vylėsi, kad Europoje gali išaugti tolerantiškas, modernus islamas, atsiremiantis į Osmanų tradiciją. Osmanai, anot A.LeBoro, nebuvo tobuli, tačiau buvo palyginti tolerantiški, ypač lyginant juo su katalikų Bažnyčia. Prancūzijoje autorius susitiko su musulmonų intelektualais, išeiviais ir menininkais. Jie nepakentė savo, kaip antrarūšių piliečių, statuso ir baiminosi rasizmo bei diskriminacijos. Tačiau jų pyktis buvo nukreiptas į Prancūzijos valdžią ir jie buvo pasirengę sugyventi su savo bendrapiliečiais žydais.
Tad kas gi nutiko ne taip? Povandeninės srovės lūkuriavo jau ilgai, tačiau buvo menkai pastebėtos. Jos veda atgalios į Islamo revoliuciją Irane, Mekos apsuptį ir sovietų invaziją į Afganistaną 1979 metais, teigia su ekstremizmu kovojančio Londone veikiančio analitinio centro „Quilliam Foundation“ atstovas Ghaffaras Hussainas. „Islamistų ekstremizmas globaliai smarkiai suintensyvėjo po 1979 metų. Šie įvykiai buvo naudingi islamistams“, – teigia jis. Pyktį dar labiau padidino Bosnijos karas, padėjęs išugdyti globalinę musulmonų sąmonę.
G. Hussainas teigia, kad daugelis Vakarų musulmonų bendruomenių išgyvena tapatybės krizę. Neapykantos politika siūlo lengvą išeitį ir galimybę visą kaltę suversti ant kito pečių. „Daugeliu atveju tai atliepia jaunų musulmonų patirtį. Jie jaučiasi susvetimėję ir neturintys balso dėl negatyvių patirčių, asmeninių problemų ar netgi kultūrinių skirtumų“, – teigia G. Hussainas.
Didžiulė tragedija įvyko 2006 metų sausį, kai buvo pagrobtas ir nužudytas 23 metų mobiliųjų telefonų pardavėjas Ilanas Halimi. Jis buvo įviliotas į spąstus, pagrobtas ir tris savaites kankinamas šalia Paryžiaus esančiame Banju. Kai vyras buvo kankinamas, pagrobėjai paskambindavo jo šeimai, kad ši galėtų girdėti jo klyksmą. Nusikaltimą įvykdžiusios gaujos lyderis Youssoufas Fofana vėliau buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Tačiau labiausiai nerimą keliantis šios bylos faktas yra tas, kad pagrobime ir nužudyme dalyvavo 28 asmenys, be to, nemaža dalis namo, kuriame vyko egzekucija, gyventojų žinojo, kas vyksta, tačiau tylėjo. „Ilano Halimi nužudymas buvo pirmoji žmogžudystė, kai žydas nužudomas dėl to, kad yra žydas. Nusikaltėlių prietarai ir nežmoniškumas kalia pasibaisėjimą. Neįtikėtina, kad per 24 dienas, kai jis buvo kalinamas ir kankinamas, niekas nė nesvarstė galimybė anonimiškai paskambinti policijai“, – teigė Prancūzijos žydų institucijų atstovaujamosios tarybos prezidentas Rogeris Cukiermanas.
Daugelis dėl neapykantos kurstymo kaltina prieštaringai vertinamą komiką Dieudeonne‘ą, kuris sukūrė išvirkščią nacistinio pasisveikinimo gestą. Socialinė žiniasklaida yra pilna nuotraukų, kur šio komiko sekėjai demonstruoja šį saliutą prie sinagogų, Holokausto memorialų, mokyklos Tulūzoje, kur buvo nužudyti trys žydų mokiniai ir mokytojas, o taip pat ir prie Aušvico vartų. Pats Dieudonne‘as neigia, kad gestas yra antisemitinis, ir aiškina, jog tai yra „išsilaisvinimo nuo vergijos“ ženklas.
Dabar prie antisemitizmo bangos kilimo prisideda ir karai Sirijoje bei Irake. Prancūzijos vyriausybė prognozuoja, kad Sirijoje kaunasi 800 džihadistų iš Prancūzijos. Ten taip pat yra keli šimtai britų. Tarp šių džihadistų buvo ir Mehdi Nemmouche‘as, kuris kaltinamas dėl išpuolio Briuselio žydų muziejuje. Prancūzijos policija pas jį rado „Kalašnikov“ automatą ir pistoletą – ginklus, kurie, kaip manoma, buvo panaudoti per išpuolį.
Be ginklų, buvo rasta ir balta paklodė, ant kurios buvo užrašytas ISIS vardas (Islamiškoji valstybė Irake ir Levante). Ši teroristinė grupuotė užgrobė plačias teritorijas Irake. R. Cukiermanas teigia, kad džihadiszmas jau tapo naujuoju nacizmu. „Žydai Prancūzijoje ar Belgijoje yra žudomi dėl to, kad jie yra žydai. Tai verčia žmones galvoti apie išvykimą iš Prancūzijos“, – teigia R. Cukiermanas.
2011 ir 2012 metais į Izraelį emigravo 2 tūkst. Prancūzijos žydų. 2013-aisiais, po išpuolio Tulūzoje, šis skaičius jau siekė 3 289. R. Cukiermanas teigia manąs, jog šįmet į Izraelį išvykusių Prancūzijos žydų skaičius sieks 5–6 tūkst.
Pagal „Newsweek“ parengė Donatas Puslys