Tiesos.lt skelbia Kovo 11-osios Akto signataro dr. Eimanto Grakausko parengtą pranešimą, perskaitytą mokslinėje konferencijoje „Kaimo kelias: Lietuvos Žemdirbių sąjūdžio idėjų ir veiksmų dvidešimtpenkmetis“ (2014 m. vasario 26 d.).
I. Lietuvos Sąjūdžio nacionalinės agrarinės politikos ir pravestos agrarinės reformos vertinimai.
Lietuvos Sąjūdis atvedęs Tautą į Nepriklausomybę veikė savo turimo politinės programos pagrindu. Sąjūdžio stipriausia ir organizaciškai pajėgiausia dalis – Lietuvos žemdirbių sąjūdis (LŽS), savo pirmajame suvažiavime 1989 m. vasario 25–26 d. patvirtino Lietuvos kaimo atgimimo programą1. Jos turinys pateiktas šios konferencijos organizavimo kvietime (pridedamas). Ši programa tapo Lietuvos žemės ūkio ir kaimo reformavimo politinių pagrindu. Sąjūdis, eidamas į valdžios paėmimo šalyje rinkimus, kartu su nepriklausomos Lietuvos respublikos atstatymo programa, 1990 m. vasario 3 d. konferencijoje „Lietuvos kelias“, Sporto rūmai, Vilnius, pristatė Tautai ir Lietuvos nacionalinės agrarinės politikos metmenis2.
Sąjūdžio valdžia suformavo ir realizavo naują nepriklausomos Lietuvos valstybės agrarinę politiką (AP), kurios pradinė, esminė ir lemiama dalis buvo Agrarinė reforma (AR) ir jos įgyvendinimas.
LR Aukščiausioji taryba/ Atkuriamasis seimas (AT/AS) Lietuvos nepriklausomos valstybės pagrindų formavimo darbų pakete, bendrosios Lietuvos ekonomikos programos projekto pagrindu, parengė ir Agrarinės reformos programą (pristatyta 1990 m. lapkričio 30 d. plenariniame posėdyje)3. Kaip mokslinio tyrinėjimo objektas, metodologiniu aspektu turinti pažintinės, analitinės ir lyginamosios vertės bei reikšmės, ši AR programa teisiniu, ekonominiu ir socialiniu lygmenimis tirta bei analizuota monografijoje „Agrarinė teisė“4.
Valstybinė AP realizuota per AR. Agrarinės reformos – agrarinės politikos, ekonominės strategijos ir teisinės taktikos pagrindiniai tikslai buvo šie:
– Lietuvos žemės ūkio denacionalizacija (desovietizacija), nuosavybės teisių restitucijos ir valstybinio turto privatizavimo pagrindais;
– Lietuvos žemės ūkio, grindžiamo privačios nuosavybės teise ir asmens ūkinės veiklos laisve bei iniciatyva ir veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, sukūrimas;
– Valstybinio agrarinės veiklos teisinio reglamentavimo bei žemės ūkio ir maisto produktų gamybos palaikymo sistemos sukūrimas ir nuoseklus, nuolatinis jos realizavimas;
– Kaimo socialinės plėtros: gyvybingumo (atsinaujinimo) ir etninės kultūros puoselėjimo, ekologiško ir profesionalaus ūkininkų šeimos ūkio išvystymo, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo nuoseklios strategijos sukūrimas, nuolatinis atnaujinimas ir realizavimas.
Šių tikslų siekta ir jie realizuoti AR programinių įstatymų (13) pagrindu. AR ir jos keturių sudėtinių dalių, kaip Lietuvos respublikos naujos AP sisteminė lyginamoji ir analitinė – kritinė analizė yra iki šiolei atliekama įvairiais moksliniais, metodologiniais pagrindais ir net įvairiais politiniais tikslais. Maksimaliai bešališkai Sąjūdžio AP analizavo ir aprašė kolega, bendražygis, signataras prof. Mečislovas Treinys5. Bandžiau LR AP analizuoti ir aš monografijoje „Agrarinė teisė“4. Įvairiais aspektais valstybės pradinę AP analizuos bei vertins šios konferencijos dalyviai, esamos kritinės dabartinės kaimo būklės kontekste. Mūsų tikslas – remiantis Sąjūdžio valdžios AP ir po to praėjusio 20 metų periode vykdytos kaimo nunykimo politikos analizės pagrindu, suformuoti kriterijus grįžimui nuo beatodairiško ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP)6 vykdymo prie Lietuvos nacionalinės agrarinės politikos prioritetų.
Praėjusio ketvirčio amžiaus kontekste, pirminės LŽS suformuotos ir Lietuvos valstybės institucijų realizuotos AP per AR teigiami rezultatai stambiu planu tokie:
1. Ekonominės socialiai ir teisiškai užtikrintos laisvės, svarbiausio ūkinio savarankiškumo ir nepriklausomybės pagrindo įtvirtinimu, garantuotas privataus žemės ūkio veiklos atsikūrimas.
2. AR pirmos (žemės ūkio įmonių turto privatizacija) ir antros (naujų įvairaus teisinio statuso žemės ūkio įmonių įsikūrimas) dalių realizavimas įvykdytas per 1991–1995 m. Žr. Agrarinių ūkių ir įmonių sudėties dinamikos lentelė. Priedas Nr.1.
3. Suformuota (1990 m.) ir iki 1995 m. realizuota Lietuvos AP pradinių ekonominių ir teisinių priemonių sistema. Žr. Lietuvos AP pradinių ekonominių ir teisinių priemonių sistemos schema, lentelė. Priedas Nr.2.
4. AR trečiosios ir ketvirtosios dalių (nuosavybės teisių restitucija ir Žemės reforma) įgyvendinimas nuo 1993 m. tęsiamas jau 20 metų, formaliai tvarkant, o faktiškai ir realiai darkant (stabdant, plečiant, gerinant) Nuosavybės teisių restitucijos ir Žemės reformos įstatymus bei sabotuojant jų vykdymo procesus. Todėl šios AR dalys neužbaigtos iki šiolei (plačiau žr. Agrarinė teisė psl. 101–115).
5. Šiuolaikinės pasaulinės ekonominės krizės metu, išlikęs Lietuvos agrarinis ūkis sėkmingai įveikė jos padarinius ir yra geriausiai vertinamas kaip patikimiausias kreditinių/paskolinių santykių partneris bankinėje sistemoje.
Šios aplinkybės patvirtina, kad agrarinis ūkis ir kaimas buvo ir gali išlikti Tautos etninio kamieno išsaugojimo bei egzistencijos užtikrinimo pagrindu. AR įstatymo (13) pagrindu realizuotos Sąjūdžio AP nuostatos, įtvirtintos LR AT/AS parengtoje LR Konstitucijoje, priimtoje Lietuvos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendume, tapo konstitucinėmis ir turėtų būti valstybės institucijoms privalomomis vykdyti realizuojant šiuolaikinę naujai suformuojamą nacionalinę AP.
Konstatuotini trys pagrindiniai pasitraukimo nuo Sąjūdžio valdžios įgyvendintos AP dalykai – toliau virtę (vartojant ES politikos terminiją) ramsčiais (blogio stulpais):
1. Pažeistas esminis ypatingos svarbos dalykas – žmogaus socialinių teisių (teisėtų lūkesčių) ir ekonominio efektyvumo (stabilaus šalies ūkio) pusiausvyros nustatymas ir išlaikymas. Restitucijos ir privatizacijos laipsnio (gylio ir pločio), t.y. lygio teisinis ir ekonominis bei socialinis balansas.
2. Atsisakyta LR AT/AS deklaruotų vertybių: įstatymų viršenybės ir nacionalinės teisės sistemos normų pastovumo bei stabilumo išlaikymo principų.
3. Atimta Lietuvos kaimo žmonėms teisė oriai gyventi: dirbti, auginti vaikus, senti turėti sielos ramybę.
II. Agrarinės politikos raidos būklė po Sąjūdžio valdymo periodo.
Valstybingumo atstatymo politinės, ekonominės ir teisinės kūrybos bei nacionalinio privataus agrarinio ūkio ir kaimo gyvensenos išsaugojimo pamatiniai darbai nuo 1993 m. nukrypo į politinę kairę (tarptautinė socialdemokratija), nuo 1996 m. į politinę dešinę (internacionalinio konservatizmo) ir taip per du dešimtmečius, prasiskiedus liberalizmu, liko siūbuojančiame (svyruoklio) nykstančiame būvyje iki šiolei. Neturintys (neesant) tvirtų (trimis Gedimino stulpais paremtų) politinio, ekonominio ir teisinio turinio pamatų bet koks Tautos, jos ūkio, jos kaimo ar miesto gyvenimo ir ateities statinys yra laikino tipo (kiaurai prapučiama vyraujančių visų krypčių vidaus ir išorės politinių vėjų ir interesų) pašiūrė, neturinti nei reikiamo juridinio statuso (teisėto būvio), nei būtino ekonominio pagrindo (ūkinio stabilumo). Tautos Sąjūdžio atrofija ir nunykimas – didelė nelaimė, nes neliko efektyvios visuomeninės kontrolės valdžios veiklai. Sąjūdžio sukurtos kaimo savivaldos organizacijos – dar kairiųjų politinių jėgų lyderio signataro A. M. Brazausko valdymo laikais nutildytos (dotacijos iš biudžeto, lyderiai – stambūs žemvaldžiai arba jų statiniai). Nacionalinės AP atsisakymas buvo specialiai parengta strateginė akcija su giliai detalizuotu ilgalaikiu planu – pereiti prie ES BŽŪP ir ateityje vadovautis tik juo. Taip valdžios ešelonas pasidarbavo iš peties ir ant Europinės (siauros) vėžės atvairavo į kaimo bei agrarinio ūkio nunykimą ir net naikinimą. Vien tik per pastarąjį dešimtmetį (2004–2013 m.) Lietuvos kaimas prarado virš 94 tūkst. melžiamų karvių, virš 250 tūkst. kiaulių, ir net 25 tūkst. arklių. Bulvių auginimas nuo 136 tūkst. ha 1997 m., sumažėjo iki 3 2tūkst. ha 2012 m. Ekologiniai ūkiai – nyksta7. Dingo agroverslo partnerystė kaime (talka)8.
Į kaimo ir žemės ūkio veiklos sunykimo – praradimų išklotinę jau surašyta nesibaigianti skalė. Konferencijos dalyviai ir Lietuvos žmonės, kiekvienas individualiai gali šį juodąjį sąrašą plačiai įvardinti ir pratęsti. Iš šešių esminių, itin skaudžių, labai žalingų praradimų – blogio grupių, pabrėžtina šios keturios:
1 grupė – Nacionalinės AP nebuvimas ir nekritiškas (aklas) ES BŽŪP vykdymą suformavo sąlygos – kaimo gyvensenos sunaikinimui tokiu būdu – duodamos piniginės išmokos: už žemės ūkio produktų negaminimą, už sodybinės žemės užsodinimą mišku, už išankstinį pasitraukimą iš agrarinės veiklos9.
Rezultatas: 1) didelė dalis vyresnio amžiaus smulkių ūkininkų atsisakė nuo amžiais puoselėto pragyvenimo būdo – savo rankų darbo rezultatų pagrindu ir gyvena iš gaunamų išmokų ir pensijų; 2) tokių buvusių ūkininkų vaikai išvyko gyventi į miestus ir į užsienio šalis. Iš virš 1mln. 1993 m. gyvenusių kaimo gyventojų neliko nei pusės10.
2 grupė – Valstybės nacionaliniams interesams atitinkančios, realios AP nebuvimas ir pilnas (trumparegiškas) pasikliovimas ES BŽŪP sudarė sąlygas ištisų kaimo teritorijų ištuštėjimui dėl šių priežasčių: 1) privatizuotų žemės ūkio bendrovių (ŽŪB) turtą tyliai ar psichologinio bei piniginio presingo pagalba supirko bei įmones užvaldė buvę kaimo okupacinio periodo elito atstovai; 2) pasitraukusių (iš ankstinai) iš žemės ūkio veiklos ūkininkų žemė taip pat atiteko susiformavusiems stambiems ūkiams/ įmonėms (nupirkta ar išnormuota).
Rezultatas: 1) stambūs dvarų (latifundijos) tipo ūkiai/ įmonės (AB, UAB, ŽŪB), sudarantys tik daugiau kaip 2 proc. visų ūkių, šiuo metu jau valdo nuosavybės ir nuomos teise beveik 50 proc. visos šalies žemės ūkio paskirties žemės. Tačiau šie ūkiai/ įmonės nepagamina net pusės šalyje gaminamų žemės ūkio produktų; 2) iki 80 proc. ES paramos tiesioginių išmokų atitenka stambiesiems ūkiams/įmonėms11. Stambūs žemvaldžiai gautas šimtatūkstantines pinigų sumas panaudoja: žemės pirkimui, žemės ūkio technikos įsigijimui ir produktų gamybos plėtrai. Galutinis jų veiklos rezultatas – milijoniniai pelnai; 3) virš 100tūkst. ūkininkų net nesikreipia dėl paramos gavimo, negauna paskolų apyvartinėms lėšoms iš bankų, tačiau net tokiomis drastiškomis sąlygomis dar vis pagamina 63proc. viso žemės ūkio produktų kiekio12.
3 grupė – Valstybės interesus atstovaujančios, aprūpinimo maisto produktais ir agrarinėmis žaliavomis pagrįstos nacionalinės AP nebuvimas sudarė sąlygas agrarinio ūkio gamybinio masto ekonominio gyvybingumo praradimams ir grėsmei iškilti dėl negebėjimo apsirūpinti Tautos gyvybiniam potencialui apsaugoti reikalingais maisto produktais.
Rezultatas: 1) iš 1993 m. įregistruotų 4275 ŽŪB šiuo metu produktus gamina tik arti 200 ŽŪB (dauguma nutraukė veiklą, bankrutavo); 2) iš 479 tūkst. sodybinių ūkių (vadinosi – asmeniniai pagalbiniai ūkiai) šiuo metu liko 106 tūkst., kuriuose gyvena tik senukai pensininkai ir invalidai13; 3) iš dar 2001 metais veikusių 197 tūkst. ūkininkų šeimos ir kitų RC registruotų visų rūšių ūkių beliko tik 115,5 tūkst. Iš kurių, politiko-ūkininko K. Starkevičiaus teigimu aktyviai veikia tik 60 tūkst. ūkių14.
4 grupė – Funkcionuojanti nedemokratiška ir nekorektiška (pilnavertiško atstovavimo Tautai neatitinkanti) su dvipartinio dominavimo (+satelitai) turiniu – valdžios politinė sistema, veikianti be nacionalinius interesus atitinkančios AP, padarė Lietuvos kaimui ir agrariniai ūkiui tokią žalą: 1) sužlugdytas kaime besikuriantis smulkus ir vidutinis verslas (nunyko sodybiniai/asmeniniai pagalbiniai ūkiai, uždarytos mažos produktų perdirbimo ir supirkimo bei pardavimo ir serviso paslaugų bei kitos įmonės). Ūkininkai išstumti iš produkcijos perdirbimo, prekybos ir serviso paslaugų įmonių veiklos. Agrarinio ūkio produktų supirkimą, perdirbimą ir pardavimą monopolistiškai, totaliai neteisingai, ciniškai nepadoriai bei diktatoriškai valdo prekybos konglomeratai. Visiškai paminami teisėti šių produktų gamintojų interesai bei lūkesčiai. Valstybės institucijos – kaimo (silpnosios pusės) interesų negina; 2) įsigalėjo stambus monopolistinis (gniuždantis ir naikinantis smulkų kapitalą ir konkurenciją) kapitalas. Smulkūs ūkininkai neprileidžiami įsigyti žemės savo ūkių plėtrai; 3) sužlugdyta dar prieš 15 metų vieno iš LŽS lyderių signataro prof. Mečislavo Treinio dar 2006 m. propaguotų tikslų – išsaugoti tradicinę kaimo sanklodą, vystant kaimo diversifikavimo politiką, apimančią daugiafunkcinio ūkininkavimo turinyje esančių privalumų daugetą15.
Rezultatas: 1) susidarė didžiulė socialinė atskirtis. Bendruomenėse tik dvi skirtingos, nesąveikaujančios dalys: neturtėliai/skurdžiai ir turtingieji/elitas; 2) stambus kapitalas (ūkiai/dvarai, įmonės/korporacijos viso: 309) susilieja su šalies valdančiuoju sluoksniu.
Svarbiausios yra dar dvi blogio grupės:
Pirma, agrarinio ūkio visiškas nekonkurencingumas ir jokių šansų pasipriešinti kitų ES šalių agrarinio ūkio diktatui neturėjimas.
Antra, absoliučiu tapęs agrarinio ūkio ir kaimo veiklos valstybinis administravimas ir kaimo savireguliacijos bei savivaldos atrofija.
Visa tai pagrindžia ir charakterizuoja padrika, nenuosekli, paini, besidubliuojanti su ES teisės aktais ir susipriešinanti agrarinės teisės sistema. Turinti būti tvarkos ir darnos pagrindu, nacionalinė agrarinė teisė – priešingai yra betvarkės, piktnaudžiavimų, prievartos ir net smurto šaltinis. Apie kaimo interesų teisinę gynybą – neverta net kalbėti.
III. Tautos intelektualų pozicija.
Praėjus porai metų po įstojimo į ES, pradėjusius formuotis negatyvius veiksmus ir žalingus reiškinius kaime jau fiksavo Tautos intelektualų, mokslo ir kultūros atstovai.
Įsisteigė sambūris „Tėviškės žemė“, jo 2006 m. kovo 17 d. priimta programa fiksavo Lietuvos kaime pasireiškiančių negatyvių tendencijų daugetą (10), pabrėžė LŽS AP – gyvybingo kaimo idealo – ūkininkų šeimos ūkio svarbą, numatė uždavinius ir priemones (1–13 p.) padėčiai taisyti5. Kovai prieš šliaužiančio ir augančio tipo negeroves, stumiančias Lietuvą į Europos provincijos statusą, prabilo nacionalinio pasipriešinimo judėjimas „Žalgiris“. 2008 m. (Vilniuje) paskelbė manifestą „Tyla prieš audrą“, kurio nuostatos aktualios bei svarbios iki dabar16. Šio judėjimo suformuota Lietuvos kaimo išlikimo tarybos iniciatyvinė grupė (17 mokslo, kultūros, kaimo bendrovių atstovų), 2008 m. liepos 16 d. paskelbė pareiškimą „Lietuvos kaimas šaukiasi pagalbos“17.
Valstybės institucijoms nekreipiant dėmesio ir valstybei toliau žengiant kaimo gyvensenos naikinimo keliu ir net ruošiantis laisvam žemės pardavimui užsieniečiams Tautos intelektualioji dalis ypatingai suaktyvėjo praėjusiais, 2013 m. Sambūris „Patirtis“: 2013 m. kovo 16 d. pareiškimu „Išsaugokime Lietuvos žemių vientisumą, stiprinkime šeimos ūkių kaimą“ (15 mokslo, meno inteligentijos atstovų kreipėsi į prezidentą, Seimo pirmininką, Ministrą pirmininką18; 2013 m. rugsėjo 21 d. pareiškimu „Šauksmas – užsienio kapitalo statiniai Lietuvoje supirkinėja pažangiausias ŽŪB ir įmones“ (17 mokslo, kultūros ir meno atstovų) vėl kreipėsi į valdžios viršutinę triadą19.
2013 m. rugpjūčio 22 d. įregistruotą referendumo „Tautos valia“ iniciatyvinė grupė (31 narys) su Konstitucinio įstatymo projektu – pakeisti LR Konstitucijos 9, 47 ir 147 str. nuostatas20. Surinkus virš 320 tūkst. piliečių parašų, pagaliau, po grumtybių su politinių partijų ir VRK pasipriešinimu, pasiekė LRS Seimą. LŽS narių sudaryta iniciatyvinė grupė 2013 m. spalio 8 d. pareiškimu Dėl kaimo ateities (28 mokslo ir kaimo bendruomenių atstovai) kreipėsi į LR Seimą ir Vyriausybę21. Piliečių forumas „Už valstybę be melo“, 2014 m. vasario 9 d. susirinkęs Vilniuje, kreipėsi į LRS Seimą dėl neeilinės sesijos sušaukimo trijų nutarimų – dviejų referendumų: dėl konstitucijos trijų str. pakeitimo ir dėl Euro įvedimo bei apkaltos Konstitucinio teismo nariams pradėjimo22.
Išvardintų ir eilės kitų („Savastis“, „Propatria“ ir t.t.) iniciatyvų Tautoje kritinė dozė mobilizavo dar likusį gyvą LŽS Tarybos aktyvą, LŽS 25-mečio progos pagrindu vesti šią mokslinę-praktinę konferenciją.
IV. Prielaidos naujai nacionalinei agrarinei politikai formuoti.
Pasaulio civilizacijos egzistencinės krizės akivaizdoje, valstybė ir Tauta atsiduria ties katastrofos riba. Visuomenė stipriai išvarginta (psichologiškai, materialiai ir moraliai). Būklė jau su pažeista kritine mase. Todėl mūsų įsitikinimu, valstybėje būtinas kardinalus virsmas. Reikalinga realizuoti naują valstybės išgyvenimo politinę ideologiją. Tautos stiprybės šerdis ir pagrindas turi būti – kaimo gyvensena, bendruomenių išsaugojimas, kamieninės tautos ląstelės – ūkininkų šeimos ūkių, kaimo tradicinių, tautinių amatų išsaugojimas ir puoselėjimas.
Lietuvos valdžia nuo įstojimo į ES pilnumoje pasikliauja BŽŪP ir valstybės interesams atstovaujančios nacionalinės AP nebeturi. Per BŽŪP iki šiolei buvo ir nuosekliai ardoma buvusių sovietinio bloko šalių – ES narių agrarinio ūkio sudėtis, mažinamas agrarinio ūkio potencialas, silpninant konkurencinių galimybių ES rinkose atsiradimą. Iki šiolei deklaruojamą ir realiai vykdoma ES BŽŪP gali būti prilyginama subtiliai, bet akivaizdžiai vykdomam Lietuvos nacionalinio agrarinio ūkio tradicinės sanklodos naikinimo planui. Tačiau ir ES vakarų Europos šalyse vyrauja ir yra valstybių visapusiškai remiama tradicinė agrarinio ūkio sankloda, kurios pagrindas nedidelių ūkių ir jų nedidelių kooperatinių įmonių bei parduotuvių prekiaujančių savo produkciją tinklas. Ūkininkų šeimos ūkiai, smulkus ir vidutinis verslas yra visų senųjų Europos monarchijų nacionalinio agroūkių pagrindas. Turėtų nacionalinių idėjų laikosi anglai, danai, belgai, olandai, skandinavai ir kt. Didžiosios Britanijos karalienės sūnus, sosto įpėdinis princas Čarlzas net pabrėžia „kas savo šalyje nepuoselėja smulkaus ar vidutinio žemės ūkio, tas pasmerkia valstybę žlugti“23. Net eurokomisaras D. Čiolosas akcentuoja, kad šeimos ūkis yra ateities agrarinio ūkio pagrindas ir turi būti skatinamas visapusiškas jo vystymasis24.
Praėjęs dešimtmetis ūkininkaujant BŽŪP pagrindais, jo rezultatai, parodė, kad:
– Būtina atsisakyti nepagrįsto ir nenaudingo visapusiško pasikliovimo BŽŪP nuostatomis; nekūrybiško, neatitinkančio nacionalinius interesus jų vykdymo.
– Būtina jungties (tilto) tarp Lietuvos atgimimo (valstybės kūrimo) periodo Sąjūdžio vykdytos AP ir dabartinės padėties (būklės) pagrindu formuoti ir įgyvendinti naują nacionalinę AP.
– Būtina į Lietuvos nacionalinę AP sugrąžinti: idealizmą ir tautiškumą,nacionalinių interesų primatą, agrarinės veiklos ir kaimo gyvensenos prioritetinę padėtį.
– Būtina nedelsiant, politiniu sprendimu pagrindu įstatymu reglamentuoti Lietuvos nacionalinio turto žemės ūkio paskirties žemės (ŽŪPŽ) teisinę padėtį.
ES BŽŪP teisinė išraiška yra ES steigimo sutartyje, susitarime dėl BŽŪP, Liuksemburgo (2003 m.) susitarime ir kitose bendruosius ES teisės pagrindus modeliuojančiuose agropolitikos reformavimo (pradėto nuo 2003m.) dokumentuose, išreiškiančiuose darnios plėtros tikslus. Atsižvelgiant į agrarinės veiklos ES teisinio ir ekonominio reguliavimo instrumentus ir BŽŪP tikslus25 – pabrėžtini Lietuvos nacionalinės AP turėjimo būtinumą pagrindžiantis kriterijai:
1) ES yra valstybių susivienijimas siekti bendrų ekonominių tikslų, valstybių narių įvairovės pagrindu.
2) Absoliutus nediskriminavimo principo taikymas reiškia, kad valstybės narės tarpusavyje taiko tas pačias bendravimo sąlygas.
3) ES nėra valstybė. Yra tik valstybių bendrija, siekianti atitinkamų valstybių narių sutartų tikslų.
4) Visos ES valstybės narės turi atskirus agrarinio ūkio bei kaimo interesus ir nacionalinius AP prioritetus bei vykdo savarankišką valstybinę AP.
ES valstybių narių politinės nuostatos ir nacionalinės teisės normos įvairiai reglamentuoja žemės – valstybės suverenios teritorijos statusą ir nacionalinio turto – žemės ūkio paskirties žemės išsaugojimą. Išanalizavus daugumos (23) ES valstybių narių vykdomą agrarinę ŽŪPŽ pardavimo užsienio šalių fiziniams ir juridiniams asmenims politiką bei teisinę aplinką yra akivaizdi tokia padėtis: 1) dauguma valstybių turi įvairaus statuso institucijas (agentūros, komisijos, administracijos ir kt.) atsakingas už žemės pardavimo užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims reikalų tvarkymą (paraiškų priėmimas, įsigijimo sąlygų/apribojimų pateikimas, jų vykdymo vertinimas, leidimų išdavimas, sandorių tvirtinimas ir t.t.); 2) visos valstybės įvairaus lygio apribojimais ir sąlygomis kontroliuoja ŽŪPŽ perleidimą užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims; 3) net devynios valstybės praktiškai neleidžia ŽŪPŽ kaip nacionalinio turto įsigyti užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims; 4) pusė ES valstybių net turi įstatyminę pirmumo teisę pirkti parduodamą ŽŪPŽ, o trijose valstybėse – net užsieniečių paveldėta toje šalyje žemė privalomai perleidžiama rinkos kainomis valstybei; 5) Rytų Europos ir kitos valstybės turi specialius ŽŪPŽ įstatymus (Vengrija, Rumunija, Kroatija, Čekija, Nyderlandai), Nekilnojamojo turto įsigijimo apribojimo įstatymus (Estija, Lenkija, Austrija). Žr. ES 23-jų valstybių narių nacionalinės teisės normomis reglamentuojamo ŽŪPŽ pardavimo/nepardavimo suvestinių sąlygų matricą. Priedas Nr.3.
Šių duomenų analizės pagrindu tikslingi kardinalūs įstatyminiai sprendimai (pasiūlymai VI šio pranešimo skyriuje).
V. Pagrindiniai kaimo reikalų tvarkymo iššūkiai.
Analitinės sisteminės ir poleminės sintezės bei analizės pagrindu darytina išvada, kad esamas blogis (praradimai ir grėsmės) susidarė, išaugo ir grasina negrįžtamais arba sunkiai atstatomais žalingais procesais dėl dviejų esminių priežasčių:
– padarytos esminės klaidos agrarinėje politikoje (tiksliau jos nebuvime) tarpvalstybiniuose ir vidaus ekonominiuose, teisiniuose ir kituose santykiuose;
– vykdyta nekvalifikuota, neprincipinga ir net žalinga valstybės institucijų ir organizacijų administracinė veikla.
Iššūkių (klaidų) pakete akcentuotini išskirtinai žalingi valstybės institucijų darbai:
1. Pinigų mokėjimas ūkininkams už tai, kad negamintu žemės ūkio produktų.
2. Stambių ŽŪB, kitų įmonių (t.s. užsienio) ir žemvaldžių ekonominis, finansinis ir teisinis protegavimas.
3. Lietuvos kaimo nacionalinės gyvensenos pagrindu, Tautos etninės kultūros pamato- ūkininko šeimos ūkių nepalaikymas, nerėmimas, naikinimas.
4. Lietuvos nacionalinio turto – ŽŪPŽ pardavimas juridinių asmenų nuosavybėn (nuo 1000 iki 2000 ha) ir akcinių bendrovių (atsisakius Sąjūdžio AP priešingos nuostatos) įleidimas į agrarinę – žemės ūkio produktų gamybos veiklą.
5. Valstybinės nenaudojamos ir apleistos žemės teisiškai reglamentuojant nepardavimas (neišnuomavimas) smulkiems ūkininkams.
6. Tikros, realios laisvos konkurencijos agrariniame ūkyje ir kaime neorganizavimas, būtinų tam teisinių sąlygų nesudarymas.
7. Žemės ūkio produktų realizacijos rinkos savieigai, t.y. monopolistų savivalei.
8. Piniginių atsiskaitymų ir nacionalinės valiutos operacijų atidavimas užsienio valstybių (Skandinavijos) komerciniams bankams.
9. Žemės ūkio produktų supirkimo valstybinės sistemos dezintegracijos iracionalus vykdymas bei betvarkės, nelygiateisiškumo ir neteisėtumo šioje gyvybiškai ūkininkijai svarbioje ekonominės veiklos srityje toleravimas.
10. ES struktūrinių fondų paramos (80 proc.) nekontroliuojamas atidavimas tik stambioms žemės ūkio įmonėms ir ūkininkams/žemvaldžiams, paliekant be valstybės paramos ir dėmesio visą (98 proc.) nacionalinę ūkininkiją26.
11. Agrarinio ūkio ir kaimo veiklos valstybinio teisinio reglamentavimo nuoseklios, pastovios ir kokybiškos sistemos neįdiegimas. Chaotiškos agrarinės teisės normos sistemos būvis ir šių normų nekompetentingas pritaikymas praktikoje.
12. Agrarinio ūkio ir kaimo reikalų tvarkymui sukurtos milžiniškos, nevaldomos ir neprognozuojamos valstybės institucijų ir organizacijų biurokratinės mašinos alogiška, nenuosekli ir net kenksminga bei nekontroliuojama veikla.
Šis valstybinio reguliavimo institucijų padarytų ir toliau toleruojamų klaidų (iššūkių) tuzino (12 p.) sąrašas taip pat nėra baigtinis, pilnumoje jis gerokai ilgesnis. Jį manau papildys konferencijos dalyviai. Pabandysiu argumentuoti šį iššūkių (klaidų) nacionalinį krovinį keliais stambiais štrichais ir pavyzdžiais.
1. Lietuvos nacionalinio turto, valstybės teritorijos ir gyvybinio Tautos potencialo (maisto ir žaliavų banko) žemės ir kitų gamtinių išteklių, nors dar ir nelaisvas pardavimas užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, vien tik agrariniame ūkyje jau davė tokius rezultatus: Skandinavijos šalių investicinė bendrovė „Linas Agro Group“ turi įsigijusi nuosavybėn virš 10 agroverslo įmonių. Iš jų „Kupiškio grūdai“, penkių rajonų 6-ios ŽŪB. Nupirktos ŽŪB nuosavybės teise valdo kelis tūkstančius ha ŽŪPŽ derlingiausio Lietuvos juodžemio plotų27. Tarptautinė korporacija AB „Agrowill Group“ (didžiausia ES, valdo 32tūkst. ha), UAB „Inreal“, UAB „Agromegment“ ir kiti užsienio kapitalo globalios veiklos sindikatai, nupirkdami Lietuvos agroįmonių akcijas (pajus) įsigyja nuosavybėn ir jų turtą, kurio fizinė dalis – ŽŪPŽ. 10 tokių užsienio kapitalo darinių 2014 m. sausio 1 d. jau nuosavybės teise valdė 14 327 ha ŽŪPŽ28. Nurodytai datai užsienio šalių piliečiai ir juridiniai asmenys Lietuvoje turėjo nuosavybėje jau 1 171 žemės sklypą, kurių tikslus bendras plotas neskelbiamas?!
Šių nacionalinės AP nebuvimo ir valdžios daromų agrarinio ūkio ir kaimo veiklos valstybinio administravimo klaidų auka tapo ir vienas kairiųjų jėgų: LKP/LDDP/SDP agrarinių lyderių – signataras Algirdas Ražauskas bei jo puoselėtos ir prarastos Pakruojo raj. „Žvirblionių“ ŽŪB likimas29.
Įvairių šaltinių duomenimis per tarpininkus ir apsimestinių sandorių pagrindu užsienio šalių fiziniams ir juridiniams asmenims jau parduota virš 20 proc. geriausios Lietuvos ŽŪPŽ30. Pardavimų procesas vyksta toliau, net per Varšuvos ir Stokholmo biržas. Spekuliantų valdomų konkrečių UAB gausa laisvai užsiimanti žemės pirkimu, pardavimu, viešai skelbia serijinius pranešimus internete ir kituose informacijos šaltiniuose. Lietuvos teisėsauga, prokuratūra ir spec. tarnybos iki šiolei nieko nepastebi ir nieko nedaro.
2. Įėjimas su savo agroproduktais į bet kokią naują užsienio šalių rinką reikalauja daugiaplanės veiklos. Jos pagrindą sudaro didelės finansinės išlaidos ir būtino prarasti laiko sąnaudas. Esminis dalykas yra tai, kad Lietuvos agroūkis su savo produktais negali konkuruoti ES ir kitose Vakarų pasaulio rinkose. Pagrindinės priežastys esančios nuo įstojimo į ES iki dabar – palyginamai silpnas (materialiai) šalies agroūkis, mažas jo potencialas ir apimtys, o gaunama išmokų suma sudaro tik pusę tų sumų, kurias vidutiniškai gauna kitų ES šalių agroūkiai. Lietuvos agroūkiai išmokų gauna net penkis kartus mažiau negu pvz. Lenkijos ūkiai31. Tai neginčijami faktai patvirtinantys, kad ES BŽŪP deklaruojamas lygių galimybių principas realiai neveikia yra nevykdomas, tik politinės propagandos atributas. ES pateikiamas – laisvo kapitalo judėjimo principas pakeliamas į dogmatinį privalomo vykdymo lygį ir patiriant ES spaudimą, šalis verčiama paminti turimus, dažnai priešingus nacionalinius interesus ir paklusti transnacionalinio globalaus kapitalo eksteritoriniam veržimuisi. Lietuvos valstybės institucijos, kaip rodo faktinė padėtis, šiam šiuolaikinio modernaus liberalizmo dviveidiškam diktatui su tariamu „laisvos rinkos“ tik propaguotinu klipu, besąlygiškai paklūsta. Mažytės Lietuvos kukliam nacionalinio ūkio potencialui tai gresia akivaizdžia ir neišvengiama pražūtimi. Tokia agrarinio ūkio ir kaimo perspektyva kartu demonstruoja ir valstybės raidos kryptį į nunykimą iki ES ar kokio kitokio darinio teritorinio vieneto.
Praėjęs agrarinės komercijos Lietuvoje dvidešimtmetis patvirtina faktą, kad šalies žemės ūkio produktai geriausiai gali konkuruoti ir įsitvirtina rytų šalių rinkose. Pvz., Rusijos rinkoje realizuojama apie 80 proc. viso Lietuvos pieno produktų eksporto32. Praradus tokio lygio rinkas, naujų rinkų diversifikacija pareikalaus 8 kartus didesnių išlaidų negu senų rinkų išsaugojimas. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos valdžios institucijos tinkamai nepasirūpino realizuoti susitarimus su Kinija dėl Lietuvos pieno produktų eksporto.
3. ES ir Lietuvos biudžeto skiriamų subsidijų/išmokų agroūkiui ir kaimui gavimas ir realus, faktinis panaudojimas tinkamai nebuvo tvarkomasi nuo pat šio amžiaus pradžios. Dėl to iki šiolei finansine parama ir naudojasi tik esami 2 proc. stambiausių ir turtingiausių agroverslo dalyvių. Todėl tikslinga šiame paskutiniame ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo 2014–2020m. periode labiausiai remti, padidinant išmokas: 1) ūkius iki 30ha žemės ūkio naudmenų; 2) jaunų (iki 40m.) ūkininkų įsikūrimą ir plėtrą; 3) vietinių maisto produktų ir žaliavų rinkų plėtrą, su tiesioginiais ryšiais tarp gamintojų ir vartotojų; 4) smulkių gamintojų kooperacijai. Tinkamiausias išmokų skyrimo modelis būtų ne už turimus žemės ūkio naudmenų ha, o konkrečioms ūkių lygio grupėms.
Naujas išmokų modelis turėtų atrodyti taip:
Pagal I ramstį – 50 proc. visų išmokų sumos skiriama ūkiams iki 30 ha žemės ūkio naudmenų, kita 50 proc. dalis paskirstoma ūkiams iki 300 ha žemės ūkio naudmenų dydžio: iki 100 ha – 25 proc., iki 200 ha – 15 proc., iki 300 ha – 10 proc. Virš 300 ha ūkiams ir įmonės išmokos neskiriamos.
Pagal II ramstį – kaimo plėtros programose išskirtinį dėmesį skirti verslo kooperacijai, bendruomenių kūrimuisi ir plėtrai, kaimo infrastruktūrai: keliai, vandentiekiai ir kt. Padidinus iki 50 proc. išmokas kooperatyvams – naujiems ūkininkų kooperatyvams nuo 3 iki 10 kooperatorių, išmokas padidinti iki 60 proc., kooperatyvams nuo 10 ir daugiau narių – iki 50 proc.
Reikšminga ir nacionalinėje agropolitikoje turėtų būti tinkamai vertinama ši faktinė padėtis: 1) 2007–2013 m. iš ES struktūrinių fondų vidutiniškai kasmet gauta 3,28 mlrd. Lt (23 mlrd. : 7 = 3,28 mlrd. Lt). Realiai panaudota tik 73 proc. arba 16,9 mlrd. Lt (23-16,9 = 6,1 : 7 = 0,8714 mlrd. Lt kasmet nepanaudotų lėšų). Metinę sumą 3,28 mlrd. Lt sumažinus nepanaudotą – 0,871mlrd. dalimi, lieka realiai kasmet gauta ir panaudota tik 2,41 mlrd. Lt; 2) tautiečiai išvykę gyventi ir dirbti į užsienio šalis kasmet į Tėvynę perveda 4,8 mlrd. Lt33.
Neginčijamai akivaizdus faktas, kad į užsienį išvykę dirbti tautiečiai kasmet į Lietuvos finansinę aplinką perveda lėšų dvigubai daugiau negu yra gaunama iš ES paramos fondų. Ši faktinė finansinė padėtis valstybinės politikos mastu iki šiolei nėra tinkamai vertinama ir panaudojama. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net 10 ES valstybių narių: Anglija, Švedija, Danija, Airija, Lenkija, Čekija, Vengrija, Kroatija, Rumunija, Belgija atstovaujančios savo nacionalinius interesus skeptiškai vertina ES tolesnio vystymosi politinius sprendimus. 9 iš šių valstybių neketina atsisakyti savo nacionalinių valiutų ir įsivesti eurą. Atkreiptinas dėmesys ir į tokį politinį faktą – Šveicarija – referendumu jau priėmė sprendimą riboti savo šalyje imigrantų skaičių34. Toks politinis bei teisinis imigracijos reguliavimo procesas neišvengiamai prasidės ir kitose, savo nacionalinius interesus ginančiose, valstybėse.
4. Nuo 1993m. iki šių laikų agroūkio ir kaimo valstybinio administravimo ir kontrolės sistema augo ir plėtėsi. Šiuo metu apima didelį administravimo ir kontrolės sričių sąrašą. Agrarinės veiklos ir kaimo gyvensenos valstybinio reguliavimo ir valdymo konstitucinis pagrindas – LR Seimo priimami įstatymai. Konstitucijos suteiktas vykdomosios valdžios galias turi Vyriausybė ir jos sudėties ministerijos bei kitos institucijos. Kaimo reikalams pagrindinė iš jų – ŽŪM. Ji ir jos sistemoje esančių institucijų – tarnybų plėtra per praėjusius dešimtmečius – milžiniška. Pvz., ŽŪM darbuotojų skaičius išsiplėtė tris kartus. Sistemoje esančių 12 tarnybų sudėtyje – tūkstančiai valstybės tarnautojų. Jų išlaikymui kasmet reikalingos milijoninės lėšos, neskaičiuojant esamų įvairios paskirties valstybinių įmonių ir kitų organizacijų. Tikslūs institucijų ir jų darbuotojų išlaikymo kaštai – neskelbiami, nes sukeltų žmonėms šoką. Visa ši valstybės institucijų tarnautojų armija visumoje atlieka dvi pagrindines funkcijas: gamina įvairiausias elgesio taisykles ir vykdo kontrolės – leidimų – draudimų veiksmus. Visų šių valdžios institucijų pagaminamas ir išleidžiamas Tautos „gerovei“ produktas – įstatyminės ir poįstatyminės teisės normos. Štai jų sudėtis: ŽŪM kasmet priima 500–600 teisės aktų. Jos teisinėje bazėje jau virš 6tūkst. teisės aktų35. Seimo informacinėje sistemoje – virš 160 tūkst. įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų ministerijų bei tarnybų teisės aktų. ES teisės aktų bazėje virš 39 tūkst. dokumentų36, visas šios teisinio produkto epidemijos niekas nebesugeba nei aprėpti, nei suvokti, nei panaudoti praktiškai. Kiekvienu konkrečiu atveju atitinkamas valstybinio administravimo pareigūnas mato ir taiko tik jo matymo lauke telpančias teisės normas, visiškai nekreipdamas dėmesio, kad jos absoliučiai prieštarauja, iškraipo ar diskredituoja kitas teisinio elgesio taisykles, paneigia įstatymines normas ir net pačią LR Konsitituciją.
VI. Nacionalinės agrarinė politikos perspektyvoje būtini darbai.
Kaimo politikoje, kokia ji bebūtų ir kaip besiformuotų jos visos idėjos – ekonominės priemonės ir sprendimai realizuojasi teisės normų pagrindu. Siekiant naujos kaimo AP nemažiau svarbu turėti tinkamą, aukštos teisinės kultūros nacionalinės agrarinės teisės norminių aktų bazę. Deja, kaip rodo atlikta daugkartinė analizė (2000, 2006 ir 2009 m.), Lietuvoje tai dar tik siekiamybė. Net Žaliojoje knygoje „Lietuvos kaimo ateitis“ 21 amžiaus kaimo politikos modelyje, greta nurodomų, svarbių: kultūrinio, socialinio, ekonominio ir politinio principų – teisiniam (teisingumo) principui vietos neatsirado37.
Apibendrindami atliktą valstybės vykdytos kaimo politikos/AP raidos analizę ir jos vertinimą, atsižvelgiant į kaimo ir agrarinio ūkio ateities vizijas, laikome tikslingu AP teisėkūros projektiniams darbams pasiūlyti šiuos dalykus:
1. Referendumo dėl LR Konstitucijos 9, 47 ir 147 str. naujos redakcijos priėmimo balsavimo rezultatų pagrindu, sugrįžus prie pirmosios dar 1992 m. spalio 25 d. referendumu Tautos patvirtintos 47 str. redakcijos turinio, ginančio ir saugančio nacionalinius Tautos, valstybės, Lietuvos kaimo ir ateities kartų interesus, būtina:
1.1. Įsigyta ir nuosavybės teisėmis valdoma, viršijanti įstatymų nustatytas normas, fizinių ir juridinių asmenų turima ŽŪPŽ turi būti Nekilnojamojo turto nacionalizacijos įstatymo pagrindu paimama valstybės nuosavybėn.
1.2. Įstatymo pagrindu juridinių asmenų nuosavybės teisėmis turimą ŽŪPŽ būtina nacionalizuoti valstybės nuosavybėn, paliekant šiems juridiniams asmenims teisę ją naudoti žemės ūkio reikalams – nuomos, panaudos ar kitų sandorių pagrindu.
2. Parengti ir viešai Tautai apsvarsčius bei įvertinus pasiūlymus, priimti kaimui ir agrariniam ūkiui svarbią ilgalaikę iki 2050 m. – Lietuvos kaimo ir agrarinio ūkio strategiją.
3. Kaimo gyvensenos išsaugojimui ir užtikrinimui garantuoti, parengti ir viešai Tautai apsvarsčius bei įvertinus pasiūlymus, priimti nacionalinius interesus atitinkančius ir juos ginančius strateginius/pagrindinius įstatymus:
3.1. Žemės ūkio paskirties žemės apsaugos ir teisinio statuso, įsigijimo, naudojimo, perleidimo ir nuosavybės teisių apsaugos įstatymas (apjungiantis/panaikinantis 2003 m. sausio 28 d. laikinąjį įstatymą Nr. IX-1314).
3.2. Nekilnojamojo turto nacionalizacijos įstatymas.
3.3. Atskirus naujus: žemės, žemės gelmių ir kitų gamtos išteklių statuso naudojimo bei apsaugos įstatymus.
3.4. Agrarinės veiklos ir kaimo išsaugojimo įstatymas.
3.5. Žemės ir maisto ūkio plėtros ir rinkos apsaugos įstatymas.
3.6. Valstybės institucijų darbuotojų personalinės atsakomybės už darbinėje veikloje padarytus teisės normų pažeidimus ir materialinę bei moralinę žalą įstatymas.
3.7. Nacionalinių strateginių ūkinės, ekonominės veiklos objektų apsaugos įstatymas.
4. Iš esmės peržiūrėti ir supaprastinti agrarinio ūkio ir kaimo valstybinio administravimo institucijų sistemą. Valstybės nuosavybės savininko teisių pagrindu – reorganizuoti iki 50 proc. sumažinant valstybinių institucijų ir jų darbuotojų skaičių. Ženkliai (50 proc.) sumažinti agrarinės veiklos ir kaimo gyvensenos valstybinio administravimo aparatą, supaprastinti jo veiklą, išlaisvinti nuo valstybinio administravimo savivaldos ir savireguliacijos sritis.
5. Nepriimti valstybės svarbių sprendimų, kurių turinys sukurtas už Lietuvos ribų (užsienyje) ir gali būti žalingas valstybės bei Tautos interesams. Visus ES sprendimus įvertinti Lietuvos nacionalinių interesų požiūriu.
6. Tikslinga pačiai valstybei privalomai dalyvauti savo pačios Tautos ūkio veikloje. Viena iš didžiausių klaidų yra nacionalinės reikšmės gamybinio potencialo objektų išpardavimas. Nors Vakarų pasaulio šalių patirtis (pvz. Anglija) jau seniai buvo sukaupusi tokios beatodairiškos privatizacijos žalą ir reprivatizacijos patirtį. Tačiau Nepriklausomybės pradžioje priimti nacionalinių strateginių objektų apsaugos ir valstybinės nuosavybės įstatyminiai pagrindai, vėlesnės politinės valdžios struktūrų nusikalstamai panaikinti ir viskas išparduota.
7. Nustatyti ir įteisinti, įstatymine realiai funkcionuojančia tvarka valstybės institucijų ir savivaldybių tarnautojų atsakomybės (administracinės, baudžiamosios ir materialinės) sistemą.
8. Tikslu stiprinti valstybės ir Tautos nacionalinį saugumą greta suvereniteto, teritorijos vientisumo apsaugos, labai svarbu pasirengti atlaikyti suinteresuotų šalių ne tik politinį bet ypač ekonominį demaršą, kuris jau yra akivaizdus. Tam sukurti valstybinę agrarinių ūkio produktų ir žaliavų rinkos tinkamo ir teisėto funkcionavimo koordinavimo sistemą.
9. Įsteigti valstybinio kapitalo nacionalinį komercinį banką – nacionalinio valstybinio ir privataus verslo veiklos bei interesų finansavimui aptarnavimo.
10. Pertvarkyti mokesčių sistemą: 1) įtvirtinti progresinius mokesčius; 2) apmokestinti perteklinio (duodančio pelną) nekilnojamojo turto objektus; 3) smulkaus ir vidutinio agroūkio žemės ūkio produktų gamintojams sugrąžinti mokestines lengvatas.
11. Įstatymų nustatyti valstybės biudžeto patvirtinto projekto ir jo kas ketvirtinio vykdymo eigos ataskaitų privalomą skelbimą LRT ir dienraščiuose.
12. Sutvarkyti chaotišką nacionalinės agrarinės teisės normų sudėtį: atliekant įstatyminės ir įstatymų lydimosios (poįstatyminės) teisinės normų bazės konsolidaciją. Tarpinės inkorporacijos būdu leisti Tautai ir kaimui visuotinam naudojimuisi prieinamus agrarinės teisės teminius rinkinius, ŽŪM ir jos pavaldžių institucijų norminių aktų ir bendrą nacionalinės agrarinės teisės norminių aktų sąvadą (internetiniais ir spausdintiniais variantais).
Naudotų informacijos šaltinių, literatūros ir norminių aktų sąrašas:
1. Lietuvos žemdirbių sąjūdžio programiniai dokumentai. Vilnius–Kaunas, 1989, psl. 3–14; Kaimas lūžio metais: LŽS idėjų ir veiksmų dvidešimtmetis. Kaunas, 2008, psl. 402–426.
2. E. Grakauskas. Kelias į agrarinę reformą. Vilnius, 1992, psl. 28–31.
3. LR AT (I-ojo šaukimo) antroji sesija. Stenogramos, 8, 9 ir 11 tomai, Vilnius, 1991; Stenogramos, 21 tomas, Vilnius, 1992.
4. E. Grakauskas. Agrarinė teisė, monografija, Vilnius, 2009, psl. 82–86.
5. M. Treinys, „LŽS: ištakos ir sūkuriai“, Kaimas lūžio metais, Kaunas, 2008, psl. 9–210.
6. ES Teisės įvadas. Vilnius, 1999; LT ES skyrius 0, tomas 40, psl. 269–330; E. Grakauskas. Agrarinė teisė. Ypatingoji dalis, psl. 519–592.
7. www.vic.lt
8. M. Treinys. Tautos galia. Vilnius, Mintis, 1990.
9. Lietuvos kaimo plėtros programos (LKPP) 2007–2013 m. strategija ir LKPP 2007–2013 m.
10. www.statistikosdepartamentas.lt, gyventojų surašymo duomenys.
11. Sambūris „Patirtis“, 2013-09-30, psl.2.
12. Laikraštis 15min.lt, 2013-12-04, „Žemės ūkis tapo aukso kasyklomis saujelei Lietuvos išrinktųjų“, psl. 1.
13. Gyventojų surašymo duomenys: www.statistikosdepartamentas.lt.
14. Laikraštis 15min.lt, 2013-11-06, „Lietuvos kaimas sėdi ant tiksinčios bombos“.
15. Žemės ūkio mokslai, 2006, Nr. 1 (Priedas), M. Treinys (su kolegomis), „Lietuvos kaimo deagrarizacija ir daugiafunkciškumo sąsajos.“
16. Žalgiris, Nr.1, Laikraščio „Respublika“ 2008 m. priedas.
17. Žalgiris, Nr. 19, Laikraščio „Respublika“ 2008 m. priedas.
18. Žalioji Lietuva, 2013 Nr. 3, psl. 7 ir 15.
19. Dokumentas iš E. Grakausko asmeninio archyvo.
20. www.alkas.lt 2013-08-01.
21. Dokumentas iš E. Grakausko asmeninio archyvo.
22. Dokumentas iš E. Grakausko asmeninio archyvo.
23. Laisvas laikraštis, 2013 Nr.43, psl.10.
24. Laikraštis 15min.lt, 2013-11-29.
25. Agrarinė teisė, Ypatingoji dalis, psl.519–533.
26. Sambūris „Patirtis“, 2013-09-30, psl.2.
27. Dokumentas iš E. Grakausko asmeninio archyvo.
28. NTR, įregistruotų žemės sklypų statistika: www.registrucentras.lt.
29. P. Kvedarienė. Algirdas Ražauskas… pažintas ir nepažintas. Šiauliai, 2012, psl. 136–138, 231.
30. Dokumentas iš E. Grakausko asmeninio archyvo.
31. Laisvas laikraštis, 2013 Nr.43, psl.10–12.
32. Savaitė, 2013 Nr.6, psl.8.
33. Lietuvos žinios, 2014 Nr. 25, „Emigrantų parama svaresnė už ES“, psl.6.
34. LRS Kanceliarija, PTD duomenys.
35. www.zum.lt
36. www.lrs.lt
37. Žalioji knyga, Vilnius, 2010, psl.9