Antrasis mero rinkimų turas Kaune žmonėms yra rimtas galvosūkis – jame grumiasi verslo gigantas, visa valdyti trokštantis ponas ir „nepailstantis“ bei „nepakeičiamas“ akivaizdžiai išsisėmusių Kauno konservatorių lyderis. Abu labu tokiu, iš esmės turime rinktis bandydami pasverti, kuri iš blogybių yra mažesnė?
Konservatorių gebėjimai tvarkytis puikiai atsiskleidė per ilgus 8 jų miesto valdymo metus. Kaunas virto bene labiausiai apleistu Lietuvos (o gal ir Vidurio Europos) miestu. Apgailėtinas ir beprasmis šūkis „Ir Kaune gyventi galima“ gerai atspindi šią bejėgystę. Abi kadencijas tarsi reziumuoja paskutiniai „pasiekimai“: Panemunės tilto susprogdinimas ir „Merkurijaus“ prekybos centro Laisvės alėjoje sugriovimas. Vienas veiksmas keliems metams atkirto gyventojus nuo gydymo įstaigų, policijos, pašto ir privertė juos sugaišti dvigubai daugiau laiko vykstant aplinkkeliais į centrą. Kitas sunaikino įspūdingą praėjusio amžiaus antros pusės architektūrinį statinį, buvusį vienu iš Laisvės alėjos simbolių, paliko žiojėti tuščią skylę ir prisidėjo prie tolesnio Laisvės alėjos patrauklumo ir unikalumo naikinimo. Žodžiu, stagnacijos viršūnė.
Nepaisant to, tikrai stebėtina, jog per rinkimus konservatoriai gauna ne mažiau balsų. Jų arogancija, sarkazmas ir primityvus gąsdinimas išorės priešais neretai peržengia visas (sveiko proto) ribas. Tačiau ilgalaikiai įpročiai, išankstinis nusistatymas, nenoras domėtis realia situacija ar laiko neskyrimas šitam reikalui daro savo, o tai reiškia žmonės ir toliau už juos balsuoja.
Taigi pavargę, inovatyvių idėjų stokojantys konservatoriai su tuo pačiu nepakeičiamu ir nepakartojamu lyderiu yra akivaizdi blogybė. Tačiau ar stambus verslininkas, užsimojęs „praryti“visą miestą, yra mažesnė blogybė?
Vilnius ir „Rubikonas“ jau kuris laikas yra lyg dvi tos pačios monetos pusės ir ilgalaikio vilniečių įbaudžiavinimo simbolis. Beveik visos politinės jėgos, dalyvaujančios rinkimuose Vilniuje, skelbia karą „Rubikonui“ ir dievagojasi, kad jį peržengs, sunaikins, atsikratys ar dar ką nors su juo padarys. Kas gali pasakyti, ar Kaunas ir „Viči“ (ar kitokiu pavadinimu) įmonių grupė po kurio laiko netaps analogišku kauniečių įbaudžiavinimo simboliu? O po ketverių metų dauguma, jei ne visos politinės jėgos, Kaune į rinkimus eis su šūkiais: peržengsime „Vičiūnus“, nustosime jiems vergauti, miestas be „Vičiūnų“ ir pan. Juk užtenka paimti į savo rankas komunalines paslaugas miestiečiams teikiančias savivaldybės įmones ir ramus bei pelningas gyvenimas garantuotas ilgiems metams.
Apskritai turbūt negirdėjome tokio dalyko, kad privatus verslininkas dėl nesuvokiamo gerumo priepuolio nustoja siekti pelno ir staiga tampa geraširdis altruistas, be galo dėmesingas visiems, ypač žinant, jog šio verslininko įmonėse dirbančių žmonių atlyginimai yra vieni mažiausių visoje Lietuvoje. Be to, nejaugi kas nors rimtai gali manyti, kad miesto valdymas tolygus uždarosios akcinės bendrovės valdymui? O politika viso labo tėra ūkinė veikla. Galima paklausti ir taip: kaip dažnai Vičiūnų įmonių sprendimai priimami vadovui (-ams) tariantis su visais įmonių dirbančiaisiais. O juk savivaldos tikslas – tartis su visais gyventojais ir kuo daugiau jų įtraukti į sprendimus, susijusius su miesto valdymu.
Šiandieninė situacija kiek primena 2000 metus, kai kauniečiai keršijo tuo metu miestą ilgai ir nuobodžiai valdžiusiems konservatoriams, balsuodami „ant juoko“ už Šustauską, kuris trumpam tapo miesto meru. Dėl tokio kontraversiško mero tuometinis Kauno atsilikimas investicijų, užsienio kompanijų, ambasadų ir bendro dėmesio požiūriu apčiuopiamai padidėjo. Tiesa, Šustausko meravimas buvo trumpas, palyginti su dabar gresiančiu ketverių metų valdymu. Bet reikalo esmė labai panaši: įsipykę konservatoriai verčia miestelėnus keršyti ir balsuoti už kitą – žinoma, psichologiškai lengviausia už tą, kuris ateina su didžiule pinigine jėga. Tokia, kuri užgriūva lyg kokia neatšaukiama ir nenugalima force majeure sąlyga. Be kita ko, tai irgi liudija, kad žmonės tikrai pavargo nuo politinių partijų dominavimo savivaldoje.
Beje, abu antrojo mero rinkimų turo Kaune dalyviai neabejotinai išleido daugiausia pinigų politinei reklamai. Galimas daiktas, būtent dėl to jie abu ir varžosi antrajame ture. Tai tik patvirtina mintį, jog mūsų demokratijoje varžosi ne tiek žmonės ir jų idėjos, kiek pinigai. Drauge tai rodo, kokia paveiki yra propaganda ir kaip maža galimybių turi žmonės susidaryti reklamos neiškreiptą supratimą apie kandidatus.
Itin juokingai šiame kontekste atrodo Vyriausiosios rinkimų komisijos parūpintas viešų televizinių debatų laikas, tekęs Kaune vienam kandidatui ir rinkiminiam sąrašui – tai yra lygiai 10 minučių per ištisą rinkimų kampanijos mėnesį. Negana to, „debatai“ vyko vieno iš kandidatų televizijoje – tai buvo akivaizdus šio kandidato reklamavimas, taigi procedūrinis pažeidimas. Bet per daugelį metų VRK yra išsiugdžiusi stebėtiną savybę nepastebėti esminių dalykų.
Kita vertus, ar nėra amoralu į reklamą investuoti kokį milijoną litų, žinant, kokia yra miesto gatvių, šaligatvių, daugiabučių kiemų ir apšvietimo būklė. Ko galima labiau tikėtis iš šitaip besielgiančių asmenų – visuotinės gerovės siekio ar noro su kaupu susigrąžinti į reklamą investuotus pinigus?
Visa tai turint galvoje, antrojo rato balsavimas Kaune ir yra tikras rebusas.